Teko apsisukus grįžti
Pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija sujaukė ir Panevėžyje jau net du dienos centrus vaikams įsteigusio 42 metų evangelinės bažnyčios pastoriaus, psichologijos dėstytojo Ramūno Juknos planus.
Metų pradžioje su 15 metų sūnumi Mažvydu jiedu buvo išvykę į humanitarinę misiją Filipinuose. Bet kaip tik tuo metu valstybės ėmė uždarinėti sienas, ir teko namo grįžti vos po trijų dienų. Ilgiau nei buvimas skurdžioje šalyje užtruko skrydžiai.
Tai buvo jo trečia kelionė į Filipinus.
Apie humanitarinę misiją egzotiškoje šalyje R.Jukna sužinojo prieš kelerius metus. Išgirdęs jos dalyvių pasakojimus apie tenykščius žmones ir apie jiems suteiktą pagalbą, ir panevėžietis ėmė svajoti ten nuvykti. Bet tokių misijų dalyviai ne tik patys susimoka už kelionę ir išlaidas nuvykus, bet dargi aukoja bendroms reikmėms.
Tad trijų sūnų tėvas nedrįso net tikėtis, kad svajonė ims ir išsipildys. Bet prieš 6 metus žmona Vilma suprato, kaip jam to reikia, ir pati pasiūlė vykti.
Iškratė kiaulę taupyklę
R.Jukna pasakojo, kad jau pirmoji kelionė į Filipinus jam atėmė žadą, sukrėtė.
„Važinėjome į pačius vargingiausius rajonus, vaizdai – širdį draskantys. Skurdo mastas – nesuvokiamo dydžio. Bet tada supratau ir kitką – kad būtų veidmainiška pagalbą teikti kitoms šalims ir nematyti, kad jos reikia ir šalia gyvenantiems, esantiems visai arti“, – kalbėjo pašnekovas.
Jau tuomet vyras ėmė brandinti mintį Panevėžyje įkurti Dienos centrą, kur po pamokų rinktųsi vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų.
Dar po metų R.Jukna ir vėl išskrido į Filipinus. Tik šįkart jau ne vienas, o su vyriausiu sūnumi Danieliumi. Tuomet vaikinukui buvo 16 metų, dabar 21 metai.
Šokiravo vaikai gatvėse
„Tėtis buvo daug pasakojęs apie Filipinus, mačiau per pirmą misiją jo darytas nuotraukas. Bet viskas visai kitaip atrodo, kai savo akimis išvysti tokį baisų skurdą“, – pritarė Danielius.
Vaikinas užimdavo vietinius vaikus, kol jų mamos laukdavo eilėje maisto produktų. Jos atsivesdavo po kelias atžalas. Tenykščių šeimose augantys 6–8 vaikai yra įprastas dalykas. Keistoka tai, kad net ir skurdžiose vietovėse filipiniečiai neblogai kalba angliškai.
Danielių šokiravo gatvėse miegantys apleisti vaikai purvinais drabužiais ir tas didžiulis skirtumas, kaip varganai gyvenama lūšnynuose ir kokioje prabangoje maudosi turtingieji.
„Sostinėje Maniloje laukėme, kol atvyks amerikiečiai, todėl turėjome laisvą pusdienį apsidairyti. Paeini dvi tris gatves, ir prasideda lūšnynai. Aplinkui vien kartonas ir bambukas – tokių statinių ištisi kvartalai. Žmonės lauke gamina maistą, bet malkos yra per brangios, jiems neįperkamos, todėl smilko ant išdžiovintų kokosų žievių drožlių“, – prisiminė R.Jukna.
Dėl šių smilkstančių kokosų drožlių, nešvaros, antisanitarijos, tropiniam klimatui būdingų drėgmės ir karščio sklinda dvokas.
Džipai vargšams ir turtuoliams
Smarvę skleidžia ir Manilos gyventojų viešasis transportas. Tai Antrojo pasaulinio karo palikimas – seni džipai, tik pailginti. Gatves užpildo jų išmetamosios dujos.
