Pirmasis jos pačios, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorės I.Koreivaitės, kilimas buvo ne tas, kurį nusipirko, o tas, kurį įsimylėjo, – maldos kilimas iraniečių šeimai buvo lyg relikvija, todėl jį parduoti sutiko tik po dešimtmečio prašymų.
Apie Vidurinių Rytų tarptautinius santykius, politinį ir radikalųjį islamą studentams dėstančios politikos mokslų daktarės meilė persų kraštui subrandino netikėtą veiklą – Irane ji ieško išskirtinių, autentiškų persiškų kilimų.
Pastaruoju metu dėstytoja nusprendė skirti dar daugiau laiko tam, kas ją Irane labiausiai žavėjo. Lietuvė pradėjo pardavinėti persiškus kilimus ir pasakoti apie juos. Netrukus Vilniuje duris turėtų atverti pirmoji persiškų kilimų galerija. Ieva tikisi, kad per jos rankas į Lietuvą gali atkeliauti tiek persiški kilimai, tiek ir šios senos tekstilės tradicijos išmanymas ir vertinimas.
„Karantinas padarė savo – nebegalėjau, kaip įprasta, keliauti į Iraną. Neužteko tik mintyse apie jį galvoti, norėjosi kažko apčiuopiamo. Kadangi seniai žaviuosi persiškais kilimais, nusprendžiau panaudoti sukauptas persų kultūros žinias ir per kilimus pasakoti Persijos istoriją“, – atskleidė I.Koreivaitė.
Ieva feisbuko paskyroje „Persiškų kilimų istorijos“ dalijasi per daugelį metų sukauptomis Irano etnologijos žiniomis, šios šalies kultūros subtilybėmis, pasakoja apie kilimų mazgų rišimo technikas, raštų prasmes, Irano miestus, klajojančias gentis, jų papročius ir net apie tai, kaip kilimas turi būti derinamas interjere.
Tad I.Koreivaitė socialinėje erdvėje ir gali pasakoti, kokio rašto kilimas puošia buvusio JAV prezidento Billo Clintono ir jo žmonos Hillary namus, analizuoti, kaip originaliais genties raštais puošti kilimai dera prie klasikinio interjero, kokie kilimai puošė garsaus serialo „Karalienės gambitas“ scenas.
Etnologės pažintis su persiškais kilimais prasidėjo prieš 15 metų, kai 2006-aisiais ji išvyko studijuoti į Teherano universitetą. Ieva apsistojo šeimoje, kuri užsiėmė kilimų tampymu. Tai – vienas iš persiško kilimo paruošimo etapų, kai jis yra ištampomas iki taisyklingos numatytos formos.
Po studijų jai tekdavo nemažai laiko praleisti Teherano kilimų turguje, kur matė, kaip taisomi ir parduodami kilimai. Įspūdingas senovinis turgus su koridorių ir kiemelių labirintu, nukrautu tūkstančiais išskirtines istorijas saugančių kilimų, lietuvės nepaliko abejingos.
Jai, etnologei, itin svarbios kilimų istorijos, kurios pasakoja ne tik apie išskirtinius raštus ir reikšmes, bet ir apie audžiančius žmones, jų santykius, religijas, ar kilimuose galima matyti islamą, o gal senąjį persų tikėjimą zoroastrizmą.
Šiuo metu apie šimtą persiškų kilimų turinti I.Koreivaitė neslėpė – ne visus juos parduos. Keli iš įspūdingos kolekcijos susiję su jai svarbiais įvykiais.
Todėl vienas didžiausių iššūkių politikos mokslų daktarei – apsispręsti, ar ji yra kilimų pardavėja, ar kolekcininkė. Irano etnologė pripažino, kad šias dvi veiklas neretai skiria siaura riba, nes noras turėti sau, kaupti yra labai stiprus. Todėl Ieva dažniausiai mini ne pirmąjį įsigytą kilimą, o pirmąjį, palietusį jos širdį.
„Tai buvo senas stilizuotas maldos kilimas ant šilko metmenų. Pamačiau jį Teherano turguje pas vieną prekiją. Kilimas buvo jo tėvo, iš jaunystės laikų, todėl man nenorėjo parduoti. Sutiko tik po gero dešimtmečio“, – prisimena I.Koreivaitė.
