L.Augustaitytė grūdinosi nuo vaikystės, todėl fizinė veikla tapo įpročiu ir kasdieniu palydovu iki šiol.
Lukrecija užaugo Šančiuose mediniame name be patogumų. Šio Kauno mikrorajono vaikai netgi varžydavosi, kuris pirmas pavasarį išsimaudys Nemune. Nors būdavo ir sniego, vaikai džiaugdavosi, kad jau maudėsi upėje. Tarp drąsuolių būdavo ir Lukrecija, nors to pernelyg nesureikšmindavo.
Šalto vandens ji nuo mažens nebijojo, nes namuose toks ir tebuvo.
„Tai, be abejo, turėjo įtakos grūdinimosi pradžiai“, – užsiminė pašnekovė. Maudytis Nemune to meto moksleiviams, regis, buvo įprasta.
„Norėjau vis ką nors išbandyti, kas nepatirta, kas truputį teikia adrenalino“, – vaikystės maudynes ankstyvą pavasarį prisiminė Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė L.Augustaitytė.
Dabartinės gyvenimo sąlygos, kai dienas leidžiame šiltuose butuose, prausiamės šiltu vandeniu, į artimiausią parduotuvę važiuojame automobiliu, mus ir išlepino. Tarsi ir nepatiriame didelių šalčių. Dėl to dažnai sergame peršalimo ligomis, nes gyvendami šiltnamio sąlygomis natūraliai nesugebame užsigrūdinti.
„Miesto žmonės kartais nesuvokia šalčio sąvokos. Kaimo žmonės, ypač tie, kurie gyvena vienkiemiuose, pajunta žiemos šalčius, nes turi malkų priskaldyti, gyvulius pašerti, apsidairyti po savo laukus“, – skirtumus palygino Lukrecija.
Ją stebina ir dabartinių tėvų požiūris į vaikų sveikatinimą: „Mes vaikus aptūlojame ir manome, kad kuo šilčiau aprengsime, tuo jie bus labiau užgrūdinti.“
Jei žmogus nori turėti stiprią imuninę sistemą, jis turi grūdintis, o tai daryti geriausia šaltame vandenyje. „Vanduo mus grūdina. Kiek man teko sutikti žmonių, nebuvo tokio, kuris sakytų: „Jūs mane apgavote, tai netiesa.“ Atvirkščiai, dažnas sakydavo: „Nemaniau, kad taip viskas paprasta“, – apie grūdinimosi naudą užsiminė L.Augustaitytė.
Baimės akys didelės, todėl nedažnas lenda į šaltą vandenį.
„Mačiau tokių žmonių, kurie stovi su kailiniais ir sako: „Mane tai iškart sutrauks, iškart gausiu plaučių uždegimą.“ Jeigu taip įtikinamai save įkalbinėsi, galbūt taip ir atsitiks. Aš visada galvodavau: „Jeigu Petraitis gali, Jonaitis gali, kodėl aš negaliu? Jeigu jiems gerai, bus ir man gerai“, – apie nusiteikimą maudynėms pasakojo sveikuolė.
Pradėti grūdintis galima bet kada. Žiemą patartina tuo užsiimti su bendraminčių grupe ar patyrusiu žmogumi. „Be abejo, reikia turėti žinių“, – pulti stačia galva į šaltą vandenį Lukrecija nesiūlė.
Kai kuriems net vasarą per šalta maudytis upėse ar ežeruose. Tačiau ir tokiems Lukrecija padėjo įveikti baimę – kartu su ja net ir didžiausi šaltmiriai vasarą išdrįso maudytis vandens telkiniuose, nes pavyzdys užkrėtė.
Tie žmonės patys buvo nustebę. Viena moteris paprašė ją nufotografuoti, nes norėjo nuotrauką parodyti vyrui, kuris nebūtų patikėjęs, kad ji tai padarė.
Sveikuolė girdėjo replikų, kad kartu su bičiuliais lyg avinų banda žiemą puola maudytis į Baltijos jūrą ir nesupranta, ką daro. „Nutariau įrodyti, kad nesu bandos avelė, ir gruodžio viduryje būdama Palangoje nuėjau prie jūros, nedariau net mankštos, nusirengiau ir įšokau į vandenį. Ne visiems tai galima daryti, nepatarčiau to kitiems. Tiesiog nenorėjau būti vadinama iš avinų bandos“, – patikino pašnekovė.
