Pasak Stasės, ji gimė karo metais ir kai tėvai pamatė, kad mergaitė akla, ją per bombardavimus vežė į Kauno ligoninę.
„Darė man toje ligoninėje operaciją, – kalba Stasė. – Bandė visaip man tas akis tampyti, nepaprastai skaudėjo, po operacijos aš klykdavau kiek tik galiu dieną naktį. Mama pasakojo, kad nuo to mano klyksmo kitos moterys net negalėdavo palatoje būti... Galiausiai ją paguldė į kažkokias pagalbines ligoninės patalpas, kad tik tas mano klyksmas kitiems netrukdytų. O aš mažytė nieko nesupratau, man skauda – ir aš verkiu...“
Pasak Stasės, tiek jos, tiek jos mamos gyvenimas buvo labai sunkus. Jos turėjo perimti namų ūkį būdamos vos kelių metukų.
„Mano močiutę (mamos mamą) paralyžiavo, kai mamai buvo penkeri metukai, – prisimena Stasė. – Todėl būdama vos šešerių metų, ji turėjo perimti visą ūkį. Ir kiek ji vargo... Pasakojo, pasideda kėdę prie pečiaus ir kepa blynus ant kaimo krosnies...“
Kartą pas jos mamą atėjo draugė, taip pat maža mergaitė. Mergaitės nutarė truputį pažaisti, pasidarė skudurinių lėlyčių ir kiek užsižaidė...
Grįžęs namo senelis atrado jas žaidžiančias ir nepaprastai supyko. Jis paėmė kirvį, nukapojo žaislinėms lėlytėms galvas ir išmetė į šiukšlyną.
„Neužsiimkite niekais, – pasakė tik, – eikite darbo dirbti...“
Pasak Stasės, tėvai pavedė vaikams prižiūrėti namų ūkį kai jie buvo visai maži, nes patys turėjo dirbti kolūkyje.
„Vienas iš mūsų darbų buvo prižiūrėti gyvulius, – prisimena Stasė. – Būdavo su broliu pasiimame kibirą, permetame per rankeną lazdą ir abu karvei gerti nešame – vienas vieną lazdos galą, kitas – kitą. O karvė gerti labai nori, vasara karšta... Kartais reikėdavo nešti po keletą kibirų per dieną. Po to suradome namie didelį kubilą, kiek ten tilpdavo – tai net nežinau, keturi ar penki kibirai... Tai mes tą kubilą irgi taip tempdavome ant lazdos užsidėję.“
Kiaulei jovalą supilti kaip būdavo nelengva.
„Užsilipi ant tvoros, po to persikeli per tvorą kibirą ir tik tada į lovį supili, – prisimena Stasė. – O kiaulės mane labai mylėjo, kai pamatydavo mane – jau lekia artyn visos, niekaip tu į lovį jo palengva nesupilsi...“
Vaikai turėjo dirbti ir visus kitus ūkio darbus.
„Vasarą būdavo ir šieno paruošimas, – pasakoja Stasė . – Arklio iš kolūkio šienui atsivežti gi negausi... Tai mes vaikai ir tempdavome... Sudeda mama didžiulę naštą šieno, užkrauna ant pečių, kol vieną naštą nunešame – jau kita našta būna sudėta...“
Su didžiule meile akla mergaitė prisimena tik buvimą gamtoje.
„Vieninteliai mano laimingi atsiminimai buvo iš gamtos, – pasakoja Stasė. – Kaip po pievas braidžiau, kaip vainikus pyniau, kaip lakštingalų klausiausi, kaip atsikėlusi anksti su savo lėlyte ėjau jai rodyti saulėtekį. Taip sakydavau lėlytei iš ryto: „Kelkimės, eikime pažiūrėti į lauką, saulė jau teka.“ Būdavo nueinu, paglostau vištas, pamyluoju kiaulę... Karvė mane labai mylėjo, irgi mane glamonėdavo liežuviu... Ačiū jai... Tiesa, paskui turėdavau kuo nors teptis veidą, nes nutarkuodavo karvė mane su savo liežuviu kaip su tarka... Bet ji labai mane apkabindavo savo galva, gera tokia buvo karvė... Būdavo, pašauki ir ateina...“
Nuo pat mažens Stasė labai norėjo kuo nors rūpintis, prižiūrėti, svajojo apie savo vaikus.
