O.Mekas laisvai lakstančių vištų kiaušinius surenka pusryčiams, o sodelyje prisiskina žalumynų. Atšilus ji pasės vaistinių ožiarūčių, kurios skatina pieno gamybą žindyvėms, ir kitų vaistažolių. Galvijų O.Mekas neaugina, bet vis tiek savo keturių hektarų žemę vadina ranča.
Juk tai – Teksaso vidurys, iki artimiausio miesto Ostino – 60 kilometrų pro kadagiais ir kitokiais krūmynais apaugusias kalvas. Los Andželo kino pasaulis, kur O.Mekas sukosi daug metų, liko tarsi kitame gyvenime.
Dabar ji studijuoja akušerijos mokslus ir jau ne vienus metus dirba dula – gimdyvės padėjėja.
„Nuo mūsų Vimberlio kaimo net iki artimiausio kino teatro reikėtų važiuoti apie 40 minučių, o per pandemiją ir tas buvo uždarytas“, – nusijuokė mėlynakė šviesiomis garbanomis iš filmo „Lošėjas“, 2014-aisiais gavusio Sidabrinę gervę Metų filmo kategorijoje.
Ji seniai nebestovėjo prieš kameras, o savo kurtus scenarijus ir filmų planus padėjo į šalį.
„Grįžau prie tėčio šaknų. Lauko gėlės čia man primena Semeniškius, – savo namuose Teksase kalbėjo Oona, užaugusi Soho lofte su Niujorko avangardinio kino krikštatėviu J.Meku, kuris mirė prieš dvejus metus. – Nors tėtis buvo niujorkietis, juk augo kaime, jo meilė žemei, Lietuvos gamtai, gėlėms jo poezijoje tokia gili.
Atskristi mūsų aplankyti jis jau negalėjo, bet labai džiaugėsi, kai persikėlėme iš miesto ir pasakojome, kaip auginsime bites. Jis didžiavosi ir dėl mano pasirinkimo atsidėti gimdyvių palaikymo misijai.“
Suvaidinusi greitosios pagalbos gydytojos Ievos vaidmenį filme „Lošėjas“ O.Mekas manė, kad galbūt jis taps tramplinu į platesnius kino pasaulio vandenis, juk režisieriaus Igno Jonyno filmas skynė prizus tarptautiniuose festivaliuose. Iki tol JAV ji daugiau gaudavo epizodinius vaidmenis serialuose, o dažniausiai vaidino reklamose.
Bet tada gimė Talula. Namų aplinkoje, su kvalifikuotomis akušerėmis, bet be ligoninės lempų ir gydytojų. Šalia buvo Oonos vyras muzikantas Scottas Cambridge’as, taip pat aktorės mama Hollis Melton.
„Turėjau gerą palaikymo komandą ir puikų gimdymą. Po kelių valandų akušerės išėjo, ir aš žiūrėjau į vaiką savo lovoje ir niekur neturėjau eiti. Tai įtvirtino mano tikėjimą, kad jei nėštumas ėjosi be komplikacijų, moteris gali pagimdyti be ligoninės. Žinoma, kai kurios saugios jaučiasi tik ligoninėje. Gimdymas namie nėra priimtinas visoms.
Tačiau aš domėjausi gimdymais, žinojau, ko noriu. Nors man buvo jau 39-eri, jaučiausi sveikesnė nei bet kada anksčiau“, – pasakojo O.Mekas, netrukus po to nutarusi pasinerti į natūralaus gimdymo pasaulį ir tapti dula.
Dulos Lietuvoje – gana naujas reiškinys, todėl šios „gimdyvių fėjos“ dažnai apipinamos įvairiais mitais ir net laikomos pribuvėjomis, o tai gerokai prasilenkia su realybe, nes, kitaip nei akušerės ar pribuvėjos, jos kūdikio nepriima.
Visą savo dėmesį dulos skiria nėščiajai ir jos patogumui – tiek nėštumo, tiek gimdymo metu. Pats žodis „dula“ kilęs iš senovės graikų kalbos ir reiškia „moteris tarnaitė“ arba „vergė“.
Kaip sako O.Mekas, dula gali būti ir sesuo, mama ar draugė – svarbu, kad tai būtų žmogus, su kuriuo gimdyvė jaustų palaikymą, kuris suteiktų saugumą ir ramybę.
Tačiau profesionalios dulos gali daugiau, nei palaikyti už rankos. Jos yra baigusios specialius mokslus, todėl nusimano, kas gali padėti nėščiajai tam tikru nėštumo ir gimdymo etapu.
O.Mekas iki šiol prisimena jausmus, kuriuos jautė per pirmą gimdymą, kuriame dirbo dula. Ji padėjo moteriai, kuri ligoninėje neturėjo jokio artimojo.
„Partneris jos nepalaikė, ji turėjo priklausomybę nuo narkotikų, išgyveno traumą per pirmą gimdymą. Mano darbas buvo būti kartu iki pat pabaigos. Bet kai gimdymas skatinamas vaistais, būna, kad procesas užtrunka ilgai.
