Keliauti pasiūlė po trijų savaičių
„Sapnuojame keliones. Kalbame, kur norėtume nuvykti. Taip ir darysime, kai tik atsidarys valstybių sienos. Ignas anąkart užsiminė, gal norėčiau į Japoniją. Atsakiau: „Kodėl gi ne?“ – kalbėjo Vilniaus universitete psichologiją studijuojantys panevėžiečiai Neda Pruščikaitė ir Ignas Sakalauskas.
Abu mokęsi Juozo Balčikonio gimnazijoje, bet skirtingose klasėse, jiedu lemtingai susitiko Nidoje praėjusią vasarą.
Po dviejų trijų savaičių pažinties Ignas pasiūlė keliauti prie Baikalo. Ir ne bet kaip, o pakeleivingomis mašinomis patiriant daug nuotykių, užmezgant keisčiausių pažinčių ir išleidžiant kuo mažiau pinigų.
„Jau buvau viena skridusi į Keniją ir ten keliavusi. O Ignu labai pasitikėjau. Iš karto sutikau“, – šypsojosi Neda.
Ji juokėsi, kad nelabai žinojo geografiją, kur tas Baikalas apskritai yra, ir net neįsivaizdavo, kad teks nutranzuoti 10 tūkst. kilometrų tempiant ant pečių kuprinę. Tai, kad teks kalbėti rusiškai, jiems irgi netapo kliūtimi.
Iš kuprinės išimdavo daiktų
Ignas šypsojosi, kad jųdviejų keliautojų komanda yra labai sėk-minga. Nepaisant nuovargio, alkio, nutrintų pėdų, jiedu per tą mėnesį nė karto nesusipyko.
„Kartais reikia laukti po kelias valandas, kol sustos pakeleivinga mašina. Vienam keliaujant gal užeitų neviltis. Bet mudu su Neda prablaškydavome vienas kitą, kurdavome ir niūniuodavome daineles“, – pasakojo Ignas.
Neda bičiulį gyrė, kad su juo paprasta keliauti ir dėl to, jog puikiai orientuojasi vietovėse. Ignui užtenka žvilgtelėti į žemėlapį ir jam viskas aišku, kurion pusėn traukti. Padeda geras erdvinis mąstymas ir nuojauta.
Neda dėkinga Ignui, kad iš jos sunkios kuprinės paimdavo daiktų ir įsidėdavo į savo.
„Užtat Neda labai moka su žmonėmis bendrauti, pelnyti jų simpatijas“, – atsilygino ir Ignas.
Be to, kai automobilį stabdo mergina, vairuotojai labiau jų pasigaili ir greičiau sustoja.
Pakviesdavo į svečius pavalgyti
Ko labiausiai prieš kelionę baiminosi?
Jaunuoliai patikino, kad į Baikalą rengėsi be didesnių nuogąstavimų. Aplinkiniai gąsdino, kad nebus nei pravažiuojamų kelių, nei mums įprastos civilizacijos, o vien tik akimi neaprėpiami miškai ir meškos. Dar – miškų gaisrai.
„Žmonės ten kaip tik labai nuoširdūs ir malonūs. Jei pavėžėti sustodavo moterys, tai paprastai dar ir pakviesdavo į svečius, pavalgydindavo ir apnakvindindavo. Ir maisto įdėdavo į kelionę“, – kalbėjo Neda.
O dėl meškų jiedu turėjo išankstinį planą.
„Meška bijo už save didesnių ir grėsmingesnių. Buvome sutarę, kad jeigu ją sutiksime, Nedą užsikelsiu ant pečių, ji į rankas paims pledą ir abu triukšmausime“, – šypsojosi Ignas.
Laimė, neteko realiai patikrinti, ar toks planas veiktų, nes akistatos su meškomis jiedu išvengė.
Sapne išgelbėjo gyvybę
Keliaudami jaunuoliai įspūdžiais kartais dalindavosi feisbuko paskyroje. Ignas papasakojo savo sapną apie tokį pavojų.
„Sapnavau, kaip mane ir Nedą veža su taksi pro aukštus pušynus iki namelio prie ežero. Sapne žinojau apie gaisrų ir meškų pavojų. Atėjau į namelį, pradėjau kraustyti daiktus, atidariau langą ir tolumoje pro keliuką, kuriuo atvažiavome, pamačiau bėgančią mešką...
