Donatas nuo mažens turėjo stuburo ligą, vadinamą spina bifida. Iki 15 m. vaikščiojo pats, nors gal ir ne visuomet tvirtai. Vėliau, kadangi liga progresavo, prireikė ramentų. Prieš trejus metus jau ir su jais vaikščioti tapo per sudėtinga – teko sėstis į neįgaliojo vežimėlį.
„Būtent šie momentai, kai reikėjo pereiti prie ramentų, o paskui – ir prie vežimėlio, buvo labai nemalonūs. Bandžiau kuo ilgiau laikytis ir į vežimėlį nesėsti, bet visgi galiausiai sau pripažinau, kad tai neišvengiama. Prireikė gal metų, kol prisitaikiau prie naujo gyvenimo ir sugebėjau priimti save tokį, kokiu tapau“, – pasakojo Donatas.
Gal jį tuo metu prislėgė depresija? Vaikinas sako, kad tikriausiai ne – pačiam sunku tuos išgyvenimus vertinti, bet draugai sakė, kad jis prieš depresiją atsilaikė.
Tiesiog reikėjo apsiprasti su tuo, kad gyvenime liko daug mažiau komforto, tapo sunkiau pasiekti reikiamus daiktus ir patekti ten, kur reikia.
Būtent dėl vežimėlio vaikinui teko iš tėvų buto persikraustyti pas močiutę, nes jos name yra liftas, apačioje įrengtas nuolydis, o tėvai gyveno trečiame namo aukšte be lifto. Su ramentais Donatas buvo įgudęs nulipti laiptais, o vežimėliu niekaip to nepadarysi.
Dabar močiutės nebeliko ir vaikinas gyvena vienas. Sako, kad savimi pasirūpinti išmoko, tarkim, daiktus susideda taip, kad galėtų nesunkiai juos pasiekti. Kai prireikia, pavyzdžiui, pakeisti lemputę, pasikviečia į pagalbą kaimyną. Yra tokių, kuriuos pažįsta dar nuo vaikystės, tad padėti jie neatsisako.
Donatas mokėsi dabartinėje Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje, kurioje yra ir sveikų, ir negalią turinčių vaikų. Turėjo ir porą bendraklasių, judėjusių vežimėliais, tad kartais šiuos iš jų pasiskolindavo ir pavažinėdavo. Vėliau ši patirtis pravertė.
Po mokyklos pašnekovas studijavo viešųjų ryšių specialybę Vilniaus socialinių mokslų kolegijoje. Studijų metais buvo įsidarbinęs, paskui iš darbo išėjo. Metus, kol pratinosi prie judėjimo vežimėliu, nedirbo, o prieš 1,5 metų įsidarbino UAB „DSP Plius“ biuro vadybininku. Dirba ir su socialiniais tinklais, tad darbas siejasi su jo įgyta specialybe.
Darbą rasti nebuvo labai paprasta, bet visgi pavyko. Buvo ir keletas nesėkmingų pokalbių, pavyzdžiui, vienoje įmonėje išgirdo, kad jo negali priimti dėl darbo saugos reikalavimų – juk jei kiltų gaisras ir liftai neveiktų, jis negalėtų nusileisti žemyn laiptais (vaikinas nėra tikras, ar tai buvo tikroji priežastis, ar tik pasiteisinimas, atsisakant jį priimti).
Kartą išvirto iš autobuso
Susiradus darbą Donatui teko atremti dar vieną iššūkį: įveikti atstumą iki biuro ir atgal (nuo Lazdynų iki Šnipiškių).
„Visuomeniniu transportu naudotis labai nesinorėjo, automobilio nevairuoju, tad mėginau naudotis „Socialiniu taksi“. Tačiau pasirodė, kad tai sudėtinga – jie daugiau kartų negalėjo man padėti, negu galėjo. Tarkim, sakydavo, kad tuo metu, kai man reikia į darbą, veš žmogų į dializes, tad jam pirmenybė. Žinoma, ir aš suprantu, kad jam kelionė svarbesnė negu man. Siūlydavo man vėlesnį laiką, tačiau man nesinorėdavo valanda ar dviem vėluoti į darbą“, – pasakojo vaikinas.
