Ištaigingoje vakarienėje Londone susitiko keli šimtai sėkmės lydimų verslo pasaulio atstovų, elitinei verslo mokyklai INSEAD surinkusių milijonus eurų.
Šios mokslo įstaigos programų plėtros prodekanė N.Januškis su svečiais šnekučiavosi apie šį bei tą, o jie vis stebėjosi jos sugebėjimu suderinti darbą tokiose aukštose pareigose ir pareigas namuose, kur auga trys vaikai.
Nida visiems mandagiai atsakinėjo, kol galų gale neišlaikė ir susirado salėje savo kolegą Jimą – vyrą, kuris eina lygiai tokias pat pareigas kaip ji.
„Jimai, kiek kartų kas nors tavęs paklausė, kaip tu sugebi suderinti namus ir darbą?“ – paklausė kolegos Nida.
„Nė karto“, – atsakė vyras.
„Jo niekas neklausė ne tik kaip jis derina darbą ir pareigas namuose, bet niekas net nepaklausė, ar jis iš viso turi vaikų. O manęs apie tai klausinėja kiekvienoje darbo vakarienėje, – pasakojo N.Januškis, vadovaujanti šešiasdešimties žmonių komandai Paryžiuje, Singapūre ir Abu Dabyje. – Nesakau, kad apie šeimą kalbėti nereikia, bet mano karjeroje greitai tapo akivaizdu, kaip skirtingai visuomenės normos taikomos moterims ir vyrams.“
Čikagos lietuvių šeimoje gimusi Nida INSEAD verslo mokykloje yra viena iš dviejų moterų universiteto valdyboje.
Ji dirba su 60 tūkstančių absolventų visame pasaulyje, atsakinga už fondų plėtrą, rinkodarą ir komunikaciją.
Spalvingoje knygoje „Naujoji paryžietė“ (originalo kalba „The New Parisienne“) N.Januškis įtraukta tarp vizionierių moterų Prancūzijos sostinėje.
Koks vaizdas iškyla galvoje išgirdus žodį „paryžietė“? Ilgaplaukė liekna valiūkiška moteris su aukštakulniais, jūreiviška palaidine, ragaujanti raudonąjį vyną romantiškame bistro arba važiuojanti dviračiu palei Seną – reklamos ir filmai daugybę metų pardavinėja tokį paryžietės įvaizdį.
Rašytoja Lindsey Tramuta pabandė paneigti šias nuostatas ir parodyti tikrąjį Paryžiaus moterų veidą – pilną entuziazmo dirbti, protingą ir įvairiausių spalvų. Savo etnine įvairove šis miestas tikrai neatitinka parduodamo paryžietės įvaizdžio.
„Niekada nepagalvotum apie Paryžiuje įsikūrusią lietuvių bendruomenę. Bet ji yra, nes šis miestas savo globalumu prilygsta Londonui ir Niujorkui, tačiau romantizuojamas Paryžiaus portretas šį faktą nutyli.
Man patiko, kad Nidos kelias nėra tradicinis – ji turi amerikietišką suvokimą, bet lietuvišką jausmą. Visi, kas ją sutinka, puikiai žino, kokia ji žavinga ir nepaprastai entuziastinga.
Pradėjusi dirbti INSEAD ji pastūmėjo šią prestižinę mokslo instituciją rimtai imtis lyčių lygybės problemų, o ne tik apie jas kalbėti“, – kalbėjo amerikietė autorė L.Tramuta (35 m.), nutarusi aprašyti Paryžiaus veidą keičiančias įtakingas moteris.
Tarp jų – Paryžiaus merė, gimusi Ispanijoje, Anne Hidalgo, Maroke gimusi prancūzų rašytoja Leila Slimani, mažiau žinomos aktyvistės, kovojančios už neįgaliųjų ir transseksualų teises, verslininkės, inžinierės ir kūrėjos.
„Buvau nustebusi ir sujaudinta, kai Lindsey pasiūlė įtraukti mane tarp šių išskirtinių asmenybių. Net kažkiek abejojau, ar esu verta. Nesu net gimusi Paryžiuje, jaučiuosi esanti lietuvė iš Amerikos.
Bet iš tiesų šiame mieste yra tiek daug kultūrų, o moterys formuoja naująjį Paryžiaus supratimą. Supratau, kaip svarbu papasakoti savo istoriją, – juk atvažiavau į Paryžių dėl vyro darbo, kurį laiką buvau namų šeimininkė.
