Buvusį krepšininką, o dabar verslininką V.Urbą geriausiai pažinojau kaip lietuviškų patiekalų užeigos „Marceliukės klėtis“ savininką ir kaip ilgametį Kaziuko mugės Vilniuje rengėją.
Šią mugę jis organizavo šešiolika metų, bet jau trejus metus to nedaro. Dėl karantino šiemet Kaziuko mugė Senamiesčio gatvėse nešurmuliavo – prekeiviai kėlėsi į internetą.
Vilniaus „Statyboje“ 1976–1983 metais žaidęs V.Urba – didžiausias lietuviškų tradicijų puoselėtojas tarp krepšininkų. Beveik dviejų metrų ūgio vyrą, vilkintį milo paltą ir galvą dengiantį skrybėle, nesunku būdavo pastebėti didžiulėje minioje.
Kadangi esu jį ne kartą kalbinusi, Vytenis visuomet stabtelėdavo pasisveikinti, pabendrauti, o neretai pasiūlydavo ir pasivaišinti cepelinais. Tikras lietuviško svetingumo pavyzdys!
Ne veltui V.Urba jau 25 metus puoselėja tradicinių lietuviškų valgių užeigą „Marceliukės klėtis“, kurią suranda ne tik lietuviai, bet ir užsienio svečiai. Tik pastarieji metai maitinimo verslui buvo sudėtingi, nes dėl pandemijos lankytojams teko užverti duris.
Nors per karantiną galima paruošti maistą išsinešti, lietuviškų patiekalų retai kas užsisako.
Klientai mieliau užsisako sušių ar picų nei cepelinų ar vėdarų.
„Mes gyvename iš turizmo. Mūsų rezultatai pagerėja vasarą, priklausomai nuo to, kiek priimame turistinių grupių – palinksminame ir pamaitiname. Laukiame, kada atsidarys turistinis sezonas“, – vylėsi V.Urba.
Kol tęsiasi karantinas, verslininkas namuose į krepšį mėto kamuolį, kad palaikytų fizinę formą, juk šią vasarą su Vilniaus komanda „Salilita“ ruošiasi keliauti į Japoniją.
„Su veteranais daugiau pasaulio pamačiau negu krepšinį žaisdamas su sporto meistrais“, – juokėsi V.Urba.
Veteranų Europos, pasaulio čempionatai ir olimpinės žaidynės rengiamos kone visuose žemynuose.
„Kasmet buvo galima kur nors vykti žaisti krepšinio, tik reikia susiruošti“, – patikino Vytenis, kurį krepšinio kamuolys nuvedė ne tik į Naująją Zelandiją, Australiją, bet ir į Braziliją, Kanadą, Jungtines Amerikos Valstijas.
Verslininko pavardė krepšinio istorijoje įrašyta ne tik dėl to, kad jis žaidė „Statyboje“. Nuo 2013 metų V.Urba yra Baltijos moterų krepšinio lygos prezidentas. Jis pakeitė nuo pat lygos įkūrimo prezidento pareigas ėjusią politikę Kazimirą Prunskienę, kurią buvo ištikęs insultas.
Baigęs krepšininko karjerą Vytenis dirbo sporto instruktoriumi, Vilniaus krepšinio mokyklos mergaičių treneriu, po to treniravo Vilniaus moterų ekipos „Kibirkštis“ dublerių komandą, kol galiausiai pasuko į verslą.
Prieš keletą metų su Vyteniu panorau išsiaiškinti, ar nesame tolimi giminės, nes jo ir mano mamos mergautinė pavardė turi tą pačią šaknį.
Mano seneliai Julija ir Benediktas Urbai gyveno Kėdainių rajono Gaidelių kaime, esančiame netoli nuo Krakių miestelio, iš kurio kilęs V.Urba. Bet jie vieni kitų nepažinojo, o Kėdainių rajone Urbų pavardė buvo dažna.
Krakėse tebegyvena Vytenio tėvas, buvęs ekonomistas-buhalteris Antanas Urba (98 m.), prieš ketverius metus likęs našliu. Vytenio mama Aldona, buvusi mokytoja, užgeso pavasarį, kai sostinėje vyko Kaziuko mugė. Jai buvo 91 metai.
„Tėvas ūkininkauja vienas – malkas skaldo, krosnį kūrena. Jį aplanko kaimynė, iš kavinės atneša pietus. Krakės – civilizuotas kaimas, aplinkui ūkininkauja stambūs ūkininkai“, – apie gimtinę pasakojo Vytenis.
V.Urba niekada nevengė žurnalistų, kurie rašė apie jo veiklą, pomėgį rinkti senovinius rakandus, žemės ūkio padargus, techniką. Pas jį teko lankytis ir namuose – dviejų galų kaimo gryčioje, žinoma, šiuolaikiškai įrengtoje, bet su senojo kaimo motyvais.
Daugiau nei prieš dešimt metų V.Urba šią gryčią, sunumeravus rąstus, iš Kupiškio rajono Skapiškio kaimo pervežė į Vilniaus rajoną, kuriame turėjo sklypą. Šimtametė gryčia nutūpė šiuolaikinės statybos privačių namų gyvenvietėje.
Gryčios sienos buvo pašiltintos veltiniu ir ekologiška vata. Prieš 100 metų tarp gryčios rąstų įprastai būdavo kaišomos samanos, tačiau dabar tokios senovinės statybinės medžiagos nenaudojamos. Rąstų sienos buvo apkaltos lentomis, nudažytos rusvai.
„Kaimiškos gryčios Lietuvoje įprastai dažomos žaliai ar geltonai. Rusva – švediška spalva, tačiau šie dažai buvo anksčiau išbandyti ir pastebėta, kad jie ilgai neišblunka. Kai antrąkart dažysime gryčią, rinksimės tradicines lietuviškas spalvas“, – paaiškino Vytenis.
Po skyrybų verslininkas kaimiškoje gryčioje nebegyvena, joje liko šeimininkauti buvusi žmona. Nors vyras įsikūrė bute, netoli sostinės įsirenginėja sodybą, kurioje laiko žemės ūkio techniką, padargus ir kitus kaimiškos gyvensenos atributus. Pažinodama V.Urbą neabejoju, kad jo prigimtis – kaimiška, ja vertėtų didžiuotis. Bet buvęs krepšininkas šito nei slepia, nei afišuoja.
Kai žinai, kad jis vaikystėje augo mediniame tėvų name, nekyla noro stebėtis, kodėl gyveno rąstinėje gryčioje, kodėl jo užeigoje verdami didžiuliai cepelinai, kodėl jam pavyko Kaziuko mugės svečius nustebinti važiuojančiais šventės atributais – pintu krepšiu, lygintuvu ar višta, įvairiais rekordais.
Lieka tik stebėtis, iš kur V.Urba semiasi idėjų įdomiam gyvenimui. Ar sostinėje gyvenančio aukštaūgio kaimiška prigimtis tokia neišsemiama?