Pašaukiau Nedą, jos nebuvo namie, galvojau, spėsiu perspėti. Bet vos atsisukau durų link, pamačiau, kad meška jau atėjo pas mane. Realybėj su Neda esam aptarę, ką darytume, jei ją sutiktume, bet čia buvau vienas. Meška didesnė už mane, manęs ji tikrai nebijo.
Lėtu žingsniu ji priartėjo prie manęs, ir tuo metu pro pravirą langą Neda mešką išgąsdino...“ – rašė Ignas ir padėkojo Nedai už sapne išgelbėtą gyvybę.
Miškų gaisrų pavojus taip pat buvo realus, vairuotojai jiems pasakojo, kad išdegė apie pusantro milijono hektarų. Kai pagalvojo, kad tai Belgijos ir Olandijos plotas kartu sudėjus, suprato, kokia galinga ir viską niokojanti būna ugnies stichija.
Bėda dėl vienkartinės vizos
Paklausti apie tekusius didžiausius sunkumus, jaunuoliai pasakojo, kad tai – kaip perkūnas iš dangaus trenkusi žinia, jog jų vizos į Rusiją yra vienkartinės. Vadinasi, atvykti ir išvykti galima tik kartą. Tai jie sužinojo jau kirtę Kazachstano sieną ir vėl norėdami patekti į Rusiją traukdami Baikalo link.
Bet pasienio punkte teko apsisukti ir grįžti naujos vizos.
Panevėžiečiai susirado Rusijos ambasadą Kazachstane.
„Rusų kalbos žinios menkos. Paaiškėjo, kad vizas išduodantis pareigūnas dirba tik vieną dieną per savaitę. Sulaukiame tos dienos, nueiname – milžiniška eilė. Atstovime, tuomet paaiškėja, kad reikia kažkokių dokumentų, mes patys turime juos išsispausdinti. Tik klausimas – kur tai padaryti?“ – juokėsi Neda.
Ignas prisipažino, kad tuo metu šiokio tokio streso būta.
Alacho sukurtas stebuklingas ežeras
Kol laukė tos dienos, kai pasirodys pareigūnas ir išduos vizas, Neda jau buvo pasirengusi tolesnės kelionės visai atsisakyti. Juk ir Kazachstane gražu, įdomu, yra ką aplankyti, smagu po kalnus kopinėti. Bet Ignas užsispyrė, kad reikia pasiekti Baikalo ežerą, nes jis – kelionės tikslas.
Per tą laiką juodu apžiūrėjo apylinkes, dykumą, stebuklingą ežerą. Vietiniai gyventojai jiems pasakojo, kad pusė ežero vandens yra druskingas, o kita pusė – gėlo ir niekada nesusimaišo. Matyt, pats Alachas sukūręs šį stebuklą.
Jaunuoliai apgailestavo, kad į Altajaus kalnus nebespės, tad nusprendė pasigrožėti arčiau esančiais neką prastesniais kalnais.
„Važiuodami bekelėmis, negalėjome akių atplėšti nuo vis labiau ir labiau skurdėjančių stepių. Kuo toliau į pietus, tuo labiau jos panašėja į dykumą“, – pasakojo jaunuoliai.
Grąžino Baikalui akmenuką
Jaunuoliai nepasigailėjo užsibrėžę nukakti iki Baikalo. Jiedu naktį pasiekė Olchono salą. Buvo tokia tamsa, kad nieko, net kelio, nesimatė.
„O rytą atsibundame – kalnai didingi, gražūs. Baikalas – giliausias planetas ežeras, vanduo tyras, krištolinis. Mistika. Lyg būtume persikėlę į kitą pasaulį“, – prisiminė Neda.
Saloje praleido penkias paras. Po fiziškai išvarginusios kelionės saloje Ignas ir Neda pailsėjo, pagaliau patogiai išsimiegojo.
Viena moteris, žinojusi, kad jie vyks prie Baikalo ežero, paprašė nuvežti jos akmenuką ir grąžinti ežerui. Mat kadaise lankydamasi šiose vietovėse jį parsivežė namo prisiminimui. Nuo to laiko jos gyvenime prasidėjo negandos. Moteris tikėjo, kad Baikalas keršija ir kad akmenį grąžinus nelaimės liausis.
