„Būna, ramiai sėdžiu, kažką veikiu ir vėl man prieš akis iškyla tas vazdas: tas šuo ir mano vaikas, kurio veidas sukandžiotas ir kruvinas“, – atsiminė Jekaterina savo tėvų sodyboje įvykusį įvykį.
Dabar Karenas namuose sveiksta po jau antros rekonstrukcinės operacijos Santaros klinikose. „Kaip gydytojai aiškino, vaikų sužeidimai linkę randėti, ir tie randai kartais formuojasi netaisyklingai. Taigi Kareno dešinės akytės apatinis vokas buvo įvirtęs į akies vidų, reikėjo jį koreguoti, pjauti, persodinant gleivinę. Ir tai dar ne viskas – reikės dar poros operacijų, kol akytė atrodys gerai, o jeigu raumuo prie akies bus pernelyg įsitempęs, prireiks ir botulino injekcijos“, – vis graudindamasi pasakojo mama.
Laimei, vaiko regėjimui sužalojimai nepakenkė. Po operacijos praėjo jau dvi savaitės ir fiziškai dabar Karenas jaučiasi gerai. O kurį laiką labai skaudėjo, vis reikėjo nuskausminamųjų arba ledo.
Operuojant teko padaryti nemažai siūlių, ir kai nuėmus pleistrą Karenas pažvelgė į veidrodį, vėl labai išsigando. Su tuo, kaip dabar atrodo, jis dar neapsipratęs.
Tačiau mama pasidžiaugė tuo, kad Karenu rūpinasi puikus gydytojas chirurgas Karolis Baužys. Jis vaiką gelbėjo ir iškart po traumos, kai dėl šuns perkąstos arterijos buvo kilusi grėsmė jo gyvybei. „Jis ne tik vienas iš mano sūnų gelbėjusių medikų, bet ir labai geras žmogus. Jis Karenu nuoširdžiai rūpinasi, gražiai paaiškina, kas jo laukia, net pakelia ant rankų. Mano sūnus juo pasitiki. Gydytojas žino, kad Kareno laukia dar ne viena operacija, ir labai stengiasi jo negąsdinti, suteikti jam stiprybės. Kai pasakau vaikui, kad eisime pas gydytoją, jis paklausia, pas kokį, ir jeigu išgirsta, kad tai bus Karolis, lieka patenkintas“, – sakė mama.
Į naudą Karenui išėjo ir tai, kad šiuo metu mokomasi nuotoliniu būdu – jau praėjus kelioms dienoms po operacijos trečiokas galėjo sėstis prie kompiuterio ir mokytis (tik kameros neįsijungdavo), tad praleido nedaug pamokų. O ir jo mokytoja labai rūpestinga, sakė, kad jei kils neaiškumų, pakonsultuos berniuką individualiai.
Taip pat mama labai dėkinga boksininkui Evaldui Petrauskui. „Jis susisiekė su manimi po to, kai mus pamatė televizijos laidoje, ir pasiūlė Karenui individualias bokso treniruotes per „zoomą“. Sakė, kad tai gali padėti atgauti pasitikėjimą savimi ir išsivaduoti nuo baimių (šių vaikas po traumos turėjo daug). Gydytojai sūnui sportuoti leido, ir boksininkas net penkias dienas per savaitę po valandą su juo neatlygintinai dirbdavo. Mačiau, kad tos treniruotės sūnui tikrai naudingos ir padeda geriau jaustis. Tik dabar po operacijos sportuoti negalima“, – pasakojo Jekaterina.
Taigi Karenas, nors po traumos tapo baikštus bei kompleksavo dėl išvaizdos, dabar psichologiškai jaučiasi neblogai. Jau ir pabūna vienas namie, o kurį laiką to paniškai bijojo.
Vaikas gyvena viltimi, kad jau netrukus Vokietijos medikai jam dovanos naujas ausytes, kurių po šuns įkandimų beveik nelikę.
Tiesa, jis dar nežino, kaip viskas vyks. „Pirmoji iš trijų operacijų Vokietijoje turėtų vykti birželio 16 d., bet dėl COVID-19 viskas dar gali pasikeisti, tad kol kas sūnui detalių nepasakojau. Ir dar nežinau, kaip reiks viską išdėstyti, nes laukia išties sudėtingi procesai: pirmiausia jam prapjaus krūtinės ląstą, iš ten paims šonkaulių kremzlių, kurias tvirtins ausų vietoje. Jei jos prigis, kitos operacijos metu bus suformuotos ausytės“, – vėl susigraudino mama.
Tačiau ji bent jau gali būti rami dėl finansinių rūpesčių, kurie seniau labai kamavo. Beveik visą operacijoms Vokietijoje reikalingą sumą paaukojo geri žmonės, o tą sumą, kurios visgi pritrūks, žadėjo padengti „Išsipildymo akcija“.
„Esu be galo dėkinga visiems žmonėms, kurie mums padėjo. Juolab, kad suprantu, jog mūsų operacija Vokietijoje – tai ne gyvybės ar mirties klausimas, kaip kad būna kitiems. Visgi tai, kas Karenui nutiko, mums yra didžiulė tragedija“, – sakė mama.