Kiekvienas jos turimas ar parduodamas kilimas turi vertingų ypatybių.
Pavyzdžiui, iš gausios kolekcijos išskiriamas karo kilimas pasakoja Afganistano karo istoriją. Jame ne tik tankai, bet ir gyvūnai.
Karo kilimai audžiami nuo seniausių laikų, tik XXI amžiuje į juos žiūrėti keista, nes juose gausu šiuolaikinės karinės technikos, šautuvų. Išskirtinė persų krašto istorija atsispindi ir šimtamečiuose kilimuose, kurių nemažą kolekciją jau yra sukaupusi lietuvė.
Persiškų kilimų išskirtinumas yra specifiniai mazgai, užmezgami sunkiau nei, pavyzdžiui, indiškų kilimų. Dėl tvirtumo kilimo vilna laikui bėgant neišsipeša, išlieka tolygi.
Kilimo vertė taip pat priklauso nuo kilimo mazgų, vilnos ar šilko kokybės, kaip šios medžiagos buvo dažytos.
Vilna, dažoma natūraliais dažais, prisigeria aliejų, tampa blizgi ir maloni liesti – šios savybės išsilaiko ilgus metus. Vertė gali priklausyti ir nuo rašto sudėtingumo bei išskirtinumo, ar kilimą kūrė garsus meistras.
I.Koreivaitė Irane daug laiko praleido žiūrėdama į kilimus, todėl jau įgudo matyti daugelį dalykų. Perprasti kilimo kilmę ir vertę lietuvei padėjo ir kilimų audimo kursai pas meistrą.
Senų vertingų persiškų kilimų galima rasti privačiose kolekcijose, turgų parduotuvėlėse, į kurias gaminiai atkeliauja iš žmonių namų. Norėdama nustatyti kai kurių kilimų audimo metus I.Koreivaitė netgi konsultuojasi su užsienio mokslininkais, kolekcininkais.
Tiesa, kilimo vertę pagaminimo data padiktuoja ne visada.
„Teherano turguose nemaža dalis kilimų yra seni. Bet senas kilimas nėra lygu geram. Yra apynauji dėvėti kilimai, kuriems dėvėjimas neprideda vertės, priešingai, iš pradžių dėvimo kilimo vertė krinta.
Bet jeigu kilimas geros būklės išlaikomas 50 ir daugiau metų, jis įgauna vertę jau vien todėl, kad tokie nebeaudžiami. Pagal raštą, spalvas galima atskirti, kurio laikotarpio kilimas. Jie visi išskirtiniai, saugo daug informacijos. Visus niuansus perprasti užtrunka“, – pasakojo Irano etnologė.
Dėl savo savybių persiški kilimai Irane yra ir investicija, ir jaunosios kraičio dalis. Persiškų kilimų kainos gali svyruoti nuo kelių šimtų iki keliolikos ar keliasdešimties tūkstančių eurų.
„Bet pagal tai, kiek darbo įdedama į persišką kilimą, jie vis dar labai pigūs. Apie tai kalba kilimų prekijai – vis perspėja, kad ateityje persiški kilimai ir dėl darbo jėgos trūkumo, ir kylančio pragyvenimo lygio taps itin brangia preke, – tikino Vidurinių Rytų ekspertė. – Kilimų verslas Irane įtraukia daug žmonių: prekijus, manufaktūrų savininkus, audėjus, meistrus, kurie ruošia raštus, kilimų plovėjus, kirpėjus, tampytojus, taisytojus, vilnos dažytojus.“
Ieva įsitikino, kad kantrybės šiame versle reikia ne tik gaminant, bet ir laukiant naujo kilimo šeimininko. Prekiautojus iš proto varo, kai žmonės bando rasti iš išvaizdos panašų, pigų atitikmenį ir lygina tai, kas nesulyginama.
„Nors pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, norima natūralių daiktų, suprantančių, kokia natūralumo kaina, vis dar nedaug. Kartą kalbėjausi su moterimi, prekiaujančia natūralių audinių drabužiais. Žmonės skundžiasi, kai po vieno apsirengimo jie praranda formą. Nežino, kad reikia su garu juos tvarkyti.