Tas gimdymas truko apie parą, – pasakojo O.Mekas. – Daug kalbėjomės, žaidėme kortomis ir numigome, kai ji gavo epidūrinę nejautrą.
Visaip ją palaikiau, padėjau keisti pozicijas, kad tik kūdikis nusileistų į tinkamą padėtį, bet viskas vis tiek baigėsi cezario pjūviu. Jaučiausi pralaimėjusi ligoninės metodų automatui, bet buvo geras jausmas žinant, kad moteris bent jau gimdė ne viena, kad galėjau ją palaikyti.“
Per penkiasdešimt gimdymų – per keletą metų darbo dienoraštyje O.Mekas detaliai aprašė kiekvieną patirtį su gimdyvėmis. Kiekviena situacija išskirtinė.
Kai vienai gimdyvei išgyventi sąrėmius padėjo ledo kramtymas, Oona nešė vieną kibirėlį ledo po kito.
Kai kitą reikėjo išjudinti iš lovos, ji įjungė muziką ir gimdyvę linksmai pašokdino.
„Man atrodo, kad dirbant dula padeda aktorės patirtis, – šypsojosi O.Mekas. – Kaip ir filmavimo aikštelėje, taip ir per gimdymą turi įsiklausyti į aplinkinius.
Turi mokėti reaguoti iš karto, net skaityti mintis, jei sąrėmius išgyvenančiai moteriai trūksta žodžių paaiškinti, ko jai reikėtų.
Vienoms norisi labai švelnaus tono, kitoms reikia griežtesnio, priminti, kad tikslas jau taip arti. Svarbu jausti, kada kokį toną naudoti, o tai esu išmokusi dirbdama aktore.“
Per vieną sudėtingiausių gimdymų, kuriuose O.Mekas teko dirbti dula, gimdančioji pyko ant visų ligoninėje – rėkė ant gydytojų, slaugytojas varė lauk, situacija buvo be galo įtempta.
Moteris akivaizdžiai kentėjo nuo narkotikų priklausomybės ir asmenybės psichikos sutrikimų, šalia nebuvo nei vaiko tėvo, nei jokio šeimos nario.
„Man buvo svarbu, kad ir manęs ji neišvytų lauk iš palatos, kad galėčiau padėti gimdyti. Net jei jos gyvenimo istorija beprotiška, ji ir kiekviena moteris verta gražaus gimdymo“, – įsitikinusi O.Mekas.
Dabar daugiausia jos klientų – pasiturintys žmonės, kurie dulai moka 2 tūkstančius JAV dolerių (1691 euras) ir daugiau už rūpinimąsi būsimąja mama tiek nėštumo, tiek gimdymo metu, o paskui ir aplankymą namuose.
Be to, pastaruoju metu O.Mekas atlieka ne tik dulos vaidmenį, bet ir asistuoja akušerei, nes aktorė pradėjo akušerijos mokslus, kad galėtų pati priimti gimdymus.
Atsakomybės ji nebijo, o medicina domėjosi nuo paauglystės.
„Tai gyvybės ir mirties klausimas, bet aš to nebijau. Žinau, kad didesnės atsakomybės nei žmogaus gyvybė negali būti. Esu dalyvavusi gimdymuose, kur teko kviesti greitąją pagalbą ir perkelti gimdyvę iš namų į ligoninę, bet laiko tokiam sprendimui priimti visada yra pakankamai. Jei matome, kad išvengti medicininės pagalbos tikrai neįmanoma, skambiname 911“, – sakė O.Mekas.
Telefonas suskambo maišant sriubą. Septynmetė Talula žinojo, ką tai reiškia. Mama turės viską mesti ir skubėti į gimdymą. Lėkti padėti gimdyvei viską metus yra dalis dulos kasdienybės.
„Atsisukau į savo vyrą ir pasakiau, kad turiu važiuoti.
Kiekvieną kartą dukrai paaiškinu, kad mama važiuoja į vaikelio gimimą. Ji visada džiaugiasi ir paprašo jį nufotografuoti. Man smagu, kad Talula supranta, koks mano darbas, kad niekada nepyksta, kai turiu ją palikti ir išskubėti.
Bet be savo partnerio Scotto tai būtų neįmanoma“, – sakė O.Mekas.
Su S.Cambridge’u Amerikos lietuvė susipažino draugų namuose, kai abu dar gyveno Los Andžele. Jis – muzikantas, ji – menininkė, ryšys atsirado iš karto. Pora draugavo ne vienus metus, kol nusprendė, kad laikas tapti tėvais.
O netrukus po to atėjo sprendimas keltis iš Los Andželo į gamtą. Scottas užaugęs toli nuo miesto, tarp trumpalapių jukų (angl. Joshua tree) Mohavių dykumoje Kalifornijoje, todėl jam naujasis gyvenimas rančoje buvo pažįstamas. Bet ir niujorkietė Oona netruko pajusti, kad sprendimas keisti gyvenimą jai tinka.
