Iš santūrių lietuvių Kristė išsiskiria garsiai reikšdama emocijas. Nors trumpam į snieguotą kiemą su spalvingais flamenko šokėjos drabužiais išėjusi vilnietė pasijunta tarsi saulės nutviekstoje Ispanijoje – moters kojos savaime šoka greitu taktu.
Būtent ryškiaspalviai drabužiai Kristę dabar nukelia į prisiminimus apie Seviliją, iš kurios jį grįžo praėjusio rugpjūčio pabaigoje.
„Kadangi nebesu tame etape, kad Ispanijoje dirbčiau bet kokį darbą norėdama pragyventi, nusprendžiau parvykti į Lietuvą, pažiūrėti, kokia čia situacija.
Buvo netikėta, bet tėvynėje atsirado daug projektų, dėl kurių džiaugiuosi. Dabar reikia plaukti pasroviui ir stebėti, kaip viskas klostysis“, – pripažino Kristė.
Šokėja Vilniuje vadovavo flamenko seminarams, šokio technikos pamokoms, bet per antrąjį karantiną viskas nutrūko.
Flamenko šokėja dirba Radvilų rūmų dailės muziejuje ekskursijų vadove, tačiau karantinas šią veiklą taip pat sustabdė, nes lankytojai neįleidžiami.
Ar kada nors lietuvė grįš į Ispaniją šokti flamenko?
„Per anksti atsakyti į šį klausimą, nes nežinau, kas bus rytoj“, – šypsodamasi patikino šokėja.
Flamenko Kristė pradėjo mokytis Vilniuje būdama septyniolikametė. Prieš tai ji šoko šiuolaikinius šokius, išmėgino hiphopą, bet pastarasis jai visai neprilipo.
Po dvejus metus trukusių flamenko pamokų K.Norvaišaitė išvyko studijuoti į Švediją ir šiek tiek turėjo pamiršti ispanų šokį.
Lietuvė Dalarnos universitete Burlengės mieste studijavo turizmo vadybą. Baigusi bakalauro studijas Kristė iš Centrinės Švedijos persikėlė į šalies pietryčius – Linnaeaus universitete Kalmaro mieste tęsė turizmo ir tvarumo magistrantūros studijas.
Net atšiauraus klimato Skandinavijos šalyje lietuvė ieškojo flamenko pamokų – Kristė Stokholme susirado mokytoją, kuri jai parengdavo medžiagą, o studentė mokėsi individualiai.
Bet lietuvė ieškojo ir artimų ryšių su Ispanija, kuri garsėja flamenko muzika ir šokiu. Per bakalauro studijas Kristė pusmečiui pagal studentų mainų programą buvo išvykusi į Madridą. Ispanijos sostinėje lankė šokio mokyklą, pirmąkart koncertavo.
Baigiantis magistro studijoms K.Norvaišaitė susirado praktikos vietą Sevilijoje.
Šis miestas yra ne tik Sevilijos provincijos, bet ir Andalūzijos regiono, kuriame XVIII amžiuje susiformavo tradicinis ispanų flamenko muzikos ir šokio stilius, centras.
Tad Kristė visai pametė galvą dėl flamenko ir nebegrįžo į Švediją baigti magistrantūros. Buvo likę parašyti magistro darbą, bet ji sustabdė studijas.
„Nebūčiau suspėjusi dirbti, šokti ir studijuoti“, – patikino K.Norvaišaitė.
Iš pradžių ji dirbo Flamenko muziejuje, po to viešbučio registratūroje. Vėliau šokėja įsidarbino flamenko drabužių parduotuvėje ir šio šokio centre, čia vedė pamokas. Kristė taip įsisuko į flamenko kultūrą, kad jau nebenorėjo nuo jos atsiskirti.
Kristė nė nesapnavo, kad į šią svajonę pasikėsins koronaviruso pandemija.
Kai Ispaniją sukaustė pirmoji koronaviruso banga, lietuvė ištvermingai laukė karantino atlaisvinimo ir praėjusią vasarą dar truputį šoko flamenką.
Bet Ispanijai vėl teko grįžti į karantiną, ir lietuvė nutarė parvykti į Vilnių – vylėsi rasti veiklos, susijusios su flamenku, ir nors kiek pašokti.
