Šių metų sausio 20 d. suėjo 5 metai, kai Darius gyvena blaiviai, be alkoholio ir narkotikų. Iki tol jis nuolat svaigindavosi, vis atsidurdavo įkalinimo įstaigoje (galimybių vartoti kvaišalus rasdavo ir ten), tuomet išeidavo į laisvę, joje išbūdavo vos pusmetį ar metus, ir vėl sėsdavo į įkalinimo įstaigą. Kalėdavo už vagystes ar panašius nusikaltimus, kuriuos vykdydavo tam, kad gautų kvaišalų. Didžiąją savo brandaus gyvenimo dalį jis praleido būtent nelaisvėje.
Pirmą kartą alkoholio Darius paragavo būdamas gal 11-os metų, mat jo namuose buvo nuolat girtaujama. Kai buvo visai mažas, atmosfera namuose buvo nebloga, bet vėliau tėvai pradėjo išgėrinėti, o galiausiai, kai jam buvo 9-eri, tėtis sėdo į kalėjimą.
Mama netrukus parsivedė namo kitą vyrą, išgertuvės tęsėsi, namie pasitaikydavo ir smurto.
Kai Dariui buvo 12-a, jis buvo iškeldintas į vaikų namus. Ten ilgai neužsibuvo – dėl netinkamo elgesio buvo perkeltas į specialiąją mokyklą.
Vėliau, jau gyvendamas savarankiškai, daug gerdavo. Taip pat susirado mylimą merginą, dar būdamas 17-os pradėjo lauktis vaikelio, planavo vestuves ir tikėjosi, kad viskas buvo gerai. Tačiau dėl nuolatinių vagysčių (juk kaip kitaip gauti alkoholio) atsidūrė nepilnamečių kolonijoje.
„Mūsų išsvajotos vestuvės vyko Marijampolės policijos komisariato salėje, žmona labai verkė... Kai gimė dukra, aš buvau nelaisvėje – man buvo skirta 4,5 metų bausmė“, – atvirai pasakojo vyras.
Būtent įkalinimo įstaigoje jis, būdamas 21-erių, pirmą kartą pavartojo narkotikų. „Tada jaučiausi labai prislėgtas – juk turiu žmoną, mažą vaiką, o pats sėdžiu nelaisvėje. Kai kiti įkalintieji pasiūlė narkotikų, sutikau – galvojau, gal tai padės pasijusti geriau. Lyg ir padėjo. Tiesa, tada dar stebėjausi, kad kai kurie iš tų mano pažįstamų vartoja narkotikus ir būdami laisvėje – man rodės, kad ten ir taip viskas gerai, tad kam jiems to reikia?“, – atsiminė Darius.
Tačiau netrukus po to, kai išėjo į laisvę, narkotikų prireikė ir jam. Ir smarkiai įklimpo, reikėjo vis naujos dozės, o tam reikėjo pinigų. Ėmė ir pats platinti narkotikus, kad uždirbtų, na, o po to vėl sekė įkalinimo įstaiga.
„Kai atsidurdavau kalėjime, iš pradžių tapdavo baisu dėl to, ko prisidirbau, baisu, kad žmona mane mes ir liksiu vienui vienas, be to, neturėsiu kur grįžti... Tuomet pradėdavau jai rašyti gražius laiškus, tikinti, kad šįkart, kai išeisiu, viskas tikrai bus gerai. Tuo metu ir pats tuo tikėdavau, ir žmona mane tokį bjaurų ilgai pakentė. Bet kai išeidavau į laisvę, vėl pridarydavau nesąmonių. Nemokėjau bendrauti, palaikyti gražių santykių šeimoje, pavyzdžiui, jei apsipykdavome, tiesiog išeidavau pro duris ieškoti dozės...“ – pasakojo Darius.
Žmonai teko daug iškęsti
Kai žmona išvyko į ligoninę gimdyti antrosios dukrelės, Darius buvo laisvėje. Tada jam pritrūko pinigų dozei, jis iš namų išnešė ir pardavė naujagimei skirtą vežimėlį. Na, o netrukus žmona liko viena su dviem mergaitėmis, nes vyras vėl turėjo atlikti bausmę.