„Atsimenu man, mažytei, kažkas pasakė, kad vienoje pasakoje rašė, kad jeigu lėlę supsi tris dienas ir tris naktis – tai ji pavirs į mažą mergaitę, – pasakoja moteris. – O aš, maža ir patikėjau tuo, nes labai norėjau turėti mažytę dukrytę... Supau aš tą savo lėlytę nenustodama dvi dienas ir vieną naktį... O antrą naktį neišlaikiau – ir užmigau... Taip ir nepavirto mano lėlytė į mažą mergytę... Atsimenu, kaip aš tada verkiau!“
Matydama jos norą rūpintis vaikais, mama Stasei priskyrė globoti jos aklą jaunesnę sesutę Onutę. Kol gyveno pas tėvus, Stasė rūpinosi savo sesute kaip tikra mama: nešiodavo, maitindavo, sekdavo pasakas.
Aklųjų ir silpnaregių internatas
Netrukus Stasė buvo priversta palikti namus ir išvažiuoti į Aklųjų ir silpnaregių internatą. Paprastoje kaimo mokykloje ji mokytis paprasčiausiai negalėjo, buvo akla.
„Atvažiavus į internatą man buvo labai bloga. – prisimena Stasė. – Gal pusę metų sirgau, ištisai verkiau... Aš gi esu gamtos vaikas... Man labai reikėjo gyvulių, trūko mano mylimos draugės katytės, kuri su manimi būdavo dieną naktį...“
Tačiau ypač Stasei reikėjo miško.
„Būdavo, nueinu į mišką kai plukės žydi, atsigulu kniūbsčia, ištiesiu rankas ir verkiu iš džiaugsmo, – atsimena moteris. – O jau tas kvapas... Net galva nuo jo svaigsta, atsistoti sunku... Internate be tos gamtos aš tiesiog merdėjau...“
Aklųjų ir silpnaregių internate Stasė baigė vidurinę mokyklą, mokėsi ji labai gerai.
Po to atvažiavo į Vilnių, įstojo į universitetą studijuoti lietuvių kalbą.
„Mokytis labai norėjau, tačiau man buvo tikrai sunku, – prisimena Stasė. – Dėl vienos pagrindinės priežasties – esu akla, todėl negaliu pati pasiimti knygos ir paskaityti, pasimokyti. Man reikia, kad kas nors man paskaitytų, kad aš galėčiau tai Brailio raštu sukonspektuoti ir po to išmokti.“
Pasak moters, tų savanorių skaitovų universitete jai atrasti nepavyko, o pasisamdyti ji negalėjo, neturėjo pinigų.
Mokykloje įpratusi būti gera mokine ir norėjusi tapti gera studente, Stasė pradėjo labai jaudintis, negalėjo miegoti naktimis, iš nosies jai kasdien pradėjo bėgti kraujas...
Moteris paėmė akademines atostogas. Turėjo ieškoti darbo, nes tėvai jai padėti negalėjo, o į kolūkį grįžti ji nebenorėjo.
Darbas aklųjų spaustuvėje
Stasė pradėjo dirbti aklųjų spaustuvėje.
„Darbas ten buvo labai sunkus, – atsimena moteris. – Reikėjo įdėmiai klausytis, ką diktuoja, spaudant klavišus rinkti raides, ir dar tuo pačiu koja reguliuoti presą... Tai toks didžiulės koncentracijos reikalaujantis trigubas darbas...“
Pasak Stasės daug žmonių spaustuvėje bandė šį darbą dirbti, tačiau jiems nieko neišėjo, buvo per sunku.
Tačiau ji privalėjo tai išmokti, nes nenorėjo netekti darbo.
Buvo labai sunku, tačiau ji išmoko.
Nėščios nereginčios bendradarbės globa
Netrukus Stasei atsirado nauja problema – jos bendrabutyje gyvenanti regėjimo negalią turinti bendradarbė pradėjo lauktis vaikelio.
„Grįžo ji iš moterų konsultacijos, verkia ir sako: „Man nustatė septynių mėnesių nėštumą, nukreipė nėštumo nutraukimui“, – prisimena Stasė. – Atsimenu, aš tada nemiegojau visą naktį, man pakilo 40 laipsnių temperatūra, ėmė krėsti drebulys... Rytą atsikėliau ir sakau jai: „Atsipeikėk, Aldona, kaip gi tu gyvą vaiką žudysi? Nedaryk to, kaip nors gi jį užauginsime... Aš tau padėsiu“.
