Tiesa, iki svajonės išsipildymo dizainerių dueto laukė ilgas ir spalvingas kelias, kurį seserims žingsnelis po žingsnelio teko nueiti per grožio konkursų užkulisius bei teisės aktų labirintus.
Vilniuje gyvenančios diplomuotos teisininkės seserys Steponavičiūtės dabar sėkmingai išreiškia save kurdamos elegancija išsiskiriančias kolekcijas. Tačiau jaunos moterys neslėpė – kūryba su tokiu artimu žmogumi kaip sesuo turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų.
„Mes nedirbame biure su nustatytomis taisyklėmis. Kurti drabužių modelius yra ne tik bendras darbas, bet ir santykių išbandymas. Mus sieja daug asmeniškumų. Būna arba labai sunku, arba labai gerai. Nėra viduriuko.
Kartu su seserimi sudėtinga, bet ir gerai. Pavyzdžiui, susitikus pasakoju Jūratei: „Sugalvojau tokį ir tokį modelį.“ Ji sėdi ir šypsosi: „Ką man naujo pasakysi? Aš tą patį sugalvojau.“ Toks jausmas, kad viena kitos mintis girdime“, – juokėsi Justina Ieva.
Jūratė antrino, kad ne veltui jos yra giminės.
Panašų skonį turinčios seserys labai panašios ir iš išvaizdos. Jas supainioja net išmanieji telefonai – pagal veidų atpažinimo programą pavyksta atrakinti vienai kitos mobilųjį įrenginį.
„Abi esame emocionalios, temperamentingos, turime tvirtą nuomonę. Mama stebėdamasi net juokaudavo, kad itališkų genų lyg ir neturime, – šypsojosi Jūratė. – Žinoma, neretai mūsų požiūriai kūryboje išsiskiria. Tačiau net ir tokiais atvejais visada randame bendrą sprendimą, paliekame viena kitai erdvės suteikdamos kūrybinę laisvę.“
Teisinį išsilavinimą turinti J.Steponavičiūtė tikino daranti tai, apie ką svajojo seniai, – kuria kitiems žmonėms jų svajonių drabužius. Apie tai ji su seserimi svajojo dar tada, kai būdamos mažos sėdėdavo prie močiutės siuvamosios mašinos ir stebėdavo jos kruopštų, nelengvą, tačiau be galo įtraukiantį darbą.
„Močiutė buvo profesionali siuvėja, dirbo „Nevėžio“ siuvykloje, tačiau ne kiekvienam leisdavo prie jos siuvamosios mašinos atsisėsti. Mes su seserimi turėjome išskirtinę privilegiją.
Pamenu, kai man buvo 7 metai, iš senovinio švarko pamušalo pati pasisiuvau sijoną“, – pomėgio kurti drabužius pradžią pamena vyresnėlė Jūratė.
Dailiai nuaugusioms merginoms gimtajame Panevėžyje tuo metu buvo sunku rasti tinkamo dydžio drabužių ir patinkančių audinių.
O jei ir pasisekdavo aptikti, kas tinka, tai arba rankovės būdavo per trumpos, arba suknelė per maža.
„Kai esi aukšta, rasti tai, kas tiktų ir patiktų, buvo nelengva. Todėl darydavome paprasčiau – pačios pasisiūdavome ką nors išskirtinio, – prisimena Jūratė. – Mes nuo mažens matėme siuvančią ne tik močiutę, bet ir mamą. Jos mums buvo moteriškumo, elegancijos pavyzdys.
Mama visada turėjo stiliaus ir skonio pojūtį.
Net ir tais laikais, kai parduotuvėse buvo drabužių stygius, ji rengdavosi gražiai, nes pati pasisiūdavo ką nors originalaus.“
Stiliaus pojūtį ir pomėgį siūti paveldėjusios iš giminės moterų Steponavičiūtės tikino, kad užsispyrimą, ryžtą siekti tikslo ir nenorą nusileisti jos perėmė iš tėčio. Savo laiku jis buvo Lietuvos vyrų tinklinio rinktinės kapitonas.
„Jei užsibrėžiame sau kokius tikslus, kryptingai jų ir siekiame. Jei ne iš tėčio paveldėtas užsispyrimas, galbūt nebūčiau dalyvavusi nė viename grožio konkurse – „Mis Aukštaitija, „Mis Lietuva“ ir kituose, nebūtų išaugintas mūsų su sese bendras „kūdikis” „Step by Step“, – sakė Justina Ieva. – Iš mamos ir tėčio perėmėme tobulą gerų savybių derinį.
Talentas kurti drabužius seseris ne kartą gelbėjo ir padėjo išsiskirti iš kitų ne tik asmeninėse šventėse, pramoginiuose renginiuose, bet ir sužibėti pasauliniuose grožio konkursuose.
Jūratę dar paauglystėje sudominęs kvietimas dalyvauti grožio konkurse „Mis Panevėžys“ buvo lemtingas. Jame Mis elegancijos titulą laimėjusi vyresnėlė sesuo konkursų estafetę po kelerių metų sėkmingai perleido jaunėlei Justinai Ievai.
„Galbūt dabar tai skamba kukliai, bet tas renginys ypatingas. Tuo metu man buvo dešimt, sesei 14 metų. Man tai buvo ne pats gražiausias amžius – nepatiko priekiniai dantys, kasytės.
Tačiau vis tiek svajojau kada nors ir pati dalyvauti grožio konkurse“, – neslėpė jaunėlė Justina Ieva.