Dėvėti natūralaus pluošto drabužius yra darbas. Panašiai ir dėl autentiškų persiškų kilimų – juos reikia saugoti, kad neužsilaikytų drėgmė, netrinti valant. Tai ne šiaip grindų užklotas, tai – gyvas organizmas“, – apie kilimus lyg apie žmones kalbėjo Irano etnologe tapusi lietuvė.
Gyvendama Irane I.Koreivaitė turėjo galimybę iš arti pamatyti išskirtinius persiškus kilimus, puošiančius net uždariausias, turistams neprieinamas šalies vietas.
Viena tokių buvo dykumos miestas Komas, kuriame Ieva studijavo islamo teisę.
Į piligriminį centrą su tviskančiu Fatimah al-Masumah (religinė asmenybė) IX amžiaus mauzoliejaus kompleksu plūsta milijonai piligrimų: iš Pakistano, Indijos, Irako, Europos. Visi su savo apranga, gedėjimo ritualais. Vieni šokinėja ir dainuoja, kiti plakasi.
„Ši religinė institucija yra neapsakomai turtinga – kilimais iškloti netgi marmuriniai mauzoliejaus kiemai. Kilimai rankų darbo, daugiausia rišti Kašano mieste, tradicinės tamsiai mėlynos ir raudonos dermių.
Turistai čia neįleidžiami, yra kelios lankymo valandos dieną, kai galima pamatyti tik kai kurias erdves, bet pajusti tos vietos nepavyks“, – patirtimi dalijosi politikos mokslų daktarė.
Tiesa, daug įdomių istorijų apie persų kraštą kilimuose neperskaitysi – lietuvės sukaupta patirtis ir įspūdžiai Irane yra ne mažiau spalvingi už jos kilimų kolekciją. Ievai pavykdavo patekti netgi ten, kur ne kiekvienas vakarietis ar netgi iranietis įleidžiamas.
„Iraniečiai yra smalsūs ir dėl to atviri. Be to, kai jau esi Irane, gyveni šeimoje, toliau viskas vyksta per pažintis. Pamėgau Irano tradicinę muziką, vaikščiojau groti su mistikais.
Pamėgau kilimus, ėjau pas meistrą mokytis jų austi. Kūriau sau gyvenimą, nors stažuotė atrodo laikinas dalykas, bet kai ji trunka metus ar kelerius, negali išvengti įprasto gyvenimo“, – sakė I.Koreivaitė.
Vis daugiau laiko praleisdama Irane Ieva pastebėjo, kad kuo ilgiau būni šalyje, kuo daugiau daraisi panašus į vietos žmones, tuo viskas darosi sunkiau, nes jie nebebūna atlaidūs.
Jei žino, kad neišvyksi rytoj, jei lieki, turi paklusti jų taisyklėms. Tai – tradicinė visuomenė, kurioje viskas apgalvota ir veikia, išsišokėliai nepakenčiami.
Turi žinoti, kada sėsti, kada stoti, kaip su kuo sveikintis, kada patylėti.
„Atsimenu, kaip mane prieš einant į svečius mokė elgesio taisyklių, po kiek pasiūlymų galima paimti maistą ir kaip, iš tolo rodė ženklais, ką daryti, kad nesusimaučiau, – prisiminė I.Koreivaitė. – Apskritai man Irano žmonės buvo labai geri.
Bet kadangi ten režimas yra priespaudinis, nereikia ir atsipalaiduoti. Aplink mane tiek tarp iraniečių, tiek tarp užsieniečių draugų buvo nemažai nesusipratimų, sugadintas gyvenimas vien todėl, kad žmonės reiškė savo nuomonę, dalyvavo protestuose.“
Tiesa, savo nuomonės lietuvė nebijojo reikšti netgi tokiose vietose kaip vyrų seminarija – ji buvo vienintelė studentė moteris. Kodėl pateko į vyrų seminariją, I.Koreivaitė negali suprasti iki šiol.
„Gal jiems taip lengviau buvo kontroliuoti, su kuo bendrausiu. Moterys būtų manęs klausinėjusios, draugavusios, o vyrai laikėsi 10 metrų atstumu.
