Nepagailėjęs skaudžių smūgių, gyvenimas jai padovanojo ir puikią dovaną – dviejų vaiko teisių gynėjų globą, rūpestį ir draugystę. Nors šiuo metu Gabrielė jau yra suaugusi, sukūrusi savo šeimą ir laukiasi vaikelio, ji vis dar palaiko šiltą ryšį su dviem svarbiomis moterimis – buvusia Širvintų rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Ramune Vidmantiene ir šiuo metu Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyresniąja patarėja dirbančia Rita Padervinskiene. Šios moterys iš dalies atstojo Gabrielei mamą, kol ji augo vaikų globos namuose. Jos ir dabar, jau suaugusią, Gabrielę lydi gyvenimo keliu.
„Noriu tvirtai pasakyti – neteisinga yra dar vis pasitaikanti žmonių nuomonė, kad vaiko teisių specialistai nori atimti vaikus iš šeimos, nori pakenkti šeimai. Aš patyriau, kad jie kaip tik nori padėti vaikams ir šeimai.
Mano gyvenimas galbūt būtų susiklostęs daug blogiau, jei ne šios dvi moterys. Jos kiek galėdamos stengėsi padėti mūsų šeimai, rūpinosi mumis, vaikais, nežiūrėdamos darbo valandų, atidavė savo širdį. Mumis jos rūpinosi net tada, kai pakeitė darbą ir mūsų gyvenimu domėtis joms nebuvo privalu. Šios moterys padeda man net dabar, kai jau esu suaugusi“, – su dėkingumu kalba Gabrielė.
Pagalbos ranką ištiesė sunkiausiu metu
Gabrielės atmintyje iškyla skaudūs ankstyvos vaikystės atsiminimai: nuo alkoholio apsvaigę tėvai, netvarkingi namai, apleisti broliai, seserys ir ji pati.
„Ramunė Vidmantienė mūsų šeima ėmė rūpintis labai seniai. Visaip bandė motyvuoti tėvus, kad jie negertų. Dirbo su mama, teikė pagalbą. Bet ji vis tiek gėrė, palikdavo mus, vaikus, be priežiūros“, – pasakoja Gabrielė.
Prieš maždaug penkiolika metų, kai Gabrielei buvo penkeri metukai, ji su dar dviem sesutėmis buvo apgyvendinta Švenčionėlių vaikų globos namuose. Ten išgyveno pusantrų metų. Nors buvo maža, Gabrielė prisimena, kad vaiko teisių gynėja Ramunė Vidmantienė dažnai jas lankydavo vaikų globos namuose.
„Ji atvažiuodavo su savo kolegėmis arba su vyru, atveždavo mums lauktuvių, eidavome kartu pasivaikščioti, kalbėdavomės. Nors buvau dar maža, bet labai gerai tai atsimenu. Labai džiaugdavausi, kai Ramunė atvažiuodavo“, – pasakoja Gabrielė.
Iš Švenčionėlių vaikų globos namų – į Vilnių
Po pusantrų metų gyvenimo Švenčionėlių vaikų globos namuose, kai Gabrielė turėjo eiti į antrą klasę, ją ir abi sesutes išvežė į Vilnių, į šeimynų principu veikiančius vaikų globos namus SOS vaikų kaimas, kur jau gyveno du Gabrielės broliai. Seserys ir broliai buvo apgyvendinti viename name. Šį įvykį Gabrielė prisimena su dideliu džiaugsmu.
„Vaiko teisių gynėjai ir socialiniai darbuotojai suprato, kad broliams ir mums, sesėms, yra labai svarbu gyventi kartu, labai svarbus mūsų tarpusavio ryšys, kurį reikia puoselėti. Mus visus apgyvendino viename name, vienoje šeimynoje. Buvo didelis džiaugsmas“, – pasakoja Gabrielė.
Vaiko teisių specialistė R. Vidmantienė mergaičių nepamiršo ir Vilniuje. Nors mergaitės jau gyveno kitoje, specialistei nepavaldžioje teritorijoje, R. Vidmantienė jas dažnai aplankydavo Vilniaus SOS vaikų kaime.
