Vilniečius sužavėjo galimybė po vienu stogu turėti butą, juvelyrikos studiją, dirbtuves, taip pat erdvią terasą, kuri pavasarį virsta šeimos daržu ir sodu.
Kai prieš trejus metus jauna šeima ieškojo buto, beveik nieko nežinojo apie Naująją Vilnią.
„Perskaitę skelbimą išsiruošėme į šį sostinės rajoną kaip į ekskursiją, nebuvome apsisprendę, ar norime čia gyventi. Būstas mums labai patiko, tad nutarėme jį pirkti“, – pasakojo Dalia.
Dalios vyras Artūras prisipažino svajojęs gyventi kur nors kaime, bet žmona juvelyrė nenorėjo keltis iš Vilniaus. Naujoji Vilnia jiems – viduriukas tarp miesto ir kaimo.
Apie 120 kvadratinių metrų ploto būstas apima tris aukštus. Pirmajame buvusį sandėliuką Artūras pavertė juvelyrikos studija „Katės akis“, kurioje eksponuojami autoriniai darbai ir priimami klientai. Antrajame aukšte šeima gyvena, o vieną kambarių paskyrė dirbtuvėms. Trečiajame aukšte – išėjimas į stogo terasą, o pats aukštas dar laukia kapitalinio remonto.
Kauno technologijos universitete verslo administravimą baigusi Dalia juvelyrika susidomėjo atsitiktinai.
Kai 2008-aisiais ji gavo bakalauro diplomą, Lietuvoje prasidėjo krizė. Tuo metu vadybininkų niekam nereikėjo.
„Ieškojau, už ko užsikabinti, siunčiau savo gyvenimo aprašymą net į batonų fasavimo padalinį, bet manęs nepriėmė, aiškino, kad reikia patirties. Nežinojau, ką daryti“, – prisiminė Dalia.
Kartą Dalia sutiko draugę, kuri taip pat buvo baigusi Kauno technologijos universitetą ir negalėjo susirasti darbo, todėl sumanė mokytis juvelyrikos. Taip abi draugės atsidūrė Kauno taikomosios dailės mokykloje.
„Taip abi užsikabinome, kad vadybą net užmiršau“, – tikino Dalia.
Kai šeimai gimė dukrelė Justina, vaiko priežiūros atostogas pasirinko ne motina, o tėvas – tuo metu dar staliumi dirbęs Artūras.
Jis yra studijavęs kompiuterinę grafiką, taip pat informatiką, kūręs interneto svetaines.
A.Bajoriūnas yra ragavęs ir emigranto duonos – trejus metus praleido Didžiosios Britanijos sostinėje Londone. Nors vyras yra išbandęs įvairių darbų, pastaruoju metu daugiausia laiko praleidžia su žmona kurdamas papuošalus.
Įsikūrę buvusio fabriko teritorijoje vilniečiai džiaugiasi, nors žiemą lauke dažnai juntamas smalkių kvapas – dar daugybė kaminų į aplinką paskleidžia deginamų šiukšlių ir pramoninių atliekų dūmus.
Dalia juokavo, kad taip ir turi būti gyvenant Dūmų gatvėje.
Neatrasta žemė
Naujosios Vilnios pramoninės zonos – tarsi neatrasta žemė. Skulptorius Vytautas Viržbickas (33 m.) taip pat džiaugiasi įsigijęs dirbtuves buvusiame dalgių fabrike. Čia vilnietis sukūrė ne vieną darbą, kuriuo susidomėjo spektaklių ir filmų kūrėjai.
Kailiu apauginta žirgo galva greit iškeliaus į Norvegiją, kur bus naudojama kuriant naują filmą.
Buvusiame dalgių fabrike skulptorius turi ne tik studiją, bet ir patalpas, kuriose ketina gyventi.
Kol jos bus įrengtos, Vytautas gyvena fabriko teritorijoje stovinčiame vagonėlyje ant ratų.