Gyventojai dar važinėja motorizuotais triračiais ir motoroleriais.
Akis badanti priešingybė jiems – didžiuliai prabangūs amerikietiški visureigiai tamsintais langais.
Gatvėse baltaodžiams vieniems vaikščioti pavojinga, kad teroristinės grupuotės neapiplėštų, nepagrobtų ir nepareikalautų išpirkos. Mat vietiniai nusikaltėliai yra įsitikinę, kad baltaodžiai – tai turtingi amerikiečiai.
Tad misionieriams apie pramogas ten nėra ir minties nei sostinėje, nei atokiuose kaimuose.
„Kai pasakojame apie misiją, daug kas įsivaizduoja, kad važiuojame atostogauti. Patikėkite, tokiose skurdžiose vietose, kuriose dirbome, nesutiksi jokių turistų“, – tikino R.Jukna.
„Geriau jau jausti gėlą“
Ar verta vykti į tokias šalis, kuriose padėti nugalėti skurdą neįmanoma, o namo grįžti su slegiančiais jausmais?
To paklaustas R.Jukna prisiminė vieną gydytoją, iš Filipinų išvykusią su dideliu širdies skausmu. Ji ten globojo vaiką, kuris mūsų medicinai gelbstint tikrai pasveiktų, bet savo šalyje pasmerktas mirti. Tiesiog negaus reikalingo gydymo.
Kaip moteriai, kaip mamai, tokia realybė gydytojai buvo nepakeliamai sunki.
„Bet ar tai reiškia, kad galime saugoti save nuo skausmo? Geriau jau jausti gėlą, negu užsimerkti. Būtų ciniška aiškinti, kad nereikia vykti pagelbėti skurdžių šalių gyventojams, nes tai beviltiška. Ten, Filipinuose, prieina utėlėtas vaikas su karpomis ant rankų, apsikabina. Aš jam sakau: „Tu man brangus.“ Galbūt jam tuo apkabinimu padėjau“, – kalbėjo R.Jukna.
Po antrosios kelionės į Filipinus R.Jukna su evangelikų bažnyčia Staniūnų gatvėje įkūrė pirmąjį „Vilties arkos“ Dienos centrą. Dabar jau atidarytas ir antrasis centras Dariaus ir Girėno gatvėje.
Tikėjosi iššūkių, išbandymų
Pokalbio ramiai besiklausanti V.Juknienė įsiterpia, kad toks yra šeimos susitarimas – vaikai turi dalyvauti humanitarinėse misijose.
„Tokios patirtys jiems reikalingos, kad pamatytų, kaip vargingai gyvena žmonės, ir pakeistų savo požiūrį, norėtų jiems pagelbėti, įvertintų tai, ką pats turi“, – paaiškino.
Bet ir čia, savame mieste, pagalbos taip pat daug kam reikia. Juk suaugusieji dar gali pasirinkti, kaip jiems gyventi, o vaikai visiškai priklausomi nuo tėvų.
Be to, per ilgus skrydžius į Filipinus daug laiko leidžiama drauge. O tėvas su sūnumis visuomet turi ką aptarti – jau vykusias diskusijas ir situacijas.
Danielius pritarė, kad po kelionės jis noriai palaikė tėvo idėją pasirūpinti nepriteklių išgyvenančių šeimų vaikais. O Mažvydas apgailestavo dėl jo misiją nutraukusios pandemijos. Juk jis taip tikėjosi patirti iššūkių, išbandymų, suvyriškėti.
Į tėvų gyvenimą nesikiša
R.Jukna kalbėjo, kad galima kritikuoti visuomenę ir valdžią – visus ir viską, bet verčiau pasiraitoti rankoves ir patiems kažką daryti.
Neatsitiktinai centras įkurtas Staniūnų gatvėje. Čia daugiau menkai tėvų prižiūrimų vaikų.
„Apie tris dešimtis vaikų po pamokų turi kur ateiti, pavalgyti. Čia vyksta ir užsiėmimai, pamokėlės. Galbūt būsime tie žmonės, kurie padės jiems įgyvendinti savo svajones“, – kalbėjo pašnekovas.