Kai vėl pradėjau dirbti, šią gyvenimo dalį nutylėdavau, bet paskui suvokiau, kad apie tai reikia kalbėti, kad taip galiu įkvėpti ir kitus“, – sakė N.Januškis, Paryžiuje gyvenanti 12 metų.
Senos kairiajame krante, penkioliktajame rajone šalia Marso lauko, N.Januškis savo buto laiptais užlekia į stogo terasą, apsodintą amžinai žaliuojančiais augalais.
Būdama čia niekada nepamirši, kur esi. Priešais už stogų kyšantis Eiffelis kaskart primena, kad tai – nebe Čikaga ar Bostonas, kur Nida gyveno ne vienus metus, ir ne Vilnius, kur ji keletą kartų dirbo karjeros pradžioje.
„Žinau, tikrai beprotybė“, – sakė N.Januškis pasakodama apie savo gyvenimo kelią, pavertusį ją paryžiete.
„Labas, pupa!“ – pasitikdamas sveikinasi jos vyras Brentas Walshas, arba Brentukas, kaip šeima mėgsta sulietuvinti jo vardą.
Gryniausias amerikietis dėl Amerikos lietuvės pasistengė išmokti jos senelių kalbos tiek, kad galėtų dalyvauti paprastame pokalbyje ir, svarbiausia, suprasti, apie ką žmona kalbasi su vaikais – Kajumi (15 m.), Juliumi (13 m.) ir Simona (11 m.). Taip, ir jie, beveik visą gyvenimą augantys Paryžiuje, išmokyti su mama kalbėtis lietuviškai.
„Jie jau paaugliai, apie sudėtingesnius dalykus pasikalbėti trūksta žodžių ir jiems, ir man, bet bandome, kiek galime“, – taisyklinga lietuvių kalba su amerikietiškomis gaidelėmis pasakojo N.Januškis, augusi Čikagos lietuvių šeimoje.
Jos seneliai Januškiai ir Gaigalai pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus Antrojo pasaulinio karo metais.
Mama Dalia gimė pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, o tėvui Vytautui traukiantis buvo vos vieni metai. Bet šeima visada tikėjo, kad kada nors grįš į laisvą Lietuvą, todėl vaikus augino su lietuvių kalba, šokiais ir dainomis.
Kai mokydamasi universitete N.Januškis nusprendė atvažiuoti pagyventi į Lietuvą, susirado praktiką Vilniuje, kompanijoje „AON Consulting“.
Buvo 1998-ieji, sausio mėnuo, tamsu ir šalta. Pirmas kelias savaites ji valgė šaldytus koldūnus ir nebuvo tikra, ar tikrai ta apdainuotoji Lietuva tokia brangi.
Bet N.Januškis vertino galimybę klausytis tetos Danos Misiūnienės, pas kurią apsistojo, pasakojimų apie tremtį Sibire, o netrukus Amerikos lietuvė susirado draugių, kurios ją staigiai supažindino su smagiu Vilniaus gyvenimu.
Nida lietuvius pažindino su visokiausiomis išeivijos skautų dainomis apie tai, „kaip pučia vėjas, neša laivą, nuneš mane į tėvynę“ ir „tai bus linksma Lietuvoj“.
N.Januškis juokėsi, kad anksčiau būdavo Amerikos lietuvė, o dabar jaučiasi labiau Lietuvos amerikiete: „Lietuvė yra pirmoje vietoje, kai apibūdinu save. Visada jaučiau labai stiprų ryšį, tai mane išskiria iš kitų.
Užaugau girdėdama liūdną Lietuvos ir savo šeimos istoriją, tai mane užgrūdino. Trys milijonai, kova už laisvę – visa tai yra manyje. Mane visada traukia į Lietuvą.“
Net savo vyrą ji buvo įtikinusi pabandyti susirasti darbą Lietuvoje ir kartu vėl kraustėsi į Vilnių 2001-aisiais. Po pusmečio jie vis dėlto sugrįžo į Ameriką, nes Brentas gavo gerą darbo pasiūlymą Bostone.
Finansus baigusi N.Januškis taip pat pradėjo karjerą JAV – pradžioje nekilnojamojo turto srityje, o paskui – Harvardo verslo mokykloje.