Menininkas tikino, kad įsikūrus Naujojoje Vilnioje nereikia sukti galvos dėl nuomos ir kitų materialių dalykų. Vien 2018-aisiais menininkas turėjo triskart persikraustyti, o tai ne tik fiziškai sunkus, bet ir nuostolingas darbas, nes kūrybai lieka mažiau laiko.
„Nors šiuo metu esu kaip klajoklis, nes gyvenu vagonėlyje ant ratų, dėl to nesigailiu. Kadangi esu vienas, man viskas paprasčiau“, – sakė skulptorius.
Laimingas atsitiktinumas
Kad iki šių dienų išliko vienas didžiausių XIX amžiuje pastatytas dalgių fabrikas, laimingu atsitiktinumu vadino „Dūmų fabriko“ kultūrinių erdvių vadovė Greta Zakarevičienė (35 m.).
Naujojoje Vilnioje augusi Greta baigė sociologijos studijas, todėl ieškojo būdų, kaip šį sostinės rajoną paversti patrauklesniu.
Moteris tikino, jog tikrai reikėjo rimto iššūkio, kad keistųsi Naujosios Vilnios veidas.
„Dūmų fabrikas“ jau tapo bendruomenės atramos tašku.
Jame įrengta ne tik kultūrinė erdvė, bet ir kraftinio alaus darykla „Sakiškių alus“, kurios įkūrėjas ir savininkas yra Gretos vyras Linas (39 m.).
Pajūryje gimęs Linas yra baigęs moderniųjų technologijų vadybą, po studijų kurį laiką dirbo buvusioje „Žalgirio“ gamykloje, kuri taip pat buvo Naujojoje Vilnioje.
„Jau buvo atsibodusi aplinka, atrodė, man užtenka tos Naujosios Vilnios, bet taip išėjo, kad Greta tapo mano žmona, ir vėl atsidūriau šiame sostinės rajone“, – sakė aludaris.
Nors Naujojoje Vilnioje aptikto plytinio pastato išvaizda atrodė apgailėtina, Liną pakerėjo buvusio fabriko vidus, primenantis stadioną. Kadangi Lietuvoje yra mažai išlikusių vertingų pramoninių pastatų, buvo stengiamasi išsaugoti fabriko grožį, o ne tik apšiltinti ir išlyginti sienas.
Sunkiausi darbai buvo išvežti tonas šiukšlių, iškirsti langus ir juos įstiklinti, nugrandyti ir nudažyti sienas, lubų sijas, pakeisti ir apšiltinti stogą, pakeisti grindis, kurios buvo išklotos metalinėmis plytelėmis, įrengti šildymo sistemą. Buvusio fabriko viduje atsirado medinė pakyla, ant kurios įrengta kavinė, suformuota amfiteatrą primenanti erdvė.
Daugiau kaip tūkstančio kvadratinių metų ploto patalpos traukia menininkus, nes jose šviesu, patalpų aukštis – apie 12 metrų. Nors fabrikas gamino dalgius, naują erdvę buvo nutarta pavadinti „Dūmų fabriku“.
Mat tam, kad būtų galima gaminti dalgius iš švediško sluoksniuoto plieno, fabrike buvo pastatyta apie keturiasdešimt žaizdrų, nuo kurių virš statinio stogo išniro tiek pat kaminų.
Kadangi žaizdrams buvo naudojamos anglys, juodų dūmų debesys užtvindydavo visą gatvę, todėl įamžinant šio fabriko istoriją ji pavadinta Dūmų gatve.
Meno oazė
Verslininko L.Zakarevičiaus nebaugino tai, kad Naujoji Vilnia – nepatrauklus, nuo sostinės Senamiesčio gerokai nutolęs rajonas.
