Viename tokių kvartalų Manu Invisible sutiko kilstelėti kaukę ir papasakoti apie gatvės menininko kelią, pasauliui norimus palikti savo pėdsakus ir teisėsaugos įspaustus randus.
Itališko vardo Manuele trumpinį slapyvardžiui pasirinkęs Manu Invisible pirmąjį piešinį ant sienos nupaišė būdamas devynerių. Su trimis draugais tuomet dar už liras statybinių prekių parduotuvėje įsigiję kelių spalvų purškiamųjų dažų jie ketvertuko vardų inicialais papuošė apleisto namo sieną.
Dabar 33-ejų Manu Invisible piešiniai ant sienų laikomi vertingais meno kūriniais, kuriuos užsako universitetai, galerijos, net bažnyčios, privačių namų savininkai. Šie kūriniai eksponuojami parodose, meno festivaliuose. Bet taip buvo ne visada.
Prieš devynerius metus Manu Invisible buvo uždėti antrankiai. Ant vienos apleistos sienos Milano pakraštyje piešiantis menininkas buvo apkaltintas vandalizmu ir pirmą kartą šalies istorijoje gatvės menininkas atsidūrė teisiamųjų suole.
Teisėjas menininką pripažino nekaltu, tačiau kaltinimus pateikęs prokuroras sprendimą apskundė apeliaciniam, o vėliau ir Aukščiausiajam Italijos teismui. Treji metai, trys teismo procesai, trys teisėjai, vienodas sprendimas – Manu Invisible piešiniai yra ne vandalizmas, atvirkščiai, naują kvėpavimą urbanistinėms erdvėms suteikiantys meno kūriniai.
Plačiai nuskambėjęs teismo procesas paliko žaizdų jautrioje menininko sieloje, tačiau tapo simboline gatvės meno Italijoje pergale.
„Tie treji metai man buvo sunkūs, – prisipažino Manu Invisible. – Iškęsti tris teismo procesus, lyg būčiau didžiausias nusikaltėlis, man buvo skaudu. Bet tai mane užgrūdino ir tapo socialine pergale, nes apvertė aukštyn kojomis požiūrį į gatvės meną. Mano sukilimas padėjo Italijoje sužydėti gatvės menui.“
Aukštas, lieknas, ramaus balso ir rudų akių, kurios matyti per skylutes kaukėje, menininkas įsitikinęs, kad jo kelias – teisingas.
„Nieko nėra svarbiau už sąmoningumo ugdymą. Gatvės menas gali uždegti lemputę visuomenėje, atkreipti dėmesį, sukrėsti. Gal todėl mus dažnai persekioja, nes esame lyg rakštis, smūgis į veidą, spyris į patogią būseną“, – svarstė Manu Invisible.
Viešumoje visada veidą po juoda geometrinių figūrų kauke slepiantis menininkas sakė, kad ji ne tik saugo nuo smalsuolių, bet ir turi simbolinę prasmę: „Mano kaukė įkvėpimo semiasi iš nakties ir geometrijų.
Iš pradžių ji buvo tarsi skydas – paslėpti, kas esu. Dabar kaukė man padeda atskirti privatų gyvenimą nuo profesinio, saugo nuo smalsuolių dėmesio ir leidžia ramiai gyventi. Be to, kaukės mano gimtojoje Sardinijoje turi senas antikines tradicijas. Tai, ką turiu pasakyti, pasakau menu.“
Nematomu likti norinčio menininko piešiniai nuo apleistų pastatų sienų Sardinijoje išplito po pasaulį. Jie puošia mokyklų, socialinių centrų, universitetų, galerijų, muziejų, kapinių ir bažnyčių sienas Italijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Bosnijoje, Afrikoje.
Meninius įspaudus jis yra palikęs ir ant Milano bei Niujorko šaligatvių, šviesoforų, taip pat privačių namų sienų. Tačiau daugiausia jų – prastos reputacijos bendrabučių kvartale Kaljario pakraštyje, kuris dėl jo piešinių po truputį virsta patraukliu Mėlynuoju kvartalu.
„Siena yra atskirties elementas, o menas – jungiantis elementas, kuris praturtina žmones, jų sielas. Atgaivinti apleistą sieną yra tarsi rūpintis visa teritorija, suteikti naują vertę aplinkai“, – sakė Manu Invisible.
Mėlyna – jo mėgstamiausia ir vilties spalva.
„Mėlynajame kvartale daugybė žmonių gyvena lyg kokiame gete. Mano menas jiems yra svarbi jungtis. Į darbą įtraukiu vietos žmones, jie man paruošia sieną, nutinkuoja, nudažo baltai, padeda pastatyti pastolius“, – pasakojo Manu Invisible.
Didžiausią pokytį jis mato vaikuose, paaugliuose. Jie aktyviai vienijasi į meninius projektus, kurie dažnai išreiškia ploną ribą tarp nusiritimo tamsiais keliais ir šviesesnių perspektyvų.
„Gatvės menas yra vienintelis jiems pasiekiamas menas ir dažnai vienintelis vilties spindulys“, – įsitikino Manu Invisible.
Jo žodžius patvirtino pokalbį vis nutraukiantys vaikai ir paaugliai, prieinantys su kaukėtu menininku pasilabinti, netgi apsikabinti. Gatvės menininko manymu, dabar žmonėms apsikabinimų ypač reikia.
„Šią epochą labiausiai paženklinęs žodis yra „paguoda“. Tam tikrais aspektais esame beprotiškai pažengę, tačiau kitais – lyg į viduramžius sugrįžę ir jaučiamės dvasiškai pasiklydę. Paguoda yra toks apleistas žodis, beveik nebeegzistuojantis, ir pandemija jo poreikį tik dar labiau išryškino“, – įsitikinęs Manu Invisible.
Piešinys su dviem apsikabinusiais žmonėmis ir žodžiu „paguoda“ papuošė sieną pandemijos rykštės kirčius skaudžiausiai patyrusiame Milane.
Menininkas dažniausiai piešia naktimis. Vienam piešiniui prireikia nuo dvidešimties iki šimto ir daugiau valandų. Visi jo kūriniai įpina vieną žodį, kuriuo menininkas nori perduoti gilesnius pamąstymus skatinančią žinutę.
Paklaustas, jei turėtų vienintelę ir paskutinę galimybę piešti bet kurioje pasaulio vietoje, kur ir kokią žinutę norėtų perduoti, kaukėtas menininkas nedvejojo: „Griežčiausio režimo kalėjime. Tai būtų atvirumą skatinantis kūrinys apie žmogaus būtį ir fizinę bei dvasinę laisvę.
Nupieščiau milžinišką meno kūrinį, dengiantį sienas, lubas, grindis, duris, langus, augalus. Viską sujungiantį ir labai spalvotą, o į piešinio kūrimą įtraukčiau visus: kalinius ir prižiūrėtojus, aplink gyvenančius žmones.
Man nesvarbu, kiek žmonių pamatys, svarbu, kas pamatys. Kalėjime žmonės gatvės meno negali pamatyti, nes yra fiziškai atskirti, įkalinti. O mes juk visi esame kaliniai, kasdien nešiojantys socialines kaukes.“