Vaikų tėvai turi pasirašyti sutartį, todėl apsilanko Dienos centre, susipažįsta su darbuotojais.
Į tėvų asmeninį gyvenimą darbuotojai nesikiša, nesidomi nei buitimi, nei priklausomybėmis, nes tuo turi užsiimti socialiniai darbuotojai.
„Iliuzija, kad gali pakeisti suaugusio žmogaus elgesį, mąstyseną, todėl to net nesiekiame. Mes rūpinamės vaikais, stengiamės atitraukti juos nuo kompiuterių, padrąsinti, įkvėpti, kad saugiai pas mus jaustųsi, nesišlaistytų gatvėmis“, – aiškino R.Jukna.
Patinka maištaujantys vaikai
Bene didžiausias iššūkis – kasdien vaikus išvesti į gryną lauką bet kokiu oru. Betgi sportuoti, judėti būtina!
„Gyvenimas nėra lengvas, visur būna visko. Bet man patinka tie vaikai, kurie išdrįsta pamaištauti. Svarbu – drąsa. Laiku pakreiptas teisinga linkme, toks vaikas gyvenime gali daug pasiekti“, – kalbėjo R.Jukna.
Bet Dienos centre esama taisyklių, kurių privalu visiems be išimties laikytis.
Prie centro veiklos, renginių ir švenčių prisideda visa šeima. Jauniausias jo sūnus 9 metų Justinas čia taip pat dažnas svečias. Nebūtinai turi svarbių užduočių, kartais tiesiog jam smagu pabūti su kitais vaikais. Tuo labiau kad centre yra stalo žaidimų, o darbuotojos iškepa traškių vaflių.
Justinas didžiuojasi, kad krepšinio stovykloje buvo savanoriu.
Be Justino nepraeina ir „Maisto banko“ akcijos. O visam „paradui“ vadovauja marti Sigita, už Danieliaus ištekėjusi praėjusį rugpjūtį.
Kur padėti šitiek miltų?
R.Jukna paaiškino, kad Dienos centras kas savaitę gauna besibaigiančio galiojimo produktų. Dalį pasilieka centro veiklai, kitką išdalija vaikų šeimoms, senukams.
Bet svarbiausia – pavasarį ir rudenį vykstančios „Maisto banko“ akcijos, kai pirkėjai prašomi aukoti produktų sunkiai besiverčiančioms šeimoms.
Diena ilga, tad šeima dalijasi valandomis. Dalyvauja ir kiti centro darbuotojai ar tiesiog savanoriai.
Justino pareiga – dalinti skrajutes, paaiškinti nežinantiems, kas tai per akcija. Ne kiekvienas paima skrajutę – tai teisinasi, kad jau aukojo, tai sako pagalbos patys laukiantys.
R.Juknai patinka per akcijas stebėti žmonių reakcijas, matyti jų emocijas, išgirsti vertinimus. Tiesa, vertinimų būna visokių.
Yra žmonių, kurie ima šiauštis, kodėl gi turintys padėti tiems, kurie sau patys padėti nenorintys. Dalis nepraleidžia progos netgi drėbti, kad sovietmečiu gyventi buvę geriau.
Pasitaiko itin nepatiklių. Pastarieji įtarinėja, ar tik produktų nepasiims tie patys savanoriai.
„Tarkim... Tarkim, pasiimsiu. Bet sakykite, kaip aš bute sutalpinsiu šitiek miltų?“ – juokėsi R.Jukna.
Mažiausiai nori miltų
Surinkti maisto produktai keliauja į centro patalpas. Ten rūšiuojami, skaičiuojami vienetai ir kilogramai. Kai skaičiai būna perduoti „Maisto bankui“, gaunamas leidimas produktus dalinti nepasiturintiems žmonėms.
Sigita sakė, kad kasmet aukotojai darėsi vis dosnesni, bet pandemija viską sujaukė. Išsigandę dėl savo pačių ateities, žmonės jau sunkiau atveria pinigines ir perka produktus vargingiau gyvenantiems.