Tą pačią dieną Stasė nuėjo pas spaustuvės direktorių.
„Direktoriau, duokite mums su Aldona atskirą kambarį, sakau, mes gyvensime kartu ir auginsime jos vaikelį...“ – prisimena moteris. „O jis kaip suputojo, kaip pradėjo rėkti: „Ar tu galvoji ką šneki!? Aš visas tas nėščias k... butais neaprūpinsiu! Tegu eina kur nori su savo benkartais!“
Tačiau Stasė buvo atkakli, kreipėsi ir rūpinosi dėl Aldonos visur, kur tik galėjo.
Direktorius galiausiai vieną dieną prisiartino prie jos ir uždėjo ranką jai ant peties.
„Gerai, Stase... Tu nugalėjai, nebekelk čia visų ant kojų dėl to kambario Aldonai... Gausite jūs tą kambarį...“
Taip ir pradėjo abi neregės moterys kartu gyventi ir pasikeisdamos kūdikį prižiūrėti. Abi dirbo pamainomis, o vaiko vieno palikti negalėjo.
Netrukus Aldonos paaugusiai dukrelei prireikė vaikų darželio. Stasė kreipėsi į spaustuvės profesinę sąjungą.
„Nieko nenoriu žinoti, lauksite vaikų darželio pagal eilę, išimčių niekam nedarysiu“, – kategoriškai Stasei pasakė profsąjungos pirmininkas.
Tačiau moteris nenusileido. Ji susirado ministerijoje skyrių, atsakingą už ikimokyklinį švietimą.
„Paskambinau jiems, – prisimena moteris. – Sakau, reikia darželio mergytei, kurios mama yra akla, serga epilepsija ir gauna mažą pensiją... Gal padėtumėte?“
Stasė atsimena, kad tada į jos prašymą atsiliepė labai žmogiškai.
„Rytoj atveskite vaiką į darželį, – atsakė jai. – O dokumentus sutvarkysite vėliau.“
Pasak Stasės, mergaitei pradėjus eiti iš pradžių į vaikų darželį, o po to – į savaitinį darželį, jos pagalbos jaunai motinai jau reikėjo žymiai mažiau.
„Savaitgaliais parsivesdavau mergaitę pas save namo, išmaudydavau, skaniai pamaitindavau ir tai būdavo man didelis džiaugsmas, – pasakoja moteris. – Vis kažkuo galiu pasirūpinti, o ne viena sėdėti...“
Patiklumas sukėlė bėdų
„Labai pasitikiu žmonėmis ir tai ne visada gerai baigiasi, – prisipažįsta Stasė. – Kartą paskambino man į buto duris čigonė. Sako, aš čia tokią misiją atlieku, renku pinigus vienam žmogui... Tėvai žuvo, mergaitė liko viena, jai reikia vaistų... Aš apie tą atvejį žinojau, ji pas mus aklųjų įmonėje dirbo...“
Stasė sutiko padėti ir padovanoti gražų paltą, kuris jai buvo atsiųstas iš Vokietijos.
„Pinigų, sakau, daug duoti negaliu, nes neturiu, tačiau paltą padovanoti galiu, jis labai geras, – prisimena Stasė. – Padaviau pinigus, o piniginę pasidėjau šalia ant sofos...“
Čigonė padėkojo, įsidėjo paltą į maišą ir išėjo.
„Atsimenu po kiek laiko išėjau į laiptinę ir nuėjau pažiūrėti pašto, – pasakoja moteris. – Žiūriu, gi tas mano paltas apačioje numestas... Tada taip ir nudiegė man per širdį... Supratau, kad atsitiko kažkas blogo... Užlipau į butą, žiūriu, o ten mano piniginė tuščia mėtosi... Visus pinigus čigonė pasiėmė, nepaliko nei cento pragyvenimui... Nesupratau, kaip ji galėjo tą mano piniginę paimti...“
Po dienos moteris išgirdo, kad ir kiti neregiai buvo tos pačios čigonės apvogti, kai kurie neteko visų savo santaupų.