Lukrecija neabejoja, kad grūdinimasis priklauso ir nuo žmogaus sveikatos būklės. Jei ji silpnesnė, patartina grūdintis pamažu – be baimės maudytis vasarą ir kuo ilgiau tęsti sezoną. Vanduo palaipsniui vėsta, ir kiekvieną dieną žmogus jaučia mažiau streso, didesnį kūno užsigrūdinimą. Tad organizmas lengviau pripranta ir jam lengviau įveikti šalčio baimę.
Kiekvienas žmogus skirtingas – vienam nieko nereiškia iškart įlįsti į šaltą vandenį, o kitą kausto didelė baimė. Bet iš esmės pavojaus nėra, jei žmogus elgiasi saikingai, neapsvaigsta pagavus euforijai.
„Viską reikia daryti su saiku, proto ribose. Būtinai reikėtų panardinti galvą, o jeigu bijote, sušlapinkite nors viršugalvį – vadinamąjį karūnos tašką, į kurį sueina daugybė energetinių kanalų.
Galiu vaizdžiai vaikiškai pasakyti – įbrendate į ežerą, iki kaklo pritupiate ir manote, kad išsimaudėte, jaučiatės patenkintas, o galva dairosi ir sako: „Nesupratau iki galo, o aš?“
Juk smegenys – svarbiausia kūno dalis. Turi būti aiškus protas, o viskas suplaukė kaip fekalijos į vieną tašką. Kaip čia dabar? Kad protas būtų aiškus, šaltas ir blaivus, reikia galvą panardinti“, – juokdamasi paaiškino pašnekovė.
Sergant lėtinėmis ligomis nepatartina nerti į ledinę upę, galima šaltu vandeniu grūdintis namuose.
Net ir nesportavęs žmogus, jeigu jo sveikatos būklė vidutiniška, maudytis žiemą vandens telkiniuose gali.
Tokiu atveju reikėtų tinkamai apsirengti – sluoksniuoti drabužius, kad tarp sluoksnių būtų oro tarpai ir šildytų kūną. Be to, rūbai neturėtų varžyti judesių, netrukdyti mankštintis. Padarius apšilimą kūnas užkaista ir savaime norisi atsivėsinti.
„Tai vyksta labai trumpai – idealu, jei kūną į vandenį panardini tris kartus. Taip pat vandenyje paskandini neigiamas emocines savybes, didžiulį ego, puikybę. Išlendi tikrai kitoks – pirmiausia jauti pasigėrėjimą savimi, tai nebūna taip dažnai. Juk tu padarei, o kaip gerai!
Maudynės ne tik grūdina ir parai įgyji imuniteto skydą, organizmo apsaugą, tai veikia ir psichologiniu aspektu – stresinėmis situacijomis tampi kur kas atsparesnis, šaltakraujiškas, įgyji imunitetą visais gyvenimo atvejais, lengviau sprendi įvairius rebusus“, – įsitikinusi L.Augustaitytė.
Kad palaikytų gerą savijautą, Lukrecija rytais keliasi šeštą valandą ar pusę septynių ir bėga į lauką. Pusryčius moteris valgo po mankštos, nes pirmiau turi „užsidirbti“ valgiui. Pirmiausia ji mėgaujasi „energetiniais“ pusryčiais – lauke pasisveikina su saule – ugnies stichija, pasidžiaugia kitomis gamtos stichijomis – oro, žemės, vandens.
Sveikuolė gyvena miesto centre, tačiau bėga mankštintis arčiau gamtos – įveikia dešimt kilometrų. Lukrecija dažniausiai daro tempimo pratimus ir namo grįžta bėgte. Jos rytinis ritualas įprastai užtrunka iki dviejų valandų.
Rudenį Lukrecija beveik kasdien išsimaudydavo Nemune, žiemą maudynės tapo nereguliarios, nes tolokai grįžti į namus, o jei šaligatvius dengia ledas, tampa nepatogu bėgti. Žiemą dėl maudynių jai neretai teko vykti mašina, kad po to saugiai pasiektų namus.
Po rytinės mankštos sveikuolė sėda prie stalo – pusryčiams įprastai valgo vaisių ir sėklų salotas: supjausto bananą, obuolį, įdeda apelsino ar mandarinų skiltelių, užberia saulėgrąžų, ispaninių šalavijų, sezamų sėklų, lazdynų riešutų, įpila truputį aliejaus.
„Pirmoje dienos pusėje naudinga valgyti vaisius – gauti angliavandenių“, – patikino senjorė.