Net valgykloje jie grūsdavosi prie kelių stalų, o aš sėdėjau viena prie kitų keturių.
Man atskirai buvo skaitomos paskaitos, eidavau pro atskirus įėjimus. Galima sakyti, visada buvau viena. Tai buvo vienišas laikas, – neslėpė lietuvė. – Tačiau dėstytojai elgėsi pagarbiai, pirmais mėnesiais – šaltai, vėliau susidraugavome, daug ginčijomės, jie buvo man atviri. Kiek žinau, seminarijų dėstytojai nebūna tokie atviri vietos studentams.“
Nors I.Koreivaitė – europietė moteris, Vakarams priešiškame Irane sunkumų dėl pasirinkto profesinio kelio neturėjo.
Irane nebuvo sunku daryti tai, kas jai svarbu. Irano moterys yra išsilavinusios ir stiprios, tad lietuvės dalyvavimas akademinėje erdvėje nieko nestebino.
Tiesa, moterų padėtis Irano visuomenėje labai skiriasi priklausomai nuo vietovės. Pavyzdžiui, religinis miestas Komas nėra ta vieta, kur moteris gatvėje gali jaustis laisvai. Čia stipri patriarchalinė tradicija.
Vyrai gatvėse kontroliuoja, ar moterų hidžabas nenusmukęs, ar nematyti plaukų.
Aišku, daug kas priklauso nuo asmenybės – kartą turguje pas prekiautoją lietuvė pasislėpusi už prekystalio matavosi skareles, ir abu juokėsi.
„Vietos moterys jaučia didelę įtampą. Net matyti, kad jos Kome agresyvesnės, pasiruošusios gintis. Bendravau su dėstytojų žmonomis, eidavome apsipirkti. Jos turėjo parako, bet tai kilo ne iš teigiamos patirties, o todėl, kad jos nesijautė globojamos miesto vyrų.
Kitokia situacija yra Teherane ir kituose dideliuose miestuose, ten daug švelnesnė atmosfera.
Nekalbant apie kaimus, kuriuose žmonės nugairinti dykumos ar kalnų.
Su vieno dėstytojo šeima dažnai važiuodavome į jų sodybą kaime. Ten moterų pagrindinis bruožas – kikenimas. Sėdi prie upelio, skainioja iš kalnų parsineštas žoleles ir kikena, kepa duoną molio krosnyse – kikena. Man patikdavo, kai įžnybdavo į žandą, ir kikendavome kartu“, – prisiminė I.Koreivaitė.
Tik nereikia įsivaizduoti, patikino lietuvė, kad jei šalyje nebūtų reguliuojama apranga, visos iranietės nusirištų skareles. Miestuose galbūt dalis rinktųsi laisvesnę aprangą, bet kaimai liktų panašūs.
Moterys nešioja tokią aprangą ne vien dėl viešosios tvarkos reikalavimų ir visuomenės požiūrio, bet dažnai dėl asmeninių įsitikinimų.
Net tarp Irano feminisčių yra moterų, kurios yra už hidžabo nešiojimą. Jos nori išlaikyti savo identitetą ir kad Vakarai nediktuotų, kaip turi atrodyti emancipuota moteris.
Vis dėlto Irane yra juntamų suvaržymų ne tik moterims. Sunku sugaudyti visas „galima – negalima“ gaires, daug savavaliauja tvarkos prižiūrėtojai, tad jaučiama įtampa.
Visuomenė yra persekiojama valdžios institucijų. Egzistuoja didžiulės savanorių pajėgos, vadinamieji basidžiai, kurie rūpinasi, kad šalis gyventų islamišką gyvenimą, pradedant islamiška apranga, baigiant lyčių atskyrimu viešumoje.
Diskusijos apie politiką gali būti palaikytos neištikimybe valstybei, nekalbant apie protestus.
Tokia atmosfera kelia daug įtampos, išugdo skundimo ir stebėjimo kultūrą.
Bet šeimos aplinkoje yra saugu ir ramu. Žmonės stengiasi palaikyti gerus santykius, palaiko vieni kitus.