Bet kai vyrui atsirado proga karjerą tęsti Paryžiuje, moteris nusprendė paaukoti savąją.
Sūnūs dar buvo maži, kodėl gi nepadarius pauzės? Be to, abu su vyru norėjo didelės šeimos, todėl Paryžiuje susilaukė ir dukters.
„Aš beveik penkerius metus buvau namie. Niekada anksčiau nebūčiau net pagalvojusi, kad galėčiau nedirbti ir tik prižiūrėti vaikus.
Bet tai buvo geriausias sprendimas man ir mano šeimai.
Padėjau vaikams, išmokau prancūziškai, o Simonai paaugus vėl pajutau begalinį troškimą sugrįžti į darbo pasaulį“, – pasakojo N.Januškis.
Pradžioje ji grįžo dirbti į Harvardo universiteto Verslo mokyklos fondų plėtros komandą, tačiau netrukus ją susirado talentų medžiotojai ir persiviliojo į INSEAD.
Vaidmenys namuose apsivertė. Anksčiau vaikų reikalais labiau rūpinosi mama, o dabar namų rūpesčiais turėjo daugiau užsiimti tėtis, nes N.Januškis pareigos reikalauja neskaičiuoti darbo valandų ir keliauti po visą pasaulį.
Bet aukotis buvo verta – moteris jautė, kad dirbti elitiniame verslo universitete, kur magistro mokslai kainuoja 80 tūkstančių eurų, o ji galėtų prisidėti prie fondų stipendijoms plėtros, bus ypatinga patirtis.
Lyčių įvairovę paversti pirmenybe versle.
Taip Nidos viziją pasauliui pristato knyga „Naujoji paryžietė“. Ji dirba su 60 tūkstančių INSEAD absolventų, kurių dauguma – pasiturintys verslininkai ir antrepreneriai – tie, kurie valdo ir prisiima verslo arba įmonės riziką.Kasmet universiteto programoms jie paaukoja apie 30 milijonų eurų, o pernai – net 76 milijonus.
Žinoma, ne visos lėšos skiriamos moterų įgalinimo ar stipendijų programoms, tačiau N.Januškis aistra siekti lyčių lygybės verslo pasaulyje keičia INSEAD filosofiją.
„Šio universiteto šūkis – „Esame verslo mokykla pasauliui“. Nenoriu, kad ji būtų tik pusei pasaulio! Sunku net įsivaizduoti, kad vos prieš 60 metų INSEAD nebuvo nė vienos moters!
Dabar kasmet tarp čia baigusiųjų mokslus yra apie trečdalį moterų – iki lygybės dar toli.
Visuomenės normos pasikeitė, bet vis dėlto moterų vadovių didelėse įmonėse skaičius auga labai lėtai“, – sakė verslo mokyklos INSEAD prodekanė.
Dabartiniais tempais lygybė tarp moterų ir vyrų lyderiaujančiose verslo pozicijose gali būti pasiekta tik maždaug 2060-aisiais.
N.Januškis bando tai paspartinti pradėdama nuo permainų edukacijos srityje.
„Turime nutiesti lengvesnį kelią į vadovaujamas pozicijas moterims, kad ir kur jos dirbtų, – knygoje „Naujoji paryžietė“ sako Amerikos lietuvė. – Apskritai lygybė verslo vadovybėje reikalinga ne tik moterims, tai visos visuomenės reikalas.
Visi žinome, kad įvairovė, ir būtent lyčių įvairovė, naudinga verslui. Verslo mokymo įstaigos turi jausti atsakomybę ir siekti permainų užtikrinant, kad lyčių įvairovė būtų matoma tiek pasaulyje, tiek universiteto viduje. Negalime džiaugtis tik pasiekimais už mūsų durų. Turime keistis ir patys.“
Fontenblo miestas netoli Paryžiaus istoriškai garsėjo dėl karališkosios pilies, kuri buvo ir pagrindinė Napoleono rezidencija.
Tačiau dabar verslo pasaulyje Fontenblo siejasi ir su INSEAD universitetu, nes čia įsikūręs jo Europos padalinys. Čia yra N.Januškis kabinetas, bet pandemijai sukausčius pasaulį jai nebereikia kasdien valandą važiuoti į darbą.
Kažkuriam laikui baigėsi ir tolimos kelionės po kitus padalinius, susitikimus ir renginius.
