– Ar turite susikūrę savaitgalio tradicijų?
– Turime. Daug vaikštome, pietaujame su šeima, iki karantinų eidavome per muziejus, parodas, bent keliskart per mėnesį išvykdavome į pajūrį arba kur nors toliau.
– Ar per poilsio dienas pagalvojate apie darbą?
– Ne tik galvoju, bet ir dirbu. Savaitgalį, ypač sekmadienį, gaunu kalnus redagavimo, nes nuo pirmadienio visa komanda turi būti pasiruošusi montažams. Mes visi dirbame savaitgaliais arba naktimis, rašantiems ir kalbantiems žmonėms tai – įprasta praktika. Klerkai gali darbus palikti uždarę duris, mūsų darbai – mūsų galvose nuolatos.
– Penktadienio vakaras: įžanga į savaitgalį prie vakarienės stalo ar darbas iki išnaktų?
– Man savaitgalio pradžia labiau sietina su ketvirtadienio vakaru, kai iš esmės jau beveik sumontuotos laidos ir galima nieko neveikti. Iki pandemijos ketvirtadieniais būdavo daug renginių, smagu rinktis ir svarstyti, kur įdomiau apsilankyti ar draugų pasikviesti, ar pavakarieniauti mieste.
Panašiai ir su penktadieniu – darbas trumpesnis, lieka daugiau laiko malonumams.
– Šeštadienio ryte ilgai vartotės lovoje ar, kaip įprastai, mankštinatės?
– Pastaruoju metu turiu rūpesčių dėl mamos sveikatos, tad malonus vartymasis lovoje pamirštas, tenka keltis anksti ir šiokiadieniais, ir šeštadieniais, iki darbo pradžios bėgti pas mamą, jai padėti. Viliuosi, kada nors grįš ramaus miego ir vartymosi lovoje laikas.
O sportas man labiau patikdavo šiokiadieniais, kai mažiau žmonių parkuose. Esu vaikščiotoja ir žiemą, ir vasarą, bet šiuo metu ir tai teko pamiršti.
– Ar iš anksto galvojate, ką veiksite dvi ne darbo dienas?
– Kai gyvenimas buvo normalus, visada kruopščiai planuodavome savo veiklą ir ritualus, dabar viskas gerokai pairę ir subyrėję ir dėl asmeninio gyvenimo pokyčių, ir dėl pandemijos.
– Ką mėgstate vilkėti ir avėti savaitgaliais?
– Mano drabužiai ir apavas šiokiadieniais ir savaitgalį nelabai skiriasi. Nebent einu filmuoti arba į susitikimus – tada yra galimybė pasipuošti. Į laidų montažus, kaip patys juokiamės, einame kaip bulvių kasti – svarbu patogumas, juk ateini, užsidarai ir sėdi montažinėje, jokio skirtumo, ką dėvi. Ypač dabar.
Neseniai atrinkau kalnus drabužių, kurie keliaus labdarai, nes matau, kad tokių ir tiek man nereikia ir vargu ar prireiks. Dabar viskas dalijasi iki ir po pandemijos, tad pastarieji metai atvėrė daugiau, nei seniau matydavome: nereikia nei aukštakulnių, nei ypatingų apdarų, supanašėjo ir laisvalaikio, ir darbo dienos kodas.
– Kam savaitgalį skiriate daugiausia laiko?
– Norėčiau sau, bet ne šiuo metu. Tačiau, nepaisant susiklosčiusios situacijos, stengiuosi pažiūrėti bent kelis filmus, pasiruošti įdomesnius pietus, paskaityti daugiau nei vakare, pabūti su šeima ir pasišnekučiuoti, pasvajoti, ką darysime, kai šita nesąmonė baigsis, pabūti ilgiau pas mamą. Kol dar buvo sniego, jau spėjome nuvažiuoti iki sodo, susitvarkyti medelius. Ir vis dar turiu svajonę – nedirbti tiesioginio darbo bent sekmadieniais.
– Mėgstate ilsėtis vieni, su šeima ar draugų būryje?
– Visaip būna. Ir vieni pasibūname, ir sūnus su šeima ateina, ir turime draugų, su kuriais iki karantinų susitikdavome kas savaitę savaitgaliais. Neturime griežtų rėmų: bendrauti smagu, lygiai taip pat malonu nebendrauti ir pabūti solo.
– Kaip geriausiai pailsite – sportuodami, tvarkydamiesi, skaitydami, žiūrėdami televizorių?
– Televizorius nėra man pramoga, tad stengiuosi be reikalo jo nežiūrėti, išskyrus kelis serialus. Tvarkausi kasdien po truputį, nes turint katiną kitaip neišeina, siurblys visada pasiruošęs padirbėti. Mane erzina plaukai, be to, esu alergiška, tad darau viską, kad purvas ir dulkės nesikauptų, kas rytą pravažiuoju aplink namus.
Namų tvarkymas ir valgio ruoša man patinka, tad galiu tai pavadinti poilsiu ir malonia veikla. Ir judėjimas yra jėga, tad iš to ir susideda visa poilsio paletė.
