Konferencijų prodiuserė S.Fawcett su dukromis Kotryna (10 m.) ir Šarlote (11 m.) pastaruosius puspenktų metų praleido Sidžeso miestelyje, esančiame 35 kilometrai nuo Barselonos.
Ispanijoje lietuvė su vaikais kaipmat įsitraukė į vietos gyvenimą – bendravo su ispanais, domėjosi katalonų kultūra, dalyvavo šventėse. Apie trisdešimt tūkstančių gyventojų turinčiame miestelyje Samanta su dukromis ne kartą grožėjosi aikštėse statomais žmonių bokštais.
Palei Viduržemio jūrą išsidėstęs kurortas turi vienintelę pilių statytojų komandą „Colla Jove de Castellers de Sitges“ – jos narės buvo S.Fawcett ir jos atžalos.
Kadangi Samanta yra sportiška – varžosi bėgimo su kliūtimis varžybose, lanko kikbokso treniruotes, jai buvo smalsu išmėginti ištvermės reikalaujančią pramogą.
Sidžeso komandą sudarė apie 250 narių. Jie statydavo vienos, dviejų ar keturių linijų bokštus.
Svarbu, kiek žmonių stovi bokšto apačioje, o aukštis – ne esmė. Miestelio komandos nariai bokštą suręsdavo iš keturių ar penkių kolonų.
Jis išsilaikydavo dvi tris minutes. Dėl šios akimirkos lietuvė su bendraminčiais treniruodavosi dešimt valandų per savaitę.
„Norint ant nugaros išlaikyti keturis šimtus kilogramų stovint kam nors ant pečių ir dar išlaikyti pusiausvyrą, reikia labai daug treniruočių. Metų metus žmonės treniruojasi, kad stovėtų pagrindinėse bokšto linijose“, – patikino S.Fawcett.
Lietuvė stovėdavo antrame bokšto aukšte ir ant pečių išlaikydavo per 350 kilogramų, turint omenyje, kad aštuonių aukštų bokštas sveria apie tūkstantį kilogramų.
„Žmonės juk nėra metalo konstrukcija, todėl kaip cirko akrobatikoje reikia išlaikyti pusiausvyrą stovint vieni kitiems ant pečių. Apatiniams aukštams tenka didžiausias svoris, o kuo aukščiau, tuo svarbiau pusiausvyra“, – pasakojo Samanta.
Apatiniuose aukštuose dažniausiai stovi stambiausi ir plačiausių pečių žmonės, nes į kitus aukštus jiems būtų sunkiau užlipti, reikėtų gero fizinio pasirengimo. Apatinius aukštus papildo ir liekni, bet būtinai stiprūs žmonės.
Samantos dukros, kurioms buvo penkeri ir šešeri metai, irgi įsitraukė į komandą. Po trijų mėnesių treniruočių mergaitės jau buvo bokšto viršūnėje aštuntame aukšte, nes jos visiškai nebijojo aukščio.
Pirmus trejus metus Kotryna ir Šarlotė stovėjo viršutiniame bokšto aukšte, o pastaruosius metus – aukštu žemiau, nes jau buvo per aukštos. Jos virš savęs laikydavo vieną arba du mažesnius vaikus.
Vaikai treniruojami atskirai – rengiami tam tikriems bokštams. Tarp mažamečių yra nemenka konkurencija, nes ne visiems vienodai sekasi lipti bokšto kolonomis.
Bet ir suaugusieji varžosi tarpusavyje, nes visi komandos nariai užsidegę statyti bokštus, todėl kaskart turi stiprinti jėgas, ištvermę, būti fiziškai ir morališkai pasirengę. Laipioti vieni kitiems ant pečių ir išlaikyti didžiulį svorį – ne tik tradicija, bet ir asmeninis pasididžiavimas. Štai ko verta akimirka stovint žmonių bokšte!
„Savo poziciją reikia pelnyti, nes taip lengvai vietos bokšte niekas nesuteikia.
Turi įrodyti, kad esi pakankamai stiprus, nes kartais bokštas pastovi ir ilgiau. Tai beprotiškai sunkus išbandymas“, – patirtimi dalijosi Samanta.
Ištvermingoji lietuvė bokšte užėmė svarbią vietą – ji buvo pirma moteris, kuri miestelio istorijoje per pastaruosius 27 metus išlaikė bokštą būdama antrame aukšte.