„Bet per karantiną pavasarį dirbau daugiausia gyvenime, tik iš namų, – sakė N.Januškis. – Kadangi neįmanoma keliauti, kiekvieną vakarą ir savaitgalius galiu praleisti namuose su šeima, kartu žaidžiame, kalbamės – dėl to esu labai laiminga.“
Pozityvus požiūris į bet kokią gyvenimo situaciją ir šypsena visuomet buvo N.Januškis skiriamasis bruožas.
L.Tramuta knygoje jos energiją apibūdino kaip kinetinę, o pažinoti Nidą prilygino transformacijai.
Pati moteris dėl to tik juokiasi. Užuot skundusis dėl sukaustyto gyvenimo, ji mėgaujasi namais.
Užuot liūdėjusi, kad vasarą negalėjo tradiciškai atostogauti Jungtinėse Valstijose, ji džiaugėsi, jog galėjo beveik mėnesį praleisti Lietuvoje.
„Man tai buvo rojus! Įprastai nuvežu vaikus į stovyklą Lietuvoje, kad jie mokytųsi kalbos ir susirastų lietuvių draugų, o pati turiu parskristi į darbą.
Bet pernai galėjau dirbti nuotoliniu būdu ir atsibūti Vilniuje, Nidoje ir kitur“, – sakė N.Januškis.
Ta meilė Lietuvai tokia stipri, kad ji nutarė Vilnių parodyti savo draugams iš viso pasaulio, kai reikėjo spręsti, kaip atšvęsti 40 metų jubiliejų.
O kai į Lietuvą suskrido keliasdešimt bičiulių, šventėje visus linksmino ne koks nors didžėjus, o šokėjai, užsieniečius mokę lietuvių liaudies šokių.
„Atvažiavusi į Vilnių geriau supratau, kas ją čia taip traukia“, – šyptelėjo L.Tramuta, kurios knyga „Naujoji paryžietė“ yra jau antras jos kūrinys apie Paryžių.
Amerikietė čia gyvena 15 metų ir rašo tokiems leidiniams kaip „The New York Times“, „Conde Nast Traveler“ ir „Fortune“.
Kai ji atsikraustė į Paryžių iš Filadelfijos lydima savo meilės prancūzų kalbai bei literatūrai, su savimi atsivežė romantizuotą paryžietės įvaizdį, kurį turi dauguma pasaulyje.
Jai norėjosi tapti tikra paryžiete su elegantiška skrybėle, bet greitai pasidarė aišku, kad moterys šiame mieste gerokai įvairesnės, nei vaizduojama populiariojoje kultūroje.
Panašiai jautėsi ir N.Januškis, kai atsikraustė į Paryžių 2008-aisiais. Pritapti daugiakultūriame mieste nebuvo taip sunku, juo labiau kad ji visada jautėsi truputį chameleonas: „Gerai pritampu. Atsidūrusi naujoje kultūroje perimu kai kuriuos bruožus.“
Ji juokiasi prisiminusi, kaip vieną vakarą visiškai pasidavė prancūziško grožio mito taisyklėms.
„Rytą turėjome kažkur išskristi ir reikėjo iš bankomato išsiimti pinigų. Buvo vienuolikta valanda vakaro, gatvės tuščios.
Bet aš tampres ir sportinį džemperį pakeičiau džinsais, apsiaviau odinius batus ir tik tada išėjau iš namų.
Brentas pažiūrėjo į mane kaip į beprotę. Palyginti su Amerika, Paryžiuje tikrai reikia pasitempti“, – su šypsena pasakojo N.Januškis.
Bet pati svarbiausia pamoka, kurią ji išmoko Paryžiuje, – kaip svarbu pasirūpinti savimi. Kad reikia suvokti, jog moteris nėra tik šeimos ir vaikų pratęsimas.
„Tai nereiškia, kad nereikia šeimos vakarienių ir nueiti į vaikų krepšinio rungtynes, – sakė Nida. – Bet nereikia jaustis kaltai, kai kartais vaikus pamaitini anksčiau, kad paskui galėtum pavakarieniauti su draugais ir taip pamaitinti savo sielą.
Kad sieki karjeros ir taip prisidedi prie pasaulio progreso. Tikiuosi, kad savo vaikams įkvepiu tikėjimo, jog jie galės siekti ko tik panorės.“
