Pasak mamos, liga smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Eimanto bėdos prasidėjo pernai rudenį, kai vieną dieną po darbų sode jam pradėjo skaudėti kojos raumenis. Jis pajuokavo, kad, matyt, per mažai sportuoja, dėl to ir skauda (vaikinas lankė kovos menų treniruotes).
Po savaitės mama pastebėjo, kad sūnus šlubčioja. Paklausė, kas nutiko, o jis atsakė: „Juk sakiau, kad skauda koją.“ Mama pasiūlė kreiptis į gydytoją, o vaikas atsakė, kad dar nori palaukti. Bet jau kitą dieną jau paskambinęs mamai pranešė, kad nebegali pritūpti.
Jie nebedelsė ir nuvyko į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės priėmimo skyrių. Ten medikai padarė nuotrauką ir pasakė, kad kojos lūžio nematyti. Dar paaiškino, kad minkštųjų audinių būklės jie nemato, ir pasiūlė siuntimą į Kauno klinikas.
Jose atlikus kompiuterinės tomografijos tyrimą iš karto pasakyta, kad įtariama onkologinė liga.
Eimantas tuojau paguldytas į ligoninę, atliktas biopsijos tyrimas. Laukiant jo rezultatų, dar buvo galima tikėtis, kad auglys nepiktybinis. Atsakymo teko palūkėti, nes užklausa iš Vilniaus persiųsta į auglių institutą Olandijoje. O galiausiai sulaukus atsakymo, viltys žlugo: paaiškėjo, kad Eimantui – kairės kojos šlaunikaulio osteosarkoma (liaudiškai sakant, kaulų vėžys), žaibinė ligos forma.
„Pradžioje negalėjau apie tai galvoti be ašarų. Mums su Eimantu labai padėjo klinikų psichologė. Susigyvenome su mintimi, kad dabar mums blogai, bet turime nepasiduoti, stengtis ir gydytis. Tikime ateitimi ir tuo, kad viskas bus gerai“, – sakė Jolanta.
Buvo sudarytas gydymo planas: 10 chemoterapijų, kojos operacija ir dar 20 chemoterapijų.
Per chemoterapijas vaikinas labai kamavosi: „Jį dieną naktį pykino, pykinimas buvo toks baisus, kad jis net drebėdavo. Ir buvo labai silpnas – kai nueidavo į tualetą, vos pajėgdavo grįžti iki lovos. Matant, kaip jis kenčia, ir man plyšo širdis, bet niekuo negalėjau padėti“, – pasakojo mama.
Be to, po chemoterapijos vis pablogėdavo kraujo tyrimų rodikliai, tuomet reikėdavo juos „atstatyti“ – dėl šios priežasties vietoj 10-ies chemoterapijų buvo atliktos 8.
Kojos operacija buvo numatyta sausio 25 d., tačiau tądien dar nebuvo atgabentas kojos protezas iš Vokietijos – gamintojai pranešė, kad jis vėluos dėl pandemijos.
Kovo 8 d. buvo atlikta 7 valandas trukusi operacija. Jos esmė – buvo pašalinta pažeista šlaunikaulio dalis bei kelio sąnarys, nes į jį taip pat buvo persimetusios piktosios ląstelės, ir vietoje jų įdėtas protezas.
Laikoma, kad operacija buvo sėkminga, protezas idealiai tiko. Tikimasi, kad jo dėka ateityje Eimantas galės vaikščioti pats.
Seniau mamai sakyta, kad reikės kelių operacijų, tačiau apie sekančias medikai kol kas neužsimena.
Praėjus kelioms savaitėms po operacijos Eimantas vis dar silpnas ir tegali gulėti lovoje, pats nepajėgia nė atsisėsti. Reikia daugiau laiko, kol jis sustiprės. Prireiks ir ne vienos reabilitacijos.
„Kol kas į palatą ateina reabilitologė, kuri tą Eimanto koją visaip kiloja, lanksto. Ir jis pats tikrai stengiasi mankštintis, nors jam ir sunku, skauda. Jis kenčia nesiskųsdamas. Jis – tikras kovotojas“, – sakė mama Jolanta.
Pridūrė, kad jiedu labai nori padėkoti gydytojams traumotologui-ortopedui M.Stravinskui ir jo komandai, operavusiai Eimantą, gydytojai G.Rutkauskienei, M.Simučiui, kuriems bus skolingi visą likusį gyvenimą. Nuoširdų ačiū taria ir visiems skyriaus darbuotojiems, kurie buvo su jais kartu ir visada juos palaikė. Taip pat jie labai dėkingi treneriui Ignui Barysui bei visiems žmonėms už gerą žodį, šiltas žinutes, motyvaciją ir paramą.
Mama yra įkūrusi ir Eimanto Zakšausko labdaros ir paramos fondą. Norintieji prisidėti prie vaikino sveikimo sužinos, kaip tą padaryti, čia.