Pusryčius Lukrecija paįvairina košėmis: sorų kruopų, grikių. Pastaruosius užpliko verdančiu vandeniu, kol susiruošia valgyti, grikiai išbrinksta. Jie nebūna pervirti, suirę, todėl turi daug naudingų maistinių medžiagų.
Tokius pusryčius sveikuolė vadina teikiančiais energijos, todėl per dieną ji pasisotina sėsdama prie stalo tik dukart. Antrą kartą Lukrecija prie stalo sėda tarp trečios ir ketvirtos valandos popiet – dažniausiai ruošia daržovių sriubą, kruopas, kepa žuvį, gamina įvairius daržovių patiekalus, o mėsos nevalgo.
Sveikuolės dienotvarkė rodo, jog prieš naktį ji niekada neprisivalgo, o sportui skiria rytus, kad prieš valgį išjudintų kūną. Tokia dienotvarkė tapo Lukrecijos sveikatos ir žvalumo receptu, tad senjorė vis dar dalyvauja sveikuolių jaunimo stovyklose ir daugeliui jaunuolių yra sveikatingumo mokytoja.
Ne veltui daug jaunesni ją pavadina turbomoterimi, nes ji visada turi daug energijos. Netgi L.Augustaitytės žvalus balsas neišduoda jos amžiaus. Galbūt taip yra dėl to, kad balsas – teigiamų minčių ir švaraus proto atspindys.
Į senatvę gyvenimo ritmas nesulėtėjo
L.Augustaitytė nuo jaunystės savo gyvenimą siejo su sportu – ji baigė tuometį Kauno kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos sporto universitetas). Studijų metais žaidė rankinį ir moterų futbolą, atstovavo instituto ir Lietuvos jaunimo rinktinėms.
„Studijuojant atsirado moterų futbolas, buvo įdomu, ir mes, rankininkės, įsitraukėme. Mums sekėsi, rezultatai buvo geri. Kai vykdavo turnyrai, tribūnos lūždavo, aišku, nuo šio sporto aistruolių vyrų dėmesio“, – prisiminusi 1970–1971 metus, kai buvo populiarus moterų futbolas, juokėsi Lukrecija. Ji su komandos narėmis vyko į rungtynes tuometėje Sovietoje Sąjungoje – Ukrainos miestus Charkovą, Donecką.
Kai L.Augustaitytė varžėsi rankinio ir futbolo varžybose, jos mama griebėsi už galvos ir klausė, kodėl tiek daug laiko dukra skiria sportui. Bet kai kaimynė jai atnešė „Sporto“ laikraštį ir parodė nuotrauką, kurioje buvo įamžinta moterų futbolo rinktinė, mama nurimo. „Jeigu laikraščiai rašo, tuomet gerai“, – prisiminusi mamos reakciją nusijuokė Lukrecija.
Po kiek laiko dukra atsisakė rankinio, nes futbolas geriau sekėsi. „Mūsų komanda visada buvo nugalėtoja Lietuvos mastu, o rinktinėje nespėjome įsivažiuoti, nes kilus moterų futbolo bangai vienas Sovietų Sąjungos funkcionierius nusprendė, kad šis sportas kenkia moterims, ir uždraudė. Turėjome noro ir vilties daug ką nuveikti, bet viskas žlugo“, – 1971 metus prisiminė sportininkė.
1973 metais baigusi Kūno kultūros institutą L.Augustaitytė dirbo Garliavos sporto mokykloje trenere, po to Kauno technologijos universiteto moterų rankinio komandos trenere. 1995 metais L.Augustaitytė baigė trenerės karjerą ir dirbo lektore. Kauno technologijos universitete ji buvo atsakinga už stalo tenisą ir studentams vedė šios sporto šakos treniruotes.
Kauno technologijos universitete L.Augustaitytė oficialiai dirbo iki 63-iojo gimtadienio, paskui ji kiekvieną vasarą su šios aukštosios mokyklos darbuotojų vaikais vykdavo į sporto ir poilsio stovyklas Palangoje. Tik porą pastarųjų vasarų Lukrecija nebedirba vaikų stovykloje vadove.
„Išėjus užtarnauto poilsio prasidėjo superaktyvus darbas Sveikuolių sąjungoje – stovyklos, sveikatos mokyklos, paskaitos“, – apie tai, kad nėra kada skųstis blogu gyvenimu, užsiminė senjorė.