Pasimatuoti vyresnėlės sesers batus grožio konkurse „Mis Aukštaitija“ ji susigundė po kelerių metų, jau studijuodama pirmame teisės specialybės kurse. Tiesa, pamena, kad šeimos nariai abejojo, ar merginai ten vertėtų dalyvauti. Justina Ieva ir pati į grožio konkursą žiūrėjo atmestinai, nelabai ko tikėjosi, tačiau ryžosi dalyvauti.
„Nuėjau, pasirodžiau ir dar konkurso atrankai nesibaigus išvažiavau atgal į Vilnių. Pakeliui sulaukiau rengėjų skambučio: „Kur tu? Mes tau jau ruošiamės teikti apdovanojimus!“ – juokėsi prisiminusi Justina Ieva.
Savo sėkme panevėžietei buvo sunku patikėti ne dėl pasitikėjimo stokos. Mergina neslepia turinti tvirtą charakterį ir laikosi savo nuomonės, nesileidžia į kompromisus, jei tai prieštarauja jos požiūriui. O tai grožio konkurse neretai pakiša koją.
Tuomet ji manė, kad organizatoriai jai net paguodos prizo pagailės. Bet klydo. Žavi ir talentinga J.I.Steponavičiūtė tuomet į Vilnių netikėtai grįžo su Mis Aukštaitijos karūna.
Modeliu daug metų dirbanti Justina Ieva prisimena, kad savo kūrybos drabužiais ji paliko įspūdį komisijai ir publikai ne viename grožio konkurse. Netgi vykdama į Pusiaujo Gvinėjos Respublikoje vykusį grožio konkursą ji su seserimi pasisiuvo įspūdingą nacionalinį kostiumą-suknelę.
Tolimoje Afrikos šalyje lietuvaitė nepaliko abejingų ir pateko į finalininkių „Top 10“.
Seserys Steponavičiūtės neslėpė sau kurti drabužius pradėjusios iš reikalo – jų paauglystės laikais puošnių apdarų buvo galima rasti tik nuomos salonuose ir pas porą garsiausių šalies dizainerių.
Tačiau pasiūla ne visada sutapdavo su merginų skoniu. Savo kūrybos suknelėmis ne tik konkursuose, bet ir įvairiuose renginiuose, bičiulių vestuvėse pasirodydavusios merginos sulaukdavo gausybės pagyrimų ir prašymų išnuomoti ar paskolinti drabužį. Tad kartą Jūratė su Justina Ieva nusprendė pradėti kurti ne tik sau, bet ir kitiems.
Tiesa, seserų planas kurti savo drabužių prekės ženklą kiek užtruko. Jūratė darbavosi advokatų kontoroje, vėliau atsidavė šeimai ir augino vaikučius.
Teko palaukti, kol jie paūgės ir ji galės skirti daugiau laiko saviraiškai. Kad nebegrįš į advokatų kontorą, kurioje jos kantriai laukta, suprato dar būdama vaiko priežiūros atostogose.
„Kai auginau vaikučius, vėl prisiminiau savo pomėgį kurti drabužius. Kartu su seserimi daug metų mokėmės dailės mokykloje. Svajojau stoti į Dailės akademiją, kostiumo dizaino specialybę. Tačiau paskutiniais mokslo metais jauną žmogų apninka abejonės, kai turi pasirinkti gyvenimo kryptį, ką jis darys ir kuo užsiims.
Nuvykau į Dailės akademijos stojamuosius egzaminus, bet paskutinę minutę persigalvojau. Mane sudomino kažkas kitokio, nei tuo metu veikiau, – įstojau į tarptautinę teisę“, – sakė advokatų kontoroje sėkmingai dirbusi J.Steponavičiūtė.
Vyresnėlės sesers pėdomis po kelerių metų pasekė ir Justina Ieva. Nors mergina taip pat galvojo apie mokslus, susijusius su menais, – fotografiją, interjero, kostiumo dizainą, galiausiai pasirinko teisininkės specialybę.
„Fotografija, skirtingai nei dabar, tuo metu išgyveno laikus, kai į fotoateljė šeima ateidavo nusifotografuoti per krikštynas ar vestuves. Tuo metu ši profesija nebuvo itin vertinama, priešingai nei dabar. Todėl teisė pasirodė ne tik artima mano charakteriui, tvirtam būdui, bet ir naudinga. Nė patys nejausdami su teise susiduriame kiekvieną dieną. Niekada nežinai, kaip gyvenimas pakryps, tačiau įgijus teisininko išsilavinimą naudos tikrai bus – juk savo teises išmanyti visuomet pravartu“, – neslėpė J.I.Steponavičiūtė.
Nors šiuo metu seserys sėkmingai plėtoja savo drabužių verslą, ateityje abi neatmeta galimybės grįžti į teisės sritį.
„Gyvenimas pilnas staigmenų, niekada nereikia sakyti „ne“. Dabar mums patinka kurti drabužius, o žmogui juk labai svarbu jaustis gerai emociškai“, – sakė J.Steponavičiūtė.
Steponavičiūčių prekinio ženklo pavadinimas „Step by Step“ („Žingsnis po žingsnio“) yra jų pavardžių trumpinys ir simbolizuoja dviejų seserų kūrybą. Abi tikisi mažais žingsneliais toliau judėti kartu savo svajonių link.
„Kai darbavausi advokatų kontoroje, supratau, kad viską stengiuosi atlikti idealiai – visada namo išeidavau paskutinė, viską darydavau kruopščiai ir atsakingai.
Turint šeimą ir mažų vaikų dirbti tokį darbą būtų sunku“, – neslėpė J.Steponavičiūtė, kurios kartu su seserimi kuriami drabužiai moterims „Step by Step“ galbūt bus tik vienas iš skirtingų karjeros laiptelių.