„Ji ne tik pati po darbo pas mus atvažiuodavo, bet dar kartais, važiuodama iš Širvintų, užsukdavo į kaimą, kuriame gyveno mūsų mama, ir į Vilnių pas mus atveždavo mūsų mamą. Ramunė norėjo, kad mama su mumis bendrautų, kad neprarastų ryšio“, – susijaudinusi pasakojo Gabrielė.
Vilniaus SOS vaikų kaime gyvenusioms mergaitėms R. Vidmantienė dažnai skambindavo, klausdavo kaip sekasi, patardavo, paguosdavo. Gražus R. Vidmantienės ryšys su šios šeimos vaikais tęsiasi iki šiol, jau daugiau kaip dešimt metų susitinka, bendrauja socialiniuose tinkluose ir kitomis ryšio priemonėmis. R. Vidmantienė su vyru dalyvavo prieš porą metų vykusiose Gabrielės vestuvėse, ji taip pat į savo namus pasisvečiuoti pasiima šiuo metu dar globos namuose gyvenantį Gabrielės jauniausiąjį broliuką.
Vilniuje sutiko dar vieną svarbią moterį
Labai svarbų vaidmenį Gabrielės gyvenime suvaidino ne tik R. Vidmantienė, bet ir kita vaiko teisių specialistė – Rita Padervinskienė. Tai ji buvo ta moteris, kuri prieš daug metų atvažiavo į Švenčionėlių vaikų globos namus ir Gabrielę bei jos sesutes išsivežė į Vilnių. R. Padervinskienė tuomet dirbo SOS vaikų kaime socialine darbuotoja.
„Rita ne tik padėjo mums apsiprasti su nauja aplinka Vilniuje, ji tapo man ir mano seserims bei broliams kaip antra mama. Nuoširdžiai rūpinosi visais mumis. Galėjome bet kada į ją kreiptis su visokiomis savo problemomis. Ryšys su Rita itin svarbus buvo paauglystėje. Į ją galima buvo drąsiai kreiptis net ir su intymiais klausimais, o tokių paauglystėje iškyla visoms merginoms“, – pasakoja Garbrielė.
Gabrielės ryšys su R. Padervinskiene tęsėsi ir kai moteris tapo Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja.
„Ji pažįsta visą mūsų šeimą. Su Rita bendraujame iki dabar. Kreipiuosi į ją įvairių patarimų, palaikymo. Visada sulaukiu pagalbos. Susitinkame ir šiaip, tiesiog pabendrauti, susėdame, padiskutuojame. Mano jaunėlis broliukas šiuo metu dar gyvena SOS vaikų kaime. Į Ritą kreipiuosi ir jo reikalais“, – pasakoja Gabrielė.
„Ramunė ir Rita – nuostabūs žmonės, geros širdies. Jos dirba iš idėjos. Mumis jos rūpinasi net ir tada, kai joms nebepriklauso to daryti. Manau, kad mūsų šeimai be galo pasisekė, kad gyvenimo kelyje atsirado šios moterys. Aš labai joms dėkinga. Jei ne jos, nežinau kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas“, – pabrėžė Gabrielė.
Svajoja tapti socialine darbuotoja
Gabrielė šiuo metu baigia Vilniaus suaugusiųjų mokymo centrą. Ateityje ji, sako, svajojanti tapti socialine darbuotoja.
„Esu veikli, aktyvi. Labai norėčiau tapti socialine darbuotoja. Aš ne kartą savanoriavau įvairiose vietose, kur tik pakviesdavo – vaikų namuose, Maisto banke. Aš labai noriu padėti vaikams ir suaugusiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos“, – pasakoja Gabrielė.
Gabrielės vyras – tolimųjų reisų vairuotojas. Neseniai jauna šeima įsigijo butą Vilniuje ir džiugiai laukia pirmagimio.