Nors garbanė šokėja mėgsta segėti plačius spalvingus sijonus, daug flamenko kostiumų ji neturi, nes jų nekolekcionuoja.
Į Vilnių Kristė sugrįžo tik su trimis flamenko drabužių komplektais.
„Man įsiminė ispanų mokytojo žodžiai, kad geru šokėju tampama ne dėl to, kiek turi apdarų ir batų, o dėl to, kaip šoki“, – patikino K.Norvaišaitė.
Šokėja batų porų turi gerokai daugiau nei kostiumų, nes apavas šokant greitai nusinešioja. Į sceną Kristė dažnai eina įsisegusi į plaukus gėlę – populiariausias gvazdikas.
Bet šis aksesuaras nebūtinas. Svarbiausia įsisegti auskarus, pasidaryti ryškų akių makiažą. Ant kaklo kartais rišamos skarelės, ant juosmens – prijuostės.
Nors lietuvė dega flamenko šokiu, ispanai jam dažnai yra abejingi.
„Flamenkas nuo seno buvo ir yra tai, kas pritraukia daugiau turistų į Ispaniją“, – pasakojo Kristė.
Juk ir Lietuvoje ne kiekvienas šokame tautinius šokius. Jie labiau skirti šalies kultūrai pristatyti, įvaizdžiui pasaulyje kurti.
„Flamenkas pasidarė tarsi atskiras ekonomikos sektorius, iš kurio Ispanija susižeria kelis šimtus milijonų eurų per metus“, – tvirtino lietuvė ir pridūrė, kad nemažai ispanų netgi priešiškai nusiteikę prieš flamenką.
„Kadangi ši kultūra kilusi iš romų tautos, su kuria ispanų santykiai dėl istorinių įvykių nėra geri, pastarieji į flamenką žiūri ne kaip į meną, o kaip į čigoniškos gyvensenos atšaką“, – pažymėjo šokėja.
Kristė įsitikinusi, kad toks flamenkas, kokį Ispanijoje mato turistai, atsirado romų dėka.
„Tai kaip tik reikėtų branginti, o ne teisti“, – neabejoja šokėja, surengusi nemažai koncertų, pasirodymų gatvėse.
Flamenko lygis Ispanijoje labai aukštas, todėl lietuvė vien dvejus su puse metų treniravosi, o tiktai vėliau pradėjo intensyviai šokti.
„Niekas nepradeda koncertuoti vien iš idėjos, į sceną eina tie, kurie visiškai susiformavę kaip šokėjai ir tinkamai pasiruošę. Nebent šokėjas nebijo apsijuokti ir įsitraukia į pasirodymus“, – šyptelėjo K.Norvaišaitė.
Nors flamenkas spinduliuoja energiją, pietietišką temperamentą, tai nėra meilės šokis. Bent jau lietuvei flamenkas nepadovanojo šiltų jausmų.
„Neturiu mylimojo. Visąlaik sakiau, kad flamenkas yra mano mylimasis – man su flamenku susiklostė išskirtinis santykis“, – nusišypsojo Kristė.
Ispanijoje flamenką šoka ne tik moterys, bet ir vyrai, dažniausiai šis šokis perduodamas iš kartos į kartą. Didžiausi profesionalai flamenko subtilybių išmoko iš senelių, tėvų, dėdžių, tetų. Nemažai mokytojų net kilę iš romų šeimų. Bet ir lietuvė puikiai jaučia šį šokį, nors giminėje nebuvo romų.
„Gal iš praėjusių gyvenimų paveldėjau čigonišką temperamentą“, – nusijuokė Sevilijoje kaip namuose pasijutusi K.Norvaišaitė. Ji nuo mažens tryško energija, todėl flamenkas dabar kaitina jos kraują.
O dėl to, kad neturi artimo draugo, šokėja nesikremta. Juk flamenkas – individualus šokis, o Kristė – asmenybė.
„Jeigu prie manęs prieitų vyras, susidomėjęs manimi vien dėl to, kad gražiai atrodžiau scenoje ir gražiai pašokau, man tai būtų lėkšta.
Pirmiausia žmogus turėtų manimi susidomėti dėl mano vertybių, charakterio, emocinės brandos“, – įsitikinusi Kristė. Jai atrodo, kad meilės nereikia ieškoti – ji ateina tada, kai jai būni pasiruošęs ir subrendęs.
