Po tėvų skyrybų Giedrius liko augti su tėvu, daug juo rūpinosi ir močiutė, kuri jam beveik atstojo mamą, tačiau, kai vaikinas buvo paauglys, ji staiga susirgo ir mirė. Kai sulaukė septyniolikos, autoavarijoje žuvo jo vyresnysis brolis. Praėjusių metų liepą neliko ir tėvo – jį pasiglemžė vėžys. Nepaisant to, kad artimųjų mirtys jį labai pribloškė, jis stengėsi nepasiduoti depresijai ir gyventi toliau.
Pasidomėjome, kaip Giedriui sekasi dabar. Pasirodo, jo, padavėjo, darbas sustojo ir jis iš Vilniaus grįžo į gimtuosius Švenčionėlius, bet jaučiasi gerai, nes atrado jį labai įtraukusią veiklą – rašo knygą „Praradimai: prieš, per, po“ apie savo patirtus išgyvenimus. Vaikinas tiki, kad jo knyga padės ir kitiems netektis išgyvenantiems žmonėms.
– Kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate? – pirmiausia paklausiau Giedriaus.
– Niekados gyvenime nebuvau taip stipriai palaikomas mokytojų, draugų, bendraminčių. Jaučiuosi kaip niekada gyvybingas ir pilnas kūrybiškumo. Kai kuriuos draugus, pažįstamus esu įtraukęs į knygos rengimo darbus.
Net ir neturėdamas jos rankose negaliu atsidžiaugti jos progresu, vystymusi ir nepaliaujamu kasdieniniu mokymusi. Šis karantinas man tikra palaima – esu susikoncentravęs tik ties knyga.
Praėjusį kartą prisistačiau tikra pavarde, o dabar matote manąjį literatūrinį slapyvardį – Giedrius Kiškis. Nuo šiandien bandysiu užkariauti jūsų širdis…
– Kiek žinau, permainos į jūsų gyvenimą atėjo būtent po praėjusio Lrytas.lt straipsnio?
– Kai atvirai ir nuoširdžiai pirmąjį kartą pasipasakojau apie savo skausmingą patirtį, tai buvo tarsi nesąmoningas veiksmas. Tačiau giliai viduje žinojau, kad man reikia palaikymo ir naujų ryšių, kad savo skausmą galėčiau nukreipti menine kryptimi.
Po straipsnio atsirado vienas žmogus, kuris nukreipė mane į meną, į literatūrą. Giliai viduje buvau ir susikrimtęs nuo įvairiausio margumo komentarų ir kai kurių žmonių žiaurumo. Bet netrūko ir meilės bei palaikymo.
Reikšmingiausia žinutė buvo mano buvusios etikos mokytojos, rašytojos Vilhelminos Urbonienės knygos „Jausmų gelmėse“ citata: „Ašaros – sielos versmė, neverktum – širdis paskęstų“. Štai čia buvo mano naujo kelio pradžia!
– Kaip kilo idėja parašyti knygą, ar nekamavo abejonės?
– Nuo paauglystės turėjau minčių apie knygą, bet bijojau finansinių rūpesčių ir kitų sunkumų. Taip pat pas močiutę (kaip dabar atsimenu) turėjau mažą „ofisiuką“, iš kurio mane Baba sunkiai iškrapštydavo. Skaitydavau giminaičio, rašytojo Antano Pivoro knygelės. Bet labiausiai mėgdavau pats viską lieti ant lapų.
O dabar... Dabar vartau savo vaikystės ir paauglystės dienoraščius ir viską naudoju savo knygoje. Įžanginiame skyriuje dėkoju Mokytojai.
– Kada tikitės knygą išleisti?
– Esu pačiame rašymo įkarštyje. Velykos – dar per anksti, kad gimtų mano „Zuikutis“. Šių metų rugsėjis (mano ir mano brolio gimimo data) yra kritinė data. Galbūt, jeigu seksis gerai, pasirinksiu Tėčio gimimo datą, kurį yra rugpjūčio 4 d. (kaip ir mano draugės).
Gali būti ir dar anksčiau, nes knyga jau įpusėta, sukurtas A5 formato viršelis, kurį Lrytas.lt skaitytojai gali pamatyti. Mano redaktorius juokaudamas sako, kad jeigu rašysiu tokiais tempais kaip dabar, skyrius po skyriaus, tai man ir atskirą spaustuvę reikės statyti (šypsosi).
– Kaip apibūdintumėte knygą, kam ji skirta ir kokia ji bus?
– Dažnai klausau knygos redaktoriaus A. Gaidamavičiaus ir knygos įkvėpėjos V. Urbonienės komentarų, pastabų. Dažnai prašau mane kritikuoti, nes tada geriau liejasi sakiniai ir mintys. Kadangi kritikos iš jų menkai gaunu, esu sukūręs knygos grupę feisbuke, kurioje dalinuosi knygos perspektyvomis.
Laužau įprastus literatūros standartus. Knyga yra labai plataus žanro. Joje persipina autobiografija, psichologija, filosofija, prijungiu ir savo prarastos šeimos narių biografijas. Jas pateikiu kaip apysaką, esė, dokumentiką.
Rašydamas turėjau tapti ir detektyvu, narpliodamas savo šeimos istorijos klausimus. Knygos didžiausia mintis ir tikslas – ištiesti pagalbos ranką žmonėms, susiduriantiems su praradimais bei kartu iškilusiomis dvasinėmis problemomis. Viliuosi, kad skaitytojams padėsiu išgyventi baisiausią pasaulyje dalyką – artimųjų netektis ir praradimus.