Pagrindiniame aukšte stovėdavo stipriausi vyrai, pirmame ir antrame – daugiausia vyrai, o nuo trečio prasideda moterų kolonos.
„Labai daug treniravausi, esu gana stipri, todėl ilgai neužtruko užimti pagrindines pozicijas“, – prisipažino S.Fawcett.
Kai po kelių minučių bokštas išsisklaido, jo statytojus apima džiaugsmas.
„Pirmiausia gaudavau didelį adrenalino pliūpsnį. Tas pojūtis panašus kaip nubėgus maratoną ar laimėjus varžybas. Antra, bokšto statymas – komandinis darbas, todėl jautėmės kaip viena didelė šeima. Juk visi kartu įveikėme sunkumus ir saugiai bokštu nusileidome žemyn.
Apima nuostabus jausmas, kai iširus bokštui visi šoka, groja tradicinė muzika“, – prisiminimais dalijosi dėl šeiminių priežasčių iš Ispanijos į tėvynę grįžusi emigrantė, iš viso užsienyje praleidusi 16 metų.
Nors lietuvė yra gyvenusi Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Ispanijoje, pastaroji šalis ne tik dėl bokštų statybos, bet ir dėl draugiškų žmonių jai paliko geriausius įspūdžius.
Katalonai mėgsta švęsti, todėl kas kelias savaites gatvėse šurmuliuoja renginiai – šokami tautiniai šokiai, skamba muzika, dangų nušviečia fejerverkai ir būtinai statomi žmonių bokštai.
Net jei miršta žymus miestelio gyventojas, statomas liūdesio bokštas. Tuomet muzika negroja.
Kiekvienas Barselonos rajonas, o visoje Katalonijoje ir kiekvienas miestelis turi pilininkų komandą. Jos nelenktyniauja, tačiau pagal tai, kokio aukščio bokštą yra pastačiusios, suskirstytos į lygas. Mažiausias komandas sudaro 50 žmonių, didžiausias – arti tūkstančio.
Bokštų statytojais tampa visi, kuriems patinka ši katalonų tradicija – nuo vaikų iki senelių, nuo lieknų iki apkūnių. Mat solidus amžius, žemas ūgis ar nedidelė ištvermė – ne kliūtis dalyvauti statybose.
Senjorams ar žemaūgiams niekas nelipa ant pečių, jie pirmoje linijoje užpildo tarpus tarp vienas ant kito stovinčių žmonių, užima apatines šonines pozicijas.
Bokštai išsilaiko vos kelias akimirkas
Kasteliai (isp. „castells“) – žmonių bokštai – fantastiškas pasaulyje išgarsėjęs katalonų spektaklis. Spektaklio scena – miestų ir miestelių aikštės. Čia per šventes žiūrovai užgniaužę kvapą stebi, kaip iš žmonių statomos rizikingai aukštos piramidės.
Geriausioms, sudėtingiausioms ir aukščiausioms piramidėms statyti reikia net tūkstančio pilininkų. Kartais jos viršija dešimties metrų aukštį. Tokie žmonių bokštai gali stovėti nuo keleto sekundžių iki keleto minučių.
Ši tradicija atsirado Ispanijoje, Katalonijoje, Valso mieste, XIX amžiuje. Pilininkų varžytuvės vyksta visame regione. Bene svarbiausios rengiamos Taragonoje kas dvejus metus lyginiais metais.
Žmonių bokštai kilę iš tradicinių valensijietiškų šokių, kai šokėjai vainikuodami savo pasirodymą lipdavo vienas kitam ant pečių. Šie bokštai tapo pagrindine pasirodymo dalimi pietinėje Katalonijos dalyje.
Seniau juos statydavo tik vyrai, dabar renginiuose leidžiama dalyvauti ir moterims, vaikams.
Tai populiari šių dienų pramoga Katalonijoje, kurioje neišvengiama ir įvairių lūžių, sužeidimų, kartais mirčių, tačiau ja užsiima ir vaikai, lipantys į aukščiausius aukštus.
2010 m. gyvieji žmonių bokštai buvo įtraukti į UNESCO sąrašą kaip saugotinas nematerialaus paveldo objektas.