Nepaisant viso to, jie prieš 14 metų susilaukė ir sūnaus. Kai jis gimė, tėvas taip pat buvo nelaisvėje. „Bet ir vėl atrodė, kad viskas bus gerai. Tarėmės su žmona, kad pradėsime naują gyvenimą, persikraustėmė į Uteną, kur nieko nepažinojau, kad nežinočiau, iš kur gauti narkotikų“, – pasakojo Darius.
Ir išties, apsigyvenęs Utenoje, nakotikų nevartojo, susirado darbą mėsos kombinate, tačiau pradėjo išgėrinėti. O galiausiai tapo neištikimas savo žmonai su kita ir jų santykiai nutrūko.
Po to Darius liko vienas, vėl pakeitė gyvenamąją vietą ir vėl grįžo prie narkotikų.
„Po kurio laiko pajutau, kad jau pasiekiau dugną. Jį kiekvienas pasiekia skirtingai – vienam pakanka žmonos priekaištų, ir jis nustoja vartoti, o kitas net po to, kai dėl vartojimo jam amputuojama koja, leidžiasi toliau... Aš pasijutau vienui vienas, niekam tikęs, ir net nauja dozė manęs nebenudžiugindavo, kaip seniau. Bandžiau žudytis, bet nesėkmingai“, – pasakojo pašnekovas.
Jis buvo girdėjęs, kad egzistuoja priklausomybių reabilitacijos centrai, kažkas jam buvo siūlęs ten gydytis, tačiau tada jam atrodė, kad to nereikia – jei tikrai norės, pats nustos vartoti.
O tada, 2015-ųjų pabaigoje, galiausiai pajuto, kad reabilitacijos centras – bene vienintelė jam likusi viltis. Gruodžio mėnesį su vienu taip pat vartojančiu draugu sutarė, kad po Naujų metų sutikimo abu vyks gydytis į bendruomenę „Alfa Centras“, esančią Marijampolės rajone, Geležinių kaime.
Po Naujų metų bičiulis pradėjo sakyti, kad dar į centrą nevyks, nes dar turi baigti tvarkyti kažkokius reikalus. Darius išvyko į reabilitaciją vienas, na, o jo draugas po pusmečio mirė nuo perdozavimo.
Gyvenime padarė daug blogo
Ar nuvykus į reabilitacijos centrą buvo lengva pradėti naują gyvenimą? „Lengva nebuvo. Iki tol įsivaizduodavau, kad aš šaunus, geras vyras, mano minusas tik tas, kad vartoju. O kai reabilitacijoje pradėjau gilintis į save, turėjau pripažinti, kad esu egoistas, savanaudis, per gyvenimą padaręs daug blogo, ir nebuvo lengva su tuo susigyventi“, – pasakojo Darius.
Visgi prie kvaišalų jis nebegrįžo. Baigė apie metus trukusį reabilitacijos kursą, vėliau liko centre savanoriauti, po to tapo įsidarbino socialinio darbuotojo padėjėju.
Jo pavyzdys puikiai parodo, kad net jei didelė dalis gyvenimo nuėjusi perniek, ir jame, rodos, ničnieko gero nebelikę, visgi įmanoma gyvenimą pradėti iš naujo.
Žinoma, tai pavyksta ne kiekvienam. Nemažai žmonių reabilitacijos kurso nebaigia ir iš centro išeina anksčiau. Kai kurie jų atsilaiko ir nebevartoja, bet nemaža dalis palūžta. O ir tai, kad žmogus reabilitacijos kursą baigs, dar nebūtinai reiškia, kad jis išliks blaiviu. Bet visgi sėkmės istorijų, tokių, kaip Dariaus, yra ir daugiau.
„Alfa Centre“ gydomi vyrai, priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, taip pat – azartinių lošimų. Ar šios priklausomybės panašios? „Taip, juk nėra didelio skirtumo tarp to, ar tu, paėmęs pinigus iš žmonos ar mamos piniginės, juos pragersi, ar praloši“, – patikino pašnekovas.
Vaikai jam atleido
Darius dabar ne tik dirba ir nesisvaigina, bet ir turi sužadėtinę bei gražiai bendrauja su visais trimis savo vaikais. Atkurti senus santykius ir pradėti naujus jam pavyko po reabilitacijos.