Taigi jis ryžosi naudotis visuomeniniu transportu ir sekėsi neblogai, išskyrus kelis nemalonius nutikimus. Pavyzdžiui, kartą iš autobuso išvirto – sako, kad buvo pats kaltas, nes nenorėjo jo užlaikyti ir labai skubėjo. Laimei, griūdamas nesusižeidė.
Kai prasidėjo karantinas, ši problema savaime išsisprendė – Donatas gavo galimybę dirbti iš namų. Šią žiemą, kol buvo daug sniego, vis tiek nebūtų galėjęs pasiekti darbo – per pusnis vežimėliu niekaip nepravažiuosi.
Tačiau kai karantinas baigsis, vaikinas norėtų kartais grįžti į savo darbo vietą tam, kad pabūtų tarp žmonių ir su jais pabendrautų. Tad jis susidomėjęs seka Seimui teikiamą įstatymą, kur kalbama apie taksi paslaugas neįgaliesiems. Projekte siūloma, kad kiekviena taksi įmonė turėtų vieną automobilį, tinkamą neįgaliojo vežimėliui transportuoti, kad prireikus paslauga galėtų pasinaudoti žmonės su judėjimo negalia.
„Manau, kad ir man, ir kitiems neįgaliesiems toks įstatymo pakeitimas būtų labai naudingas“, – sakė Donatas.
„Taksi paslaugos turėtų būti pritaikytos neįgaliesiems“
Seimo narys Justas Džiugelis teigia: „Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyvena apie 60 000 judėjimo negalią turinčių žmonių, tačiau nė viena šalies taksi paslaugas teikianti įmonė neturi automobilių, pritaikytų vežti žmones neįgaliojo vežimėlyje. Už šių skaičių slypi tūkstančiai žmonių, kurie, neturėdami galimybės pasinaudoti komercinių taksi vežėjų paslaugomis, yra stumiami į skurdą ir pasmerkti vienatvei.
Juk negalėdami vairuoti ar tiesiog dėl prastų oro sąlygų žmonės su judėjimo negalia neturi galimybės nuvykti į gydymo įstaigą, darbovietę, savivaldybę ar kitas būtinas paslaugas teikiančias įmones. Jau nekalbu apie paprasčiausią pasivaikščiojimą po parką, apsilankymą teatre ar kine. Įsivaizduokite, kai kuriems žmonės su negalia karantinas trunka didžiąją gyvenimo dalį. Ar kuris nors iš jūsų norėtų taip gyventi?
Prieš pusantrų metų buvau surengęs visų suinteresuotų pusių susitikimą. Dalyvavo taksi įmonių, savivaldybių, nevyriausybinių žmones su negalia vienijančių organizacijų atstovai. Priminėme, kad yra Vyriausybės rekomendacija juridiniams asmenims turėti neįgaliesiems pritaikytų automobilių. Juolab, kad valstybė yra sukūrusi pagalbos mechanizmą – diegiant specialią žmonėms su negalia pritaikytą įrangą automobilių savininkams taikoma ženkli mokesčių lengvata.
Tikėjausi, kad svarbiausias argumentas pokyčiams bus bendruomeniškas požiūris į kiekvieną visuomenės narį ir siekis suteikti jam galimybę džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu. Deja, per tą laiką niekas nepasikeitė.
Todėl dabar su susisiekimo ministru Mariumi Skuodžiu sutarėme ryžtingai spręsti šią problemą. Mano iniciatyva artimiausiu metu įvyks susitikimas, kurio metu tarsimės su taksi paslaugas teikiančių įmonių atstovais dėl konkrečių sąlygų, kurios taps pagrindu Susisiekimo ministerijos rengiamam įstatymo projektui. Taigi, problema sprendžiama.“
