Artimuosiuose Rytuose esančio Kataro sostinėje Dohoje, kur Ieva gyvena jau daugiau nei dvejus metus, šiuo metu irgi žiema. Visgi oro temperatūra dieną – apie + 20º C, galima vilkėti trumpomis rankovėmis, o gal ir pasimaudyti prie namų esančiame baseine ar už kelių šimtų metrų besidriekiančiame paplūdymyje.
Tiesa, šalis musulmoniška ir vietinės moterys paprastai vilki abajomis – drabužiais, dengiančiais viską nuo galvos iki kojų, nors jau pasitaiko ir tokių, kurios šios tradicijos nesilaiko. Imigrančių aprangai griežtų reikalavimų nėra, tik viešose įstaigose drabužiai turi dengti pečius ir kelius.
„Įstaigose yra atskiros eilės, atskiri laukiamieji vyrams ir moterims, bet man neatrodo, kad mes taip įžeidžiamos – gal net atvirkščiai, tai galima laikyti pagarba. Vairuoti Katare moterys gali, taip pat ir eiti į kavines, ir daryti daugelį kitų dalykų iki tam tikros ribos, pavyzdžiui, nederėtų gatvėje bučiuotis“, – pasakojo Ieva.
Vasarą Katare temperatūra viršyja 40º C, lauke būti sudėtinga, tad daug žmonių ima ilgas atostogas, o tie, kurie gali sau leisti, keliauja į vėsesnius kraštus, kad ir į Europą.
Europiečius Kataro gyventojai mėgsta ir gerbia, neskirsto jų į Vakarų Europos ir buvusios SSRS šalių gyventojus, todėl Ieva su šeima čia puikiai jaučiasi. „Danijoje į emigrantus žiūrima atsargiau“, – pastebėjo ji.
Beje, Katare dirba nemažai egiptiečių ir marokiečių, kurie mokslus baigę Rusijoje. Porą kartų pašnekovė, apsilankiusi pas gydytoją ar odontologą, kuris atrodė kaip tikras arabas, nustebo, kai šis kreipėsi į ją rusiškai.
Septynmetis Ievos sūnus keliauja į trečią klasę privačioje tarptautinėje mokykloje, kur pamokos vyksta anglų kalba. Jo klasėje mokosi vaikai net iš 12-os pasaulio šalių. Už mokslus sumoka tėčio darbovietė. Tai – įprasta praktika Katare, darbovietės dažnai apmoka vaikų mokslus privačiose įstaigose ir vietiniams gyventojams, jei tie turi ne daugiau nei tris vaikus.
Įdomu tai, kad Kataras – itin saugi šalis, jo sostinė Doha praėjusiais metais paskelbta antruoju pagal saugumą miestu pasaulyje (pirmąją vietą užėmė Jungtinių Arabų Emiratų sostinė Abu Dabis; prie šalių saugumo galimai prisidėjo tai, kad dar neseniai už vagystes buvo kapojamos rankos).
Ieva su vyru gali nerakinti nei automobilio, nei namų. Jei žmogus palieka telefoną ar kompiuterį kavinėje ant staliuko, po kurio laiko sugrįžęs ten jį ir suras.
Afrikietiška harmonija
Visos Ievos kelionės susijusios su jos vyro Michaelo darbu. Jis – danas, dirbantis tarptautinėje telekomunikacijų bendrovėje. Kurį laiką dirbo ir Lietuvoje, kur per bendrus draugus susipažino su Ieva. Tai nutiko dar prieš 18 metų, ir jau netrukus prasidėjo poros kelionės po pasaulį.
Ieva taip pat netinginiauja. Ji yra baigusi renginių organizavimo specialybę ir seniau dirbo su tuo susijusį darbą. Kai, prieš atsikraustydama į Katarą, gyveno Zambijoje, ten kartu su ukrainiete medike turėjo grožio saloną. Be to, savanoriavo vietinėje meno mokykloje, kur su vaikučiais kūrė įvairius darbelius.
„Zambija yra turtinga šalis, joje daug naudingųjų iškasenų, ypač vario, smaragdų, tačiau dėl tam tikrų šalies valdžios sprendimų dauguma žmonių gyvena kukliai, nors ir nebadauja. Vaikučius mokiau kurti darbelius iš to, ką turime, spalvoto popieriaus ir kitokio gėrio mums trūko, bet vaikai pasirodė labai kūrybingi ir išradingi“, – pasakojo Ieva.
Marius mokyklėlėje buvo vienintelis baltaodis, bet gerai su visais sutarė ir nesijautė išskirtinis. Kai trumpam nuvyko į Daniją, net nusistebėjo: „Kodėl čia visi balti, tik aš – afrikietis?“
Zambija – rami šalis, nors aplinkui visi tarpusavyje kariauja. „Stebino ir žmonių dvasinė ramybė. Tarkim, eina moteris, kuri ant pečių nešasi vaiką, o ant galvos – bidoną su gal 20 litrų vandens, ir iš jos akių vis tiek sklinda harmonija. Tada tampa keista, kodėl mes, vakariečiai, taip dėl visko nervinamės“, – pastebėjo pašnekovė.