O ar nauja draugė neišsigando, kai sužinojo apie jo praeitį? Gal pradžioje jis viską nuo jos slėpė? „Netrukus po to, kai susipažinome, jai prisipažinau – „Youtube“ kanale yra vaizdo įrašas, kur liudiju apie savo praeitį, tad tiesiog nusiunčiau jai tą nuorodą. Neabejoju, kad ji išsigando, bet visgi nusprendė suteikti man šansą. Ji visą laiką mane labai palaiko, kol neturėjau vairavimo teisių, netgi vežiodavo mane į darbą“, – pasakojo Darius.
Patikino, kad jiedu su gyvenimo drauge jau būtų susituokę, jeigu ne karantinas. Norisi, kad į vestuves galėtų atvykti visi artimieji, o viena jo dukra su vyru gyvena Anglijoje.
„Esu labai dėkingas savo buvusiai žmonai ne tik už jos kantrybę su manimi ir už pakantumą, bet ir už tai, kad niekuomet vaikų nenuteikinėjo prieš mane, visuomet leido man su jais bendrauti“, – sakė Darius.
Jo keturiolikmetis sūnus Markas dabar netgi gyvena kartu su juo ir jo sužadėtine – atvyko pas juos nuo Naujų metų, kadangi šiuo metu mokslai vyksta nuotoliniu būdu.
Pats parašė tėčiui
Apie savo gyvenimą ir savo tėtį Lryto.lt žurnalistei papasakojo ir pats Markas. Nors vaikinui tik 14-a, jis iš pokalbio atrodo vyresnis, brandus ir išmintingas vaikinas.
Markas prisipažino, kad, nors tėčio nematė daugiau nei pusę savo gyvenimo, pykčio jam nejaučia. Iš savo vaikystės tėtį atsimena tik per miglą.
„Mes vėl pradėjome bendrauti, kai man buvo 10 ar 11 metų. Jis palaikė ryšius su mano mama ir sesėmis, o aš vieną sykį, matydamas, kad jis prisijungęs, pats jam parašiau per feisbuką. Tėtis nustebęs paklausė, nejaugi aš ant jo nepykstu ir noriu su juo bendrauti, ir aš atsakiau, kad taip. Tai buvo labai jautus momentas, man po to byrėjo ašaros“, – prisipažino Markas.
Po kurio laiko jis jau važiavo pas tėtį į svečius. Nerimavo, kaip viskas seksis, bet tėtį iš karto atpažino ir lengvai rado bendrą kalbą. Po to, kai tik gali, vyksta pagyventi pas jį.
„Dabar jaučiu, kad tikrai turiu tėtį, kuriam rūpiu ir kuris visą laiką mane palaiko. Jis nėra nuolaidus, mėgsta tvarką, tad ir aš, nors ir nesu tvarkingas, prie jo susiimu ir susitvarkau, o tai juk yra gerai. Jis padeda man mokytis rusų kalbos, nes aš jos visai nesuprantu, na, o aš jį pamokau kalbėti angliškai. Dažnai kartu žaidžiame krepšinį“, – pasakojo keturiolikmetis.
Jis ir iš tėčio, ir iš mamos nuolat girdėdavo, kad, jei nori, gali apsigyventi pas tėtį ir lankyti krepšinio mokyklą. „Su abiem tėvais jaučiuosi gerai. Bet mes su mama dabar gyvename Zarasų rajone ir galimybės lankyti krepšinio mokyklą ten nėra, o krepšinis mane labai traukia, be to, esu labai aukštas – jei neklystu, mano ūgis 184 cm. Tad susimąsčiau, kad tikrai noriu pamėginti savo ateitį sieti su sportu, dėl to sutariau, kad nuo rudens gyvensiu su tėčiu ir lankysiu krepšinio mokyklą“, – apsisprendė Markas.
Kai būna su tėvu, jis nemažai laiko praleidžia ir jo darbovietėje, reabilitacijos centre. Puikiai supranta, kas ten vyksta, ir su tėčiu pasišneka apie jo praeitį.
„Kai būnu reabilitacijos centre, matau, kad jame besigydantys žmonės nėra blogi, tiesiog dėl kvaišalų jie pridaro daug nesąmonių. Matau, kokie suvargę ir nelaimingi jie būna, kai atvyksta į centrą. Dėl to esu nusiteikęs niekuomet nesisvaiginti – juk ir man gali nutikti taip, kaip tiems žmonėms“, – sakė Markas.
