Su Nijole pirmą kartą susitikau šiltą 2018-ųjų gegužės vakarą vienoje Romos Trasteverės kvartalo kavinių. Šiame romantiškame, spalvingame ir vakarais itin gyvybingame kvartale vyko pirmasis Italijos lietuvių jaunimo sąjungos surengtas moterų forumas „Power of we“ („Mūsų galia“).
Septynios Italijoje gyvenančios lietuvės tuomet dalijosi patirtimi apie profesinės ir asmeninės laimės paieškas šioje šalyje.
Viena pranešėjų buvo N.D.Beniušytė – profesionali klavesinininkė, meno vadovė, jaunųjų talentų konkurso ir tarptautinio festivalio organizatorė.
Net tris magistro laipsnius – be Lietuvos muzikos ir teatro akademijos klavesino atlikėjo ir muzikos pedagogo, dar ir L’Akvilos (Italija) Alfredo Casellos konservatorijos klavesino ir istorinių klavišinių instrumentų atlikėjo – turinti lietuvė iš pradžių papasakojo tik apie sunkų profesinį kelią Italijoje.
Stiprybę, ramybę ir eleganciją spinduliuojanti moteris tik vėliau prisipažino, kad tas kelias iki dabartinių laimėjimų ir iki asmeninės laimės paženklintas giliais smurto kirčiais.
Žaizdomis, kurios ne vieną moterį sutraiško nepagydomai, kurias daugelis slepia po gėdos ir kaltės jausmu, baime. Ir kenčia.
Stebino mylimojo emocijos
Būtent tam, kad padėtų kitoms išsigydyti tas žaizdas ir pakilti tarytum feniksui iš pelenų, lietuvė ryžosi pirmą kartą apie patirtą smurtą papasakoti viešai.
„Studijuodama Muzikos akademijoje susipažinau su Mario, – pradėjo N.D.Beniušytė. – Jis buvo išvaizdus, įdomus, žavingas.“
Susipažinę Prahoje per bendrus draugus, jie metus bendravo telefonu, elektroniniais laiškais, tik trumpai kartais pasimatydami. Tačiau likimas turėjo rimtesnių planų.
Paskutiniais studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais Nijolė laimėjo Italijos užsienio reikalų ministerijos stipendiją devynių mėnesių studijoms prestižinėje Šv.Cecilijos (Santa Cecilia) konservatorijoje Romoje, mieste, kur tuo metu gyveno jos mylimasis.
Į Amžinąjį miestą Nijolė atvyko kupina vilčių tobulėti profesiniu požiūriu ir kurti laimę su išrinktuoju.
Iš pradžių viskas buvo gerai, lietuvę tik stebino emocionalios mylimojo reakcijos.
„Nebuvau pratusi prie tokių audringų emocijų, tačiau maniau, kad tai – skirtingos kultūros išraiška. Juk gaji nuostata, kad italai yra emociškai išraiškingesni. Dabar žinau, kad tai buvo skambantys varpeliai, į kuriuos reikėjo kreipti dėmesį ir iš karto nubrėžti griežtą liniją“, – prisipažino N.D.Beniušytė.
Sunku rasti darbą
Baigusi studijas Muzikos akademijoje ir kursus konservatorijoje Romoje lietuvė nusprendė likti Italijos sostinėje su mylimuoju.
Tačiau net neįtarė, kad darbo paieškos bus skausmingos, lietuviški diplomai italams – beverčiai. Ir kad magistro studijas baigusiai ir galimybių dirbti Lietuvoje turėjusiai muzikantei teks apkarpyti sparnus.
„Kai atvažiuoji iš nedidelės šalies į didelį miestą, didelę šalį, kur kitokios tradicijos, o mano specialybėje jos tiesiog nesulyginamos, patirtis būna labai skausminga.
Mano tikslas buvo tęsti profesinį, pedagoginį darbą, tačiau mano lietuviškų diplomų nepripažino, tad dvejus metus man nepavyko susirasti ne tik su muzika susijusio darbo, bet visiškai jokio“, – neslėpė Nijolė.
Skirtingai nei Lietuvoje, muzikinį pedagoginį išsilavinimą turintiems žmonėms Italijoje apskritai sunku rasti darbą. Čia visos muzikos mokyklos yra privačios ir atlyginimas priklauso nuo to, kiek turi mokinių.
Valstybinės yra tik konservatorijos, o dirbti jose kasmet skelbiamas konkursas, tad turi stoti į eilę.
„Kai įkėliau skelbimą apie privačias fortepijono pamokas, buvo tokių situacijų, kai paskambinantieji, supratę, kad kalba ne italė, sakydavo: palaukite truputėlį, turiu suberti makaronus į verdantį vandenį, aš jums vėliau paskambinsiu – ir neperskambindavo“, – prisiminė savotišką diskriminaciją patyrusi lietuvė.
Tapo budeliu
Karjera Italijoje lietuvei buvo sunkus iššūkis, o santykiai su mylimuoju virto neįsivaizduojamu košmaru.
Žavingas, bet pernelyg emocionalus italas ilgainiui tapo lietuvės budeliu.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
