Būti sporte jam reiškia nesenti. Nors K.Šapka jau seniai galėjo būti pensijoje, praėjusių metų spalį, vos išleistas iš ligoninės, kurioje po gegužę atliktos sudėtingos operacijos sveiko ne vieną mėnesį, jis vėl grįžo treniruoti.
Garsiausia dabartinė Vilniaus miesto sporto centro trenerio auklėtinė – į Tokijo olimpines žaidynes, dėl pandemijos atkeltas į šiuos metus, kelialapį jau turinti trišuolininkė Diana Zagainova.
Būryje kitų lengvaatlečių treniruojasi ir K.Šapkos 18-metis sūnus Rytis. Jis pasirinko šuolius į tolį, ne į aukštį, kuriuose įspūdingiausių pergalių pasiekė jo tėvas.
„Ryčiui keliai nelaikė – mažiukas gal metus palankė krepšinį ir pradėjo skaudėti kelius. O horizontaliuose šuoliuose traumų tikimybė mažesnė nei vertikaliuose“, – aiškino patyręs treneris.
Būtent kelio trauma padėjo tašką įspūdingoje paties lengvaatlečio K.Šapkos karjeroje. Jo aukso amžius buvo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai raškė pergales ne tik Lietuvos, bet ir SSRS čempionatuose.
Lietuvis tapo pirmuoju SSRS sportininku, pradėjusiu naudoti šuolio į aukštį nugara techniką.
1972 metų Miuncheno olimpinėse žaidynėse K.Šapka buvo pirmasis lietuvis šuolininkas į aukštį. Ten jis užėmė 12-ąją vietą.
1971-aisiais K.Šapka tapo Europos čempionu, po trejų metų – vicečempionu. Tarp lengvaatlečio laimėjimų – ir Europos uždarųjų patalpų čempionatų auksas bei sidabras.
1976 metais per atrankines varžybas į Monrealio žaidynes trūkę kelio raiščiai nutraukė K.Šapkos pergalingus žygius šuolių į aukštį sektoriuje.
„Su dirbtiniais raiščiais jau negalėjau siekti rezultatų, juolab kad tie raiščiai irgi nebūtų atlaikę didelių krūvių. Teko susitaikyti, kad nebegalėsiu siekti aukštų rezultatų“, – pasakojo legendinis lengvaatletis.
Susitaikyti su realybe buvo lengviau, nes jau anksčiau K.Šapka buvo pradėjęs ieškoti ir kito profesinio kelio.
Vidurinę mokyklą aukso medaliu baigęs lengvaatletis galbūt galėjo tapti mokslininku.
Jis įstojo į tuometį Vilniaus valstybinį V.Kapsuko universitetą (dabar – Vilniaus universitetas) studijuoti puslaidininkių fizikos. Tačiau po trijų kursų perėjo į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, nes dėl didelio treniruočių krūvio ir nuolatinių išvykų į varžybas stigo laiko laboratoriniams darbams.
To laiko mokslams stigo vis labiau, mat svarstyklių lėkštę į savo pusę nusvėrė sportas.
Todėl, vos gavęs diplomą ir atsisveikinęs su didžiąja sportininko karjera, 1977-aisiais K.Šapka tapo SSRS rinktinės vyriausiuoju treneriu Lietuvoje, mat treneriu jau beveik dešimtmetį dirbo ir aktyviai sportuodamas.
Trenerio darbas K.Šapkai iki šiol – ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir didžiausia aistra.
„Treniruodamas irgi patiriu nerealių emocijų. Trūko raiščiai, bet ne smegenys. Kai žiūriu, kaip kovoja mano auklėtiniai, vėl gaunu adrenalino, tad vis dar jaučiuosi jaunas. Tik, žinoma, pačiam dalyvauti varžybose būdavo lengviau nei stovėti ir stebėti, kaip varžosi kiti, nes pats už auklėtinius negaliu padaryti, turiu jais pasitikėti“, – aiškino žinomas treneris.
Jo namų Vilniuje svetainės sekcijoje sudėti visi svarbiausi per varžybas gauti apdovanojimai. Pasitaiko, kad K.Šapka mintimis nuklysta į prisiminimus ir vėl išgyvena tai, ką jautė tuomet, kai aukso ir sidabro medaliai sužibo ant kaklo.