Alchemija Katare
Visgi, kai Ievos vyras sulaukė darbovietės pasiūlymo Zambiją iškeisti į Katarą, šeima pasitarė ir pasiūlymą priėmė.
Na, o čia atvykusi moteris rimčiau pasinėrė į kūrybą. Ji ir seniau laisvalaikiu mėgo tapyti, bet buvo surengusi savo darbų parodą Danijoje, o Katare atrado epoksidinę dervą, iš kurios dabar ir gimsta jos menai.
Epoksidinė derva – tai savita bespalvė dirbtinė medžiaga, iš kurios gaminami įvairūs papuošalai ir interjero detalės, paveikslai ant medinio pagrindo, o Ieva įgudo su ja kurti paveikslus ant drobės. Tai nėra lengva, nes liejant epoksidinę dervą ant drobės ši įdumba, bet moteris atrodo techniką, kaip padaryti, kad to nenutiktų.
„Kūryba iš epoksidinės dervos – tai savotiška magija. Ši medžiaga bespalvė, spalvų jai suteikia specialūs žėručio pigmentai. Išlieta masė jau po pusės valandos sustingsta – pradėjus darbą, reikia suktis pakankamai greitai. Labai smagu stebėti, kaip užgimsta 3D vaizdas, tai – tarsi alchemija. Be to, paveiksluose su epoksidine derva gali sustingti įvairūs smulkūs daiktai, kad ir gintarai“, – pasakojo Ieva.
Gintarai Katare labai vertinami, prilyginami brangakmeniams. Net ir musulmoniški maldos karoliukai – mūsiškio rožančiaus atitikmuo – ten dažnai gaminami iš gintaro, tik ne kiekvienas tikintysis gali sau leisti tokius įsigyti.
Įstojo į „vyrišką“ asociaciją
Ievai kūrybinis procesas teikia didelį pasitenkinimą, kuriuo ji jau užkrėtė ir kitus – veda tapybos epoksidine derva pamokėles suaugusiesiems. Tiesa, ši medžiaga turi ir minusų – ji yra gana toksiška ir skleidžia specifinį kvapą, tad užsiėmimai vyksta tiesiog lauke prie šeimos namų. Vėliau darbai čia paliekami išdžiūti.
Moteris džiaugiasi, kad su savo paveikslais dalyvavo keliose parodose. O ypač didelis pasiekimas – ji buvo priimta į Kataro Vaizduojamojo meno asociaciją. Čia patekti nelengva, nes menininkų, o ypač – moterų, priimama nedaug. „Tačiau menininkai šalyje yra gerbiami ir remiami. Pažįstu ir vieną lietuvę, grojančią nacionalinėje filharmonijoje“, – sakė Ieva.
Nors daugeliui Lietuvoje gyvenančių žmonių Kataras – mažai girdėta šalis, kai kurie tautiečiai ją yra atradę. Pašnekovės žiniomis, čia gyvena ir dirba apie 120 lietuvių, ir vyrų, ir moterų.
Ieva pastebėjo, kad kai kuriems anglams ar prancūzams čia adaptuotis sudėtinga – jie pratę prie ramesnio gyvenimo, o Katare viskas labai sparčiai vystosi ir nuolat keičiasi, atsiranda vis nauji pastatai ir įstaigos. „Mes, lietuviai, daug patyrę – gyvenome SSRS, po to – nepriklausomoje Lietuvoje, tada dar derinomės prie Europos Sąjungos normų – tad ir čia mes nesunkiai prisitaikome. Na, bent jau man tas spartus gyvenimo ritmas labai patinka“, – sakė Ieva.
Šalies vadovas jau pasiskiepijo
Intensyvų gyvenimo ritmą Katare buvo kiek pristabdęs koronavirusas, tačiau dabar jo atvejų šalyje smarkiai sumažėję. „Čia virusas ypač plito praėjusių metų pavasarį ir vasarą. Prisidėjo tai, kad čia labai išvystytos avialinijos, iš čia vyksta susisiekimas ir su JAV, ir su Azijos, Afrikos šalimis. Bet skrydžiai buvo sustabdyti, įvestas karantinas, ir susirgimų sumažėjo. Aną pavasarį manęs artimieji iš Lietuvos klausdavo, kaip man nebaisu gyventi šalyje, kur tokie aukšti viruso rodikliai, bet dabar aš artimųjų galiu klausti to paties“, – sakė Ieva.
Tiesa, įstaigų veikla Katare dar ribojama. Ievos vyras savaitę dirba iš biuro, savaitę – iš namų, sūnus į mokyklą nueina dvi dienas per savatę, o likusias tris mokosi nuotoliniu būdu.
Pašnekovė pridūrė, kad netrukus visi bus nuo viruso paskiepyti – 3 milijonus gyventojų turinti šalis įsigijo 9 milijonus vakcinų, emyras Tamimas bin Kalifa al Tanis pasiskiepyjo vienas iš pirmųjų.
Laisvalaikiu šeima eina prie jūros, plaukioja laivais ar keliauja po šalį. Kartais su draugais vyksta į dykumą ir ten surengia barbekiu vakarėlį. Tik į tokias keliones patartina leistis keliais automobiliais, kad, jei tavasis netyčia sugestų, neliktumei dykumoje vienui vienas.