Prieš dvejus metus duris atvėręs „Dūmų fabrikas“ virto meno kūrėjų oaze, masalu naujiems kultūriniams ieškojimams. Čia jau vyko „Mados infekcija“, buvo surengtos įvairios parodos, koncertai, spektakliai, apžvalginės ekskursijos.
Prie dukters Gretos ir žento Lino sumanymo prisijungė ir ekonomistas Gintaras Bingelis. Jis įsitikinęs, jog kultūrą ir verslą būtina jungti, kad visuomenė būtų išsilavinusi.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad dalgių fabriko savininkas vokiečių verslininkas Emilis Possehlis (1850–1919) turėjo meninį skonį. Išliko senos fabriko nuotraukos, kuriose yra ne tik gamybinis pastatas, bet ir didelis parkas, fontanas, gėlynai, o namas, kuriame buvo įsikūrusi fabriko administracija, išsiskyrė fasado puošmenomis.
Netgi fabriko pagalbiniai pastatai, kuriuose gyveno atvykę iš kitų šalių darbininkai, atrodė nepriekaištingai.
Architektūros istorijos specialistai pripažįsta, kad fabriko teritorijoje yra pramoninės architektūros šedevras – 1911 metais pastatytas raudonų plytų vandens bokštas. Tai vienas pirmųjų statinių Vilniuje, kurio statybai naudota XX amžiaus pradžios technologijos naujovė – tvirta ir atspari įvairiems poveikiams gelžbetonio konstrukcija.
„Toks pramoninės erdvės sukūrimas carinėje Rusijoje buvo išskirtinis, rodantis, kad Naujojoje Vilnioje dirbo išsilavinę žmonės, galvoję apie ateitį“, – tikino G.Bingelis.
Tapo didžiausiu dalgių fabriku pasaulyje
Dalgių fabriko istorija prasidėjo 1871 metais, tiesiant atšaką į Ukrainoje esantį Romnų miestą. Tokia geležinkelio atšaka padėjo per Lietuvą gabenti kviečius į neužšąlantį tuometį Rusijos uostą Liepoją. Taip atsirado Vileikos geležinkelio stotis, priklausanti Mickūnų valsčiui.
Nuo tada šioje vietoje pradėjo kurtis pramoninė Naujosios Vilnios gyvenvietė. Dalgių ir vinių fabriko kompleksas pastatytas XIX amžiaus pabaigoje. 1880-aisiais prasidėjo pirmasis statybų etapas pagal Sankt Peterburge studijavusio Vilniaus gubernijos inžinieriaus architekto Ivano Levickio (1830–1894) projektą.
1884 metais metalo apdirbimo įmonės turtas perėjo į vokiečių verslininko E.Possehlio rankas. Tai buvo turtingiausias ir įtakingiausias to meto verslininkas, gyvenęs Liubeke, vėliau tapęs Vokietijos pramonininkų asociacijos steigėju.
Įsigijęs fabriką Naujojoje Vilnioje E.Possehlis pakvietė čia atvykti 60 austrų inžinierių iš Štirijos ir Tirolio. Nuo 1887-ųjų buvo pradėti gaminti dalgiai iš švediško plieno, vadinami litovkomis. Jie išpopuliarėjo visoje carinėje Rusijoje.
1900 metais litovka buvo demonstruojama pasaulinėje parodoje Paryžiuje, pelnė aukso medalį. Litovka tapo rusų folkloro paveldu, nes sukurta nemažai dainų, kuriose apdainuojamas šis dalgis.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Naujojoje Vilnioje kasmet būdavo pagaminama apie 3 milijonus dalgių, tai buvo didžiausias pasaulyje dalgių fabrikas. Iki šių dienų Naujojoje Vilnioje išliko fabriko vakarinio fasado fragmentas iš geltonų ir raudonų plytų. Istorizmo laikotarpio pramonės pastatai, kuriems priklauso ir dalgių fabrikas, buvo statomi ypač puošnūs, su profiliuotomis plytomis.