Daugiausia pavyko surinkti prieš metus, o dabar žengtelėta atgal pora žingsnių.
Davinius gaunantieji žmonės mažiausiai nori gauti miltų. Ir dar kruopų. Bet retas kuris atsisako pakete išvydęs ir šitų produktų.
Atsiimti produktų žmonės kviečiami pagal sudarytą grafiką. Kartu pasiūloma arbatos, pasišnekėti.
Kai kam tenka lauknešėlį padėti namo parnešti.
Ir sūnūs jaučia prasmę
Ar sūnūs niekada nėra pabandę priešintis, kad jiems tokios veiklos neįdomios, kad turi savų darbų, o bėdžiai tegu patys pasirūpina savimi?
Danielius užtikrino, kad viskas, ką jie daro – Dienos centro veikla, „Maisto banko“ akcijos, misija Filipinuose – yra prasminga.
„Tai ir mums svarbu. Bent jau man niekada nebuvo noro prieštarauti tam, ką darome kaip šeima“, – kalbėjo vaikinas.
Ir su Sigita jis susipažino, kai ji iš sostinės atvyko dirbti į Panevėžio dienos centrą.
R.Jukna kalbėjo, kad Dienos centras yra tokia veikla, kur būtina komanda. Ta komanda – šeima ir evangelikų bendruomenė.
„Jeigu vaikai nesektų mūsų su žmona pėdomis, turėčiau apmąstyti, kodėl šitaip nutiko. Aš galiu žmones kviesti tiktai ten, kur pats esu ir kur yra šeima“, – kalbėjo pastorius.
Mokytojams – galvos skausmas
R.Jukna aiškino, kad centras įkurtas su evangelikų bendruomene, bet centras, religija ir jo darbas kolegijoje – visiškai skirtingi dalykai.
Centro darbuotojai – iš religinės bendruomenės, bet ne visi. Jį lankančių vaikų tėvai nekviečiami į pamaldas ir su jais apie tikėjimą iš viso nekalbama.
R.Jukna kolegijoje dėsto ankstyvąją raidos psichologiją. Kad yra pastorius, studentams jis nepasakoja. Jeigu internete panaršę studentai ko nors paklausia per pertrauką apie tikėjimą, evangelikų bažnyčią ir veiklą, jis atsakantis į klausimus, ir tiek.
Pašnekovas prisiminė, kad augdamas kupiškėnų šeimoje net negirdėjo kalbų apie tikėjimą, tad mokytojams buvo tikru galvos skausmu. Kol kartą pamatė filmą „Jėzus“ ir sieloje kažkas apsivertė.
Bet ir R.Jukna negali atsakyti į klausimą, kodėl vieniši senukai, beglobiai gyvūnai prisimenami tiktai prieš Kalėdas. Juk ir kitu metu tie žmonės nebūna apsupti dėmesiu, o gyvūnai neturi šiltų namų.
„Galbūt prieš Kalėdas labiau norime patikti Dievui. Bet rūpintis silpnesniais, kenčiančiais turime nuolat, tai turi tapti gyvenimo būdu. Privalome daryti gerus darbus, nes gavome iš Dievo dovaną – atpirkimą“, – aiškino pastorius.
Kada nors gal padėkos
Taip pat neverta tikėtis dėkingumo žodžių iš Dienos centrą lankančių vaikų ar jų tėvų.
„Jei dirbi tik vardan dėkingumo, tai reikia dainuoti ar vaidinti scenoje – iškart po pasirodymo ir pasipils aplodismentai. Tiesiog jaučiu, kad man pačiam tokios veiklos reikia, klausau savo sąžinės, vidinio balso“, – nusišypsojo R.Jukna.
Jis tęsė, kad gal po keliasdešimties metų ateis kuris nors iš šių vaikų ir pasakys, kad geru žodžiu, palaikymu, supratimu jam suteikėme paguodos.
Bet prisipažino, kad malonu išgirsti apie save gerų atsiliepimų, žinoti, jog Dienos centrą lankantys vaikai jį myli. Jie patys tai parodo, kai džiugiai atbėga pasitikti.