„Nuėjau tada bažnyčioje išpažinties pas kunigą, – prisimena Stasė. – Sakau jam per išpažintį: „Padariau didelę nuodėmę... Taip aš tą čigonę keikiau už tai, kad visus mano pinigus pavogė, iki šiol negaliu jai atleisti...“
Tačiau, pasirodo, čigonė ir kunigą jau tada buvo aplankiusi.
„Žinai, – sako man kunigas, – ir pas mane ta čigonė buvo, – prisimena Stasė. – Atėjo prašyti vaikui vaistų, labai graudžiai prašė, verkė... Padėjau jai tada kuo galėjau... O ji dar ir kitų daiktų pasiėmė...“
Diabetas
Stasę vargina ne tik aklumas ir finansiniai nepritekliai, tačiau ir įsisenėjusios sunkios ligos.
„Jau ne vienerius metus sergu diabetu, – pasakoja moteris. – Blogiausia, kad kadangi esu akla, tai negaliu su aparatu pasimatuoti sau cukraus kiekio kraujyje. Yra toks aparatas, bet ten reikia ant juodo taškiuko užlašinti kraujo lašelį.“
Tačiau reikia matyti, kur tas lašelis... Matyti, ar jis didelis ar mažas.
Jeigu lašelis bus per didelis, ar per mažas – tai nieko nepasimatuosi, aparatas rodys klaidą.
O jeigu rodys klaidą, tai matavimo juostelė jau bus netinkama, ją reikės išmesti.
„Tų juostelių diabetikams skiria nedaug...– kalba moteris. – Kitiems akliesiems diabetikams paprastai kas nors padeda pasimatuoti, o aš gyvenu viena. Ir man tai – didžiulė problema.“
Pažintis su maltiečiais
„Kartą gatvėje griuvau ir man lūžo šlaunikaulis, – prisimena Stasė. – Paskambinau maltiečiams, kai dar buvau slaugos ligoninėje. Mums labai karšta būdavo toje ligoninėje... tiesiog dusdavome! Niekas ten nei lango atidarys, nei išves į lauką, kad grynu oru pakvėpuočiau... Viena pati aš negalėjau, nes nemačiau, o ligoninėje liftai, nėra taip lengva susigaudyti... Atėjo mergaitė savanorė iš maltiečių, išvesdavo mane, paskaitydavo knygas.“
Po kiek laiko Stasę pradėjo lankyti kita maltiečių savanorė Irmina, su kuria Stasė nepaprastai susidraugavo.
„Kurį laiką jauna savanorė negalėjo ateiti, laikė egzaminus, todėl maltiečiai atsiuntė man kitą, – prisimena Stasė. – Atsimenu, tada tiesiog paskambinau jiems ir pasakiau: „Man labai reikia pagalbos, kad mane kaip šuniuką išvestų į lauką pasivaikščioti. Aš akla ir pati to padaryti negaliu... Taip mano gyvenime atsirado Irmina, arba tiesiog Irma...“
Maltiečių savanorė Irmina
Pasak Stasės, maltiečių savanorės Irminos, ji jau seniai nebevadina kitaip, negu savo angelu.
„Juokaudama jai sakau: „Irmina, parodyk savo sparnus, kur tu juos laikai paslėpusi?– pasakoja Stasė. – Tokio protingo ir supratingo žmogaus per visą gyvenimą nebuvau sutikusi – nespėsi paprašyti, o ji jau žino, ko tu nori... Viską suras, viską sutvarkys... Ką paims – tą padės į vietą. Toks supratingas žmogus...“
Vienas iš didžiausių Stasės džiaugsmų yra išvykos į gamtą su Irmina ir jos vyru.
„Be jos aš mažai dabar ką tegalėčiau padaryti – tik sėdėčiau akla ant sofos ir verkčiau... – kalba Stasė. – Dėkoju Dievui už kiekvieną dieną, kol ji yra su manimi...“
Tokių žmonių, kaip Stanislava Puriuškaitė, maltiečiai 42-juose Lietuvos miestuose šiuo metu globoja daugiau kaip 2600 ir su Jūsų pagalba jie galės padėti daugiau.
Maloniai prašome skirti savo 1,2 proc. nuo GPM maltiečiams. Daugiau informacijos: https://maltieciai.lt/12-proc-parama/