Jaunuoliai išpildė prašymą. Ar moters gyvenimas pasikeitė, jiedu nežino.
Namo keliautojai grįžo lėktuvu, nes reikėjo skubėti į universitetą.
Sunkvežimyje kaip namuose
Neda ir Ignas sutarė, kad įdomiausia keliaujant autostopu – pažintys su žmonėmis. Vienas juos pavėžėjęs vaikinas pasiūlė apsilankyti pas jo tėvus kaime.
Panevėžiečiams labai knietėjo pamatyti, kaip gyvena žmonės. Namelis buvo nedidelis, vietoj grindų – plūktinė asla. Visa šeima glaudžiasi bendrame kambaryje, ten pat ir miega, ir valgo.
Jie netikėtus svečius pavaišino pienu, kefyru – tuo, ką patys turėjo valgyti.
„Jau tapo visiškai įprasta ir normalu per dieną nuvažiuoti apie 1300 km, atstumai nebeturi tokios didelės reikšmės. Tai kaip 3,5 karto per dieną nuvažiuoti maršrutu Ignalina–Klaipėda. Kelyje tikriausiai smagiausia yra iškelti nykštį ir laukti, kol sustos koks įdomus žmogus.
O žmonių būna visokių. Šiandien sutiktas vairuotojas turėjo dvi žmonas ir svajoja turėti penkias, deja, valdžia apriboja iki keturių. Paklaustas, kam jam reikia tiek daug žmonų, jis atsakė: „Kiekvieną dieną valgyti sriubą atsibosta. Kartais norisi ir plovo, ir avienos, ir deserto dar.“
Kitas vilkiko vairuotojas, nuolat turintis cigaretę burnoje, per parą surūkantis tris pakelius, miegantis 2–4 valandas ir atrodantis 40 plius metų, nors jam 29 metai, šeimos nematė du mėnesius. Viskas, apie ką jis galvoja, tai jo fura ir darbas. Batams palietus kilimu išklotas sunkvežimio grindis, paklausė: „Ar jūs namie irgi su batais vaikštot?“ – feisbuke įspūdžiais dalijosi Neda.
Kišenėje vežiojasi pinigų
Neda tęsė, kad visi sustoję pavėžėti vilkikų vairuotojai rodo savo vaikų ir žmonų nuotraukas, daug rūko, vairuoja be batų ir svajoja pasiimti paskolą ir nusipirkti du vilkikus.
Jai į atmintį įstrigo toks Karaitas, nes apie savo dukrą kalbėjo kaip apie bejausmį daiktą. Jaunuoliams jis papasakojo, kad jai išrinks turtingiausią ir įtakingiausią vyrą ir taip ją išmainys į galią.
Bet dukrelei dabar tik 3 metai!
„Taigi žmonių pasitaiko sutikti visokių, kiekvienas skirtingas ir turintis vis įdomesnių istorijų. Nuo iš pašalpos bandančių pragyventi piliečių, dažniausiai važinėjančių mums labiausiai priimtinais „Lada“ automobiliais, iki verslininkų, gamyklos savininkų, važinėjančių su naujais džipais ir „Lexus“, – įpūdžiais dalijosi Neda.
Ji korespondentei pasakojo, kaip stebino Rusijoje klestinti korupcija. Policijos sustabdyti vairuotojai iš karto traukdavo iš kišenės pinigus ir duodavo pareigūnams kyšį. Jie aiškino, kad šitaip greičiau ir paprasčiau, nei aiškintis, ar kuo nors nusižengei.
Ligoninėje troško laisvės
Ignas kalbėjo, kad 10 tūkst. kilometrų iki Baikalo įveikė, nes abu jau iki tol buvo nemažai keliavę, turėjo patirties.
Drauge jie nutranzavo ir į Olandiją, bet klausimas tebuvo, per kiek laiko pasieks kelionės tikslą. Juk vairuotojai – tarsi loterija, arba sustos, arba pravažiuos. Panevėžiečiams užteko 24 valandų.
Viena įspūdingiausių Igno kelionių pakeleivingomis mašinomis buvo į Portugaliją.