– Knygą leisite savomis lėšomis. Visgi spausdinimas ir leidyba daug kainuoja, o kur dar išlaidos maketavimo ir kitiems darbams... Kaip sprendžiate šiuos klausimus?
– Žinoma, niekas tau knygos neišleis, jeigu tiesiog paprašysi. Apytikriai per 5 mėnesius jau išleista apie 2 tūkstančių eurų suma. Nusipirkau kompiuterį, spausdintuvą ir kitas reikiamas priemones.
Dar kelis tūkstančius atsieis leidyba ir spausdinimas. Kadangi neturiu artimųjų, kurie mane išlaikytų, o santaupos už padavėjo darbą beveik baigėsi, nusprendžiau savo bendraminčiams ir draugams suteikti galimybę geranoriškai prisidėti prie paramos knygai. Kol kas tam skirtoje sąskaitoje tik 500 Eur. Pusė sumos mano, kita pusė – dar tėčio uždirbti pinigai, skirti spaustuvės išlaidoms.
Tikiuosi, kad su gerų žmonių pagalba knygą išleisiu. Manau, surinkti pinigų nėra taip sunku, kaip pačią knygą parašyti, tad visos mintys dabar tik apie tai.
Jau pasirinkau ir spaustuvę. Po knygos atspausdinimo planuoju padaryti jos pristatymą Švenčionėlių kultūros centre. Visa tai taps realybe tik didelės mane palaikančios ir man padedančios komandos dėka, dėl kurių labiausiai stengiuosi. Kaip sakoma, turėti 100 draugų geriau nei turėti 100 eurų.
Kadangi turiu patirties fotografijoje bei apskritai mene, nusprendžiau viršelio nuotrauką sukurti pats. Žinoma, kartu su fotografų, retušuotojų, visažistų pagalba. Esu dėkingas kosmetologui ir makiažo meistrui Žydrūnui Lymantui, kurio salonas „Cult of Beauty“ trumpam tapo fotostudija, fotografui Ernestui Lukaševičiui, kuris yra viršelio nuotraukų autorius, ir retušuotojams Taurui Gūdmantui, Žygimantui Ridikui ir Godai Aurilaitei.
Net jeigu knyga ir netaps bestseleriu – ji jau dabar tapo mano ir palaikančių žmonių, kurie jau susipažino su dalimi turinio, „bestseleriu“.
– Kaip jūs pasikeitėte per pastarąjį pusmetį?
– Pasikeičiau iš esmės. Jeigu kažko neišmokau mokykloje, tenka išmokti dabar. Man šis knygos rašymas – tarsi universitetinės studijos. Pradžioje klupau, bet kuo toliau, tuo viskas einasi sklandžiau. Jei pradžioje redaktorius, taisydamas mano tekstus, susiimdavo už galvos, tai dabar praktiškai jis nebeturi darbo.
Žodžiu, sparčiai mokausi. Entuziazmas, kurio vedamas rašau šią savo pirmąją, bet tikrai ne paskutinę knygą, išmokė mane disciplinos, pareigingumo, nesiblaškymo. Juk to labiausiai ir trūksta jauniesiems rašytojams. Labai jaudinuosi, kad taip laužydamas standartus galiu pasiekti Gineso rekordą (šypsosi).
– Ar visgi dar užeina liūdesys, skausmas dėl patirtų netekčių?
– Kadangi man rašymas tapo gyvenimo būdu, neturiu kada liūdėti. Kartais net maisto neturiu kada pasigaminti. Dažnai rašau taip įtemptai, kad pamirštu, koks yra paros laikas, kokia savaitės diena. Viską, kas netelpa širdyje, tenka išrašyti. Tai savotiška psichoterapija, padėjusi man išvengti depresinių nuotaikų ir priklausomybių. Tai taip pat tapo reabilitacija ir išsivalymu.
Esu labai reiklus sau. Galbūt tai mano jaunatviškas maksimalizmas, bet aš iš tiesų noriu, kad knyga būtų tam tikru bestseleriu, kad pasiektų kuo daugiau širdžių. Antraip kam rašyti?
Rašydamas knygą supratau, ką reiškia ištarti „ačiū“, „atsiprašau“. Ką reiškia gerbti motiną ir tėvą. Ką reiškia gerbti nepažįstamąjį, draugą ar net benamį. Man mano paties knyga tampa ne tik išsigelbėjimu, tačiau ir prarastos šeimos vertybių išsaugojimu. Viskas, ką pasieksiu, bus tik šeimos dėka. Jie – mano pirmosios knygos ypatingieji ir svarbiausi herojai.
***
Štai keletas minčių iš Giedriaus Kiškio rašomos knygos:
„Kuo daugiau prarandame, tuo daugiau suprantame.“
„Sunkiausia padėti tam, kuriam reikalinga pagalba.“
„Širdies nepakeisi, bet ar padovanotum tam, kuriam jos reikia?“
„Tai, ko pas kitą neradai – rask savyje.“
„Meilė – tai tvirtovė. Kurioje dega širdis.“
„Be Jūsų nebūtų šiame pasaulyje šios knygos!“
Susidomėjusieji Giedriaus Kiškio knygos „Praradimai: prieš, per, po“ išankstine prenumerata informaciją, kaip tą padaryti, ras čia.