Tačiau apskritai legendinis lengvaatletis nelinkęs gyventi prisiminimais. „Reikia žiūrėti į ateitį, ne į praeitį“, – lyg kirviu nukirto K.Šapka, pernai sausį atsiėmęs Šv.Kristoforo statulėlę už sporto pasiekimus.
Garbingiausias Vilniaus miesto apdovanojimas kasmet įteikiamas tiems, kurie savo darbais ir idėjomis pasaulyje garsina Lietuvą ir jos sostinę.
Apie ateitį K.Šapka galvojo ir tuomet, kai net labiausiai patyrę medikai abejojo, ar jam apskritai pavyks atsistoti ant kojų. Prieš trejus metus buvusį lengvaatletį pakirto infarktas. Jis pasveiko, tačiau nuolat buvo medikų globoje.
Per vieną įprastinių apžiūrų medikė pastebėjo, kad sutriko vieno širdies vožtuvo veikla, tad pasiūlė operaciją. Pernai gegužę gulęs ant chirurgo stalo iš lovos K.Šapka vėl pakilo labai negreitai.
Tačiau net niūrios prognozės nesumažino trenerio tikėjimo, kad jis vėl vaikščios. Kad vėl dirbs su jaunimu, kurio užsidegimas ir noras siekti pergalių yra ir paties K.Šapkos variklis.
„Tik dabartinė karta nori visko greitai ir lengvai, o taip nebūna“, – šyptelėjo žinomas treneris, sporto aukštumų pasiekęs po alinančių ir sveikatai žalingų treniruočių.
Būtent tas didelis krūvis jaunystėje, kaip spėjo medikai, ir buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios prieš kelerius metus pradėjo streikuoti K.Šapkos širdis.
Tačiau dirbdamas treneriu buvęs šuolininkas pamiršta visas negandas.
Visiems savo auklėtiniams jis stengiasi būti vienodai teisingas. Nenuolaidžiauja ir abiturientui sūnui Ryčiui – Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės kandidatui.
„Jis ne vienas treniruojasi – su grupe kitų lengvaatlečių, tad visi vienas nuo kito stengiasi neatsilikti. O apie nuolaidžiavimą net kalbos negali būti. Aš juk profesionalus treneris! Man svarbiausia, kad pataikyčiau su krūviu.
Negerai nei per mažas krūvis, nei per didelis, nes gali atsirasti traumų. Nenoriu vaikų dresuoti, noriu, kad jie liktų sveiki“, – savo darbo principus atskleidė K.Šapka.
Legendinio lengvaatlečio duktė 22 metų Aušrinė kurį laiką irgi bandė sportuoti, bet galiausiai metėsi į mokslus. Tarptautinį verslą dabar studijuojanti mergina netapo sportininke, bet serga už brolį ir tėvą.
Vaikų K.Šapka susilaukė jau brandžiame amžiuje sukūręs antrąją santuoką.
Legendinis kovotojas dar tikisi sulaukti ir anūkų, kuriems, jei tik likimas leis, taip pat stengsis parodyti erškėčiuotą, bet smagų prisiminti sportininko kelią.
Karjeros laiptai
K.Šapka lengvosios atletikos treneriu dirba nuo 1968 m.
1977–1986 m. jis buvo SSRS rinktinės vyriausiasis treneris Lietuvai.
1991–1997 m. buvo Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris.
1969 m., 1970 m., 1973 m. šuolio į aukštį, 1969 m. į tolį Lietuvos čempionas.
1972 m., 1974 m. SSRS šuolio į aukštį čempionas, 1971 m. – vicečempionas, 1971 m. SSRS tautų spartakiados 2 vietos laimėtojas.
1971 m. Europos šuolio į aukštį čempionas (220 cm), 1974 m. – vicečempionas (225 cm), 1972 m. Europos uždarųjų patalpų čempionato sidabro ir 1974 m. aukso medalininkas.
7 kartus (1970–1972 m. ir 1974 m.) tapo pasaulio žvaigždžių turnyrų nugalėtoju.
8 kartus (1969–1974 m.) Lietuvos (nuo 210 cm iki 225 cm) šuolio į aukštį rekordininkas.
Teisėjavo 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse.