Prieš kelerius metus vaikinas susirgo onkologine liga, prireikė kaulų čiulpų dviejų transplantacijų. Liga atsitraukė, kai donoru tapo jo jaunesnis brolis.
Ignas prisiminė, kaip gulėdamas ligoninės palatoje troško laisvės, kaip svajojo pamatyti plataus pasaulio, patirti įspūdžių, netgi sunkumų.
O kurgi viso to patirsi, jei ne kelionėje? Jis apsisprendė pakeleivingomis mašinomis pasiekti Šv. Vincento iškyšulį Portugalijoje.
Ant skardžio priešais vandenyną
Ignas prisipažino, kad, išgirdusi apie ką tik pagijusio sūnaus sumanymą keliauti autostopu, mama gerokai sunerimo. Tuomet Ignui buvo 17 metų.
Po ginčų, prašymų, derybų abu nusprendė, kad Ignas galės svajonę įgyvendinti sulaukęs pilnametystės. Bet ir tuomet turėjo mamos prašymą – keliauti ne vienam, susirasti bendrakeleivį.
Socialiniuose tinkluose Ignas paskelbė savo pasiūlymą – iškeliauti su 50 eurų kišenėje. Atsirado save išbandyti norintis jaunuolis, ir jiedu išvyko.
Bet taip nutiko, kad iš pradžių kartu keliavo, po to išsiskyrė ir vėl susitiko.
Igno svajonė išsipildė – jis stovėjo ant Šv. Vincento kyšulio, ant skardžio, o priešais jį plytėjo Atlanto vandenynas. Lyg naujiems iššūkiams ir nuotykiams kviečiantis gyvenimas, lyg laisve, drąsa nuspalvintas rytojus.
Bet vaikinas prisipažino, kad smagiausia būna pati kelionė, o ne ta akimirka, kai pasieki jos galutinį tašką.
Viena pati po Keniją
Neda pati viena skrido į Keniją dar būdama moksleivė.
Ji pasakojo, kad ten gyvena už keniečio ištekėjusi mamos draugė ir pirmas dienas jos kartu praleido. Po to moteris išskrido į Lietuvą, o Neda keliavo po egzotiškąją šalį. Kartais palydėdavo kenietis, o kartais bastydavosi viena.
„Lyginti Baikalą ir Keniją būtų neįmanoma, tai dvi visiškai skirtingos šalys, skirtingos kelionės“, – sakė Neda.
Jai įspūdį padarė Kenijos gyvūnija: beždžionės, driežai, gyvatės, šimtakojai, didžiulės sraigės. O ką bekalbėti apie safarių parkus!
„Kenijoje gyvena apie pusę šimto vietinių genčių. Maitinasi gyvulių krauju ir mėsa, nes javų neužsiaugina. Gyvena moliniuose namukuose“, – įspūdžiais dalijosi Neda.
Bene šiurpiausias vietinių gyventojų, masajų, genties paprotys – merginų apipjaustymas. Šis barbariškas ritualas uždraustas, bet neišgyvendintas. Tai jai papasakojo keniečiai.
Tėvams – bemiegės naktys
Jaunuoliai kalbėjo, kad jų kelionės po pasaulį turbūt didesnis iššūkis buvo tėvams.
„Tai telefonas išsikrovęs, tai parašyti žinutę pamiršau... Atrodo, kas čia tokio, o, pasirodo, tėvai nemiegodavo per naktį, laukdavo, kol apie save pranešiu“, – atviravo Neda.
Tėvai dėl to atvirai nepriekaištavo, tik grįžę jaunuoliai iš kitų žmonių užuominų ir klausimų suprato, kiek nerimo išgyveno artimieji.
Nedos tėvai ir išleisdami dukrą jau nerimavo.
„Kai tėčiui pasakiau, kad tranzuosiu iki Baikalo, leido. Po kelių sekundžių atsitokėjo: „Palauk, palauk... Kur? Į Rusiją? Baikalą? Tuomet negali“, – kvatojosi Neda.
Vis dėlto geriau susipažinę su Ignu nusileido.
Igno tėvai pasitikėjo, kad sūnus nekrės kvailysčių, be to, jau buvo įgijęs kelionių po Europą patirties.