„Viskas atrodė taip natūralu! Gimus vaikui savaime keičiasi svarbiausi dalykai, o aš dar iki tol mąsčiau, ar tikrai noriu toliau gyventi kino pasaulyje“, – pasakojo O.Mekas.
Ji jautė, kad perkopus 40 metų vaidmenų moterims gerokai mažėja. Prieš keletą metų O.Mekas dalyvavo reklamos atrankoje, kur buvo reikalinga motina su kūdikiu. Talulą atrinko, bet mamos vaidmeniui prodiuseriai pasirinko gerokai jaunesnę merginą.
„Turbūt atrodžiau per sena mama tokiam kūdikiui, nors aš taip nesijaučiau, – juokėsi O.Mekas, bet dėl to visiškai neišgyveno. – Aš pokyčių nebijojau.
Jaučiau, kad esu išpildžiusi daugybę svajonių, – vaidinau „Lošėjuje“, režisavau savo filmą, filmavausi daugiau kaip 60 reklamų. Daug metų gyvenau vien iš to ir išlaikiau šeimą, o tai pavyksta ne visiems, norintiems dirbti aktoriais.
Nelaimėjau „Oskaro“ ir netapau milijoniere, bet man darbe užteko pasitenkinimo. Visai nebūtina tą patį daryti amžinai.“
Bet pradedant ką nors naujo nebūtina braukti neištrinamo brūkšnio. Net ir tapusi dula O.Mekas yra nusifilmavusi keliose reklamose Teksase, nes valstijos sostinė Ostinas yra tarsi mini Holivudas, čia kuriama nemažai vaizdo produkcijos. Iki Ostino Oona iš savo namų gali nuvažiuoti maždaug per valandą, tik per pandemiją ši pramonė buvo sustingusi.
„Retai bevažiuoju į atrankas, bet jei pasitaikytų įdomus televizijos serialas ar reklama, kodėl gi ne? Akušerė, su kuria atlieku praktiką, žino, kad esu aktorė, ir tai jai visai patinka“, – šypsojosi O.Mekas, dabar daugiausia laiko skirianti Teksaso akušerių asociacijos mokymo programos studijoms.
Jos širdis ir pašaukimas yra dirbti ne ligoninėse, o namų aplinkoje. Ji ne vienus metus gilinosi į priežastis, dėl kurių JAV ligoninėse tiek daug vaikų gimsta tik pasitelkus medikamentus ar per operaciją, o ne natūraliai.
„Suprantama, kad moderni medicina reikalinga ir prireikus būtina gelbėti motinos ar kūdikio gyvybę ligoninėje.
Tačiau nereikia visiškai atsiduoti medicinos aparatams, pamirštant gimdyvės poreikius ir gimdymo visumą“, – sakė O.Mekas.
Oona dažnai pagalvoja, kad pasibaigus pandemijai norėtų atvažiuoti į Lietuvą ir pasidomėti pribuvėjų tradicijomis kaimuose. Sužinoti, kaip jos tėvo J.Meko mama Elžbieta prieš 99 metus šaltą Kūčių dieną pagimdė sūnų kaimo sodyboje: „Svarbu, kad niekur nedingtų žinios, kaip moterys padėdavo moterims iki tol, kol gimdymo sritį perėmė vyrai medikai. Mano tėtis tikrai negimė ligoninėje.“
Ji pati gimė Niujorko ligoninėje, o J.Mekas savo pirmagimės Oonos atėjimą į pasaulį fiksavo 16 mm kino kamera „Bolex“, su kuria nesiskyrė visą gyvenimą. Galima tik įsivaizduoti, kaip į tai reagavo ligoninės personalas 1974-aisiais, kai retai kas vyrus apskritai į palatą įleisdavo.
„Turbūt jiems atrodė, kad tai kažkoks keistas imigrantas su kino kamera, ir tiek“, – nusijuokė O.Mekas.
Ji dėkinga tėčiui, kad jis įamžino mamos gimdymą. Po to mama dar ir detaliai aprašė visą procesą – kaip į ligoninę važiavo geltonu Niujorko taksi, kaip gydytojai nutarė skatinti gimdymą vaistais, o naktį ją paliko vieną laukti sąrėmių.
Kitą dieną gimė Oona, kuri praėjus daugiau kaip 40 metų atsidėjo misijai nepalikti moterų gimdyti vienų.
„Apsisuko visas ratas, – sakė O.Mekas. – Man atrodo, kad nuostabu parodyti moteriai, kiek ji turi vidinės stiprybės ir jėgos.
Nesvarbu, ar gimdymas baigiasi natūraliai, ar cezario pjūviu. Procesas visada intensyvus ir kartais nelabai išvaizdus, bet tai, ką padaro moteris su savo kūnu, yra kažkas neįtikėtino, gražaus ir beprotiško.“