– Jei nesate namisėda, kur dažniausiai išsiruošiate – į kiną, koncertą, teatrą, sporto varžybas, restoraną?
– Man patinka mano namai ir kartais niekur iš jų nenoriu eiti. Tad sėdėjimo namie aspektu man karantino ribojimai visai nekliudo. Man gera būti namie ir su savimi. Seniau vaikščiojome į kiną, lankėme spektaklius. Sporto varžybų nemėgstu, kartą palaikiau vyrui kompaniją krepšinio rungtynėse, bet ne man ta pramoga. Restoranai mums tiko, mėgome eiti, ragauti, tikėkimės, tokie dalykai grįš ne po dešimties metų, kaip kai kas prognozuoja.
– Ar savaitgalio poilsiui renkatės keliones į užsienį?
– Seniau dažnai nušaudavome iki Berlyno, Rygos, Paryžiaus. Vis planavome pašokti iki Krokuvos, Florencijos, bet taip ir nenuvažiavome nėsyk. Turime suplanavę vyro gimtadienio kelionę į Berlyną, įtariu, teks atšaukti, o rudenį taip tikėjau, kad balandis jau bus laisvesnis.
– Jei mėgstate sukinėtis virtuvėje, kokiu patiekalu dažniausiai palepinate save?
– Mėgstu nesisukinėti, bet ateiti, padaryti ir išeiti, nes sukinėjimasis prie gero nepriveda – priruošiu tiek, kad paskui reikia valgyti tris dienas, tada visiems viskas atsibosta. Dabar taip nebedarau. Tik sriubos išverdu ilgesniam laikui.
O pastaruoju metu patinka ruošti visokius vaikystės valgius: kotletus, mišraines, sriubas, kepsnius, pyragus. Savęs maistu nelepinu, man išvis nepatinka ruošti valgį sau, nepavyksta nei proporcijos, nei porcijos.
Kitiems – taip. O jei dar visi valgo ir, matau, skaniai, – malonumas didžiausias.
– Kokius buities darbus ignoruojate poilsio dieną?
– Neturiu tokios taisyklės, ką reikia, tą ir darau. Nieko nesibaidau, galiu ir tualetą, ir praustuves išplauti. Neturiu indų plovimo mašinos, tai ir lėkštes rankomis plaunu.
– Darbas sode ar sodyboje – atgaiva širdžiai ar prievolė šeimai?
– Vaikystėje tai buvo lažas, kai tėvai veždavo į sodą, nors nieko ten pernelyg nereikėdavo daryti, tik kelias braškes nuravėti ar kelis obuolius nuskinti. Dabar jokio ūkio su sodais ir daržais neturime, o paravėti kelias pėdas gėlyno visai smagu. Ypač mėgstu rankioti sraiges, kurių neįtikėtinai padaugėjo pastaraisiais metais. Vaikštai ir renki kaip grybus, meditacija. (Šypsosi.)
– Ar mėgstate su bendradarbiais pasidalyti įspūdžiais, kaip praleidote poilsio dienas?
– O taip, pirmadieniais su kolega montažinėje visada pasipasakojame, kur kas buvo ir ką veikė. Juolab kad montažo režisierius yra kilęs iš Ignalinos, o mano seneliai irgi iš ten, tai dar ir tarmiškai pasikalbame. Man tokia graži ta aukštaitiška kalba, ypač ignalinietiška tarmė. Grįžta vaikystėje girdėti žodžiai, pasakymai.
– Kaip apibūdintumėte tobulą poilsį?
– Priklauso nuo nuotaikos ir galimybių. Kartais tobulas yra nieko neveikimas, o kartais – lėkimas iškišus liežuvį. Svarbu, kad viskas keistųsi ir būtų gera viduje.
– Ką rinktumėtės – žygį pėsčiomis ar dviračiu?
– Man priimtini abu.
– Turite atskirą sąskaitą atostogoms ar stengiatės pailsėti neišlaidaudami?
– Neturiu atskiros sąskaitos. Kai gegužę susimoku mokesčius už praėjusius metus, pasiskaičiuoju, kiek pinigų lieka iki kito sezono pradžios, nes žinau, kad pirmi pinigai už darbą ateis ne anksčiau nei spalio viduryje, tada ir matau, kiek galima išleisti atostogoms. Labai paprasta aritmetika.
– Idealus laisvadienis – tai...
– ... kai visi sveiki ir gera nuotaika, visa kita susikurti – juokų darbas.
– Koks buvo įspūdingiausias jūsų savaitgalis?
– Prieš porą metų Vienoje, kai nuskridome į Paulo McCartney koncertą.
Tai buvo puiki vyro dovana mano gimtadieniui.
– Apie kokį savaitgalį svajojate?
– Apie panašų: su puikiu koncertu, įdomiomis parodomis, kokybišku viešbučiu, puikiu maistu, romantiškais santykiais ir ramybe širdyje.
