Per karantiną V.Kochanskytė įgyvendino ne vieną sumanymą, kuriems per aktyvią kūrybinę veiklą vis pritrūkdavo laiko. Ji parengė spaudai prieš dvejus metus mirusio choreografo, režisieriaus Algirdo Jurgelevičiaus knygą „Krūmo šaknys“.
Būdama aštuoniolikametė Virginija lankė Kauno profsąjungų rūmų tautinių šokių kolektyvą „Suktinis“, kurio vadovą visi jo šokėjai vadino kūrybingo gyvenimo mokytoju.
Nors vėliau šokėjai pasuko skirtingais keliais, o A.Jurgelevičius išvyko dirbti į Klaipėdą, šokėjų bičiulystė su vadovu nenutrūko.
„Knygą jis rašė paskutiniais gyvenimo metais. Kai mes jį aplankydavome, būtinai paskaitydavo naujausius skyrius apie gimtojo krašto tradicijas, papročius, sudėtingą mūsų valstybės istoriją.
Vadovui iškeliavus anapilin nusprendėme, kad turime išleisti knygą papildydami prisiminimais“, – pasakojo aktorė, kuriai draugai patikėjo sudaryti ir redaguoti „Krūmo šaknis“.
Ją išleis Klaipėdos universiteto, kuriame rusų kalbą ir literatūrą dėstė A.Jurgelevičius, leidykla.
Be to, Virginija kartu su Šiaulių dramos teatro aktoriumi Anicetu Gendvilu ruošia literatūrinę programą, skirtą poeto Vytauto Mačernio šimtosioms gimimo metinėms.
Jeigu tik įsižiebs žalia šviesa renginiams, balandžio pabaigoje žiūrovams turėtų būti pristatyta šio literatūrinio vakaro premjera Naujosios Akmenės bibliotekoje, vasarą – Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune, Žemaitės dramos teatre Telšiuose.
Kameriniai renginiai Virginijai prie širdies. Kad įvykdytum aktorystės misiją, nebūtina užkariauti didžiųjų scenų. V.Kochanskytė seniai suprato – aktorius į sceną eina tam, kad pakeltų žiūrovo dvasią. O tai padaryti galima iš bet kurios scenos.
Aktorė nesigraužė, kad kokio vaidmens per karjerą ir nesuvaidino. Ji suvokė, kad režisieriai turi teisę rinktis aktorių, nes mato, kas tiksliausiai atspindės jo idėją. Be to, per sezoną pastatomi trys keturi spektakliai, o aktorių kiekviename teatre daug ir labai puikių.
Virginija kūrė vaidmenis ne tik didžiuosiuose šalies teatruose, bet ir kitose erdvėse, kuriose skleidėsi jos aktorystė. Dabar nenuostabu V.Kochanskytės balsą išgirsti kultūros centruose, muziejuose, bibliotekose.
Aktorė pati rašo scenarijus, režisuoja, veda renginius. Juk tas, kuris nori gyventi įdomiai ir visavertiškai, sugeba tai padaryti.
„Jei nori būti aktore, būk. Surask teatrinių formų, juk teatro raiška yra visokia“, – įsitikinusi V.Kochanskytė.
Ji niekada nesigailėjo pasirinkusi aktorystę: „Man ir dabar didžiausią palaimą teikia galimybė būti scenoje, savo darbais žiūrovų širdis pripildyti energijos, grožio ilgesio, gyvenimo džiaugsmo, pastūmėti apmąstymams apie būties prasmę.“
Nors su V.Kochanskyte teko susitikti vos du kartus dėl interviu, apie ją neretai pagalvodavau ir vėliau.
Arba ji apie save primindavo man parašydama Kalėdų sveikinimą SMS žinute, retkarčiais pakviesdama į renginį, kuriame skaitys eiles. Tai būdavo taip netikėta, nes žinomi žmonės neretai bėga nuo asmeninio gyvenimo temomis rašančių žurnalistų.
Ši aktorė buvo išimtis, nes jos privatus gyvenimas neskandalingas, todėl ir nebuvo ko slėpti, pykti dėl neparankių klausimų. Tačiau dar mokydamasi mokykloje ir per televiziją žiūrėdama pagal anglų rašytojos Agathos Christie detektyvą sukurtą lietuvišką spektaklį „Pelėkautai“, kuriame Mis Keisvel vaidmenį sukūrė V.Kochanskytė, niekada nemaniau, kad iš viso teks susipažinti su Virginija.
Šis spektaklis ekrane pasirodė 1986 metais, kiek pamenu, jau tuo metu jaunos aktorės plaukai buvo žili. Dėl to žiūrovams būdavo sunku susigaudyti, kokio amžiaus V.Kochanskytė.
Kai maždaug prieš 17 metų rengiau pirmą interviu su aktore apie ankstyvą pražilimą, jos nuotaika nesubjuro, nors jaudinausi, kad gali taip nutikti. V.Kochanskytė neslėpė priežasties – pražilo dėl nelaimingos jaunystės meilės.
Tačiau nuo vaikystės buvusi juodaplaukė dėl didelių išgyvenimų nepuolė dažyti atsiradusių sidabro gijų. Žilaplaukė ji buvo nemažai metų, todėl daugelis teatro ir kino mėgėjų apsiprato su išskirtiniu aktorės įvaizdžiu.
Tik sulaukusi brandaus amžiaus, kai daugelis bendraamžių pradeda natūraliai žilti, Virginija pasitamsino plaukus ir tokią spalvą išlaiko iki šių dienų. Buvęs įvaizdis laikui bėgant ją kaustė, todėl norėjosi pasikeisti, kaip gyvatei išsinerti iš senos odos.
2010 metų rudenį vienoje Vilniaus kavinių susitikusios su aktore pokalbį pradėjome apie filmavimąsi seriale „Šeimos garbė“, kuriame V.Kochanskytė sukūrė motinos vaidmenį. Gyvenime to jai neteko patirti. Bet ir apie tai aktorė kalbėjo be paslapčių.
Ji, kaip ir dauguma moterų, svajojo susilaukti atžalų. Būdama trisdešimties aktorė ištekėjo už klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko, turinčio sūnų iš pirmos santuokos.
Virginija visada tikėjo, kad vaikai į jos gyvenimą turi ateiti natūraliai, bet likimas jai taip ir nepadovanojo kūdikio.
V.Kochanskytė pažįsta moterų, kurios, negalėdamos natūraliai susilaukti atžalų, gydėsi nevaisingumą. Bet aktorė tam nesiryžo sužinojusi kai kurias tragiškas pasekmes.
Vienos jos pažįstamos sveikata pašlijo nuo ilgo hormoninių preparatų vartojimo. Ji, sulaukusi vos keturiasdešimt penkerių, mirė taip ir nepasiekusi savo tikslo – turėti vaiką.
2010-aisiais, būdama jau 58-erių, aktorė neabejojo, kad vaikai – likimas, o jo neįmanoma pergudrauti.
Klausydamasi Virginijos tarsi prisipildydavau energijos, gerumo. Kai ją prisimindavau, o tai neretai nutikdavo prieš Kalėdas, namuose pasiklausydavau kompaktinio disko „Gyvenimo pasakos: kalėdinė impresija“ (muzikinės-literatūrinės kompozicijos) pagal Hanso Christiano Anderseno knygą „Dvylika iš pašto karietos“.
V.Kochanskytės skaitomos legendinio mūsų vaikystės pasakininko dienoraščio ištraukos nukeldavo į romantišką XIX amžių, kuriame gyveno ir kūrė žymus danų vaikų rašytojas.
Dukra išsaugojo tvirtą ryšį su mama
Kaune gimusi V.Kochanskytė ilgiausiai dirbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre – 1982–2002 metais. 1982 metais ištekėjusi už klaipėdiečio A.Sakalausko aktorė gyveno tarp Kauno ir uostamiesčio. Kai vaidindavo Kaune, po spektaklių pasilikdavo pas mamą vaikystės namuose.
Užklupus pandemijai aktorė į namus Klaipėdoje pasikvietė mamą Elžbietą (88 m.), kad ja pasirūpintų ir būtų saugiau jos sveikatai. „Mama buvo kailių fabriko „Vilkas“ darbininkė, bet turėjo gražų balsą, mėgo dainuoti, šokti, mokėjo suburti žmones, užkrėsti gera nuotaika. Kad ir kaip pačiai buvo sunku, ji stengėsi suteikti vaikams ir anūkams visavertį gyvenimą“, – pasakojo Virginija.
Klaipėdos dramos teatre V.Kochanskytė pagal sutartį dirbo 2012–2019 metais. Čia latvių režisierės Maros Kimelės spektaklyje „Lūšies valanda“ sukūrė vieną pagrindinių – Pastorės – vaidmenį. Vilniaus mažajame teatre ją galima išvysti spektakliuose „Pasikalbėk su manimi eilėmis“ ir „24 valandos iš moters gyvenimo“.
Nuo 2009-ųjų Klaipėdos universiteto docentė V.Kochanskytė lietuvių filologijos ir teatro pagrindų specialybės studentams dėsto scenos kalbą, viešąjį kalbėjimą.
