Tiesa, būta ir džiaugsmų: Monisha Modesta yra pirmoji kvalifikuota baleto artistė, tapusi daugkartine gatvės šokių čempionė. Praėjusių metų pabaigoje „Lithuanian Cup“ apdovanojimuose ji išrinkta geriausia viso praėjusio dešimtmečio šokėja.
Tačiau šokiai – jau praeitis. Dabar ji – sėkminga savo darbu besimėgaujanti tapytoja. Ir dar jos gyvenime daug įdomių sutapimų – moteris tiki, kad kažkas iš aukščiau jai padeda eiti savo keliu.
– Papasakokite, kokia buvo jūsų vaikystė? – pirmiausia paklausiau Monishos Modestos.
– Gimiau Akmenės rajone Ventos miestelyje, teko nemažai kraustytis iš vienos vietos į kitą, gyvenome ir vienkiemyje. Mano tėtis miręs, jo beveik neatsimenu, o augau su patėviu, kuris gerdavo ir smurtaudavo prieš mamą.
Aš buvau meniškas vaikas, tad ketvirtoje klasėje mano pradinių klasių mokytoja Aldona padėjo ant stalo kvietimą stoti į M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje ir pasakė: „Čia tau bilietas į laisvę“.
Mama ir močiutė panoro, kad aš ten stočiau ir patekčiau į geras rankas, gyvenčiau geresnėmis sąlygomis, nors tuo pačiu ir nerimavo, kaip nedidelį vaiką teks išleisti į sostinę. Atsimenu, į baleto klasę stojo apie 200 vaikų, kai kurios mergaitės mokėjo baleto pozicijas, apie kurias aš nieko nebuvau girdėjusi, bet man pavyko.
Jau tada turėjau viziją – užaugusi turiu padėti mamai išsivaduoti nuo patėvio. Atsimenu, jau nuo 5 metukų amžiaus galvojau, kad aš – vienintelis žmogus, kuris gali jai padėti.
– Ir galiausiai jums pavyko?
– Perversmas įvyko, kai man buvo 18-a. Įkalbėjau mamą išeiti iš namų tiesiog į niekur. Ji pasiskolino pinigų, įsigijo butuką Ventoje. Atsimenu, kaip pirmą vakarą ji atsigulė miegoti tiesiog ant drabužių krūvos. Dabar manau, kad jai, būnant maždaug 40-ies, turėjo būtų labai skaudu, kad neturi nieko, net lovos, ir turi miegoti ant drabužių...
Bet netrukus situacija pagerėjo, baldų mamą įsigijo. Ji įsidarbino seniūnijoje socialine darbuotoja ir dirbo tikrai gerai, nuoširdžiai rūpinosi senukais bei neįgailiaisiais, jie ją gerbė ir vertino.
Išdirbo ten dešimtį metų, o paskui išvyko į Angliją, dirba su antikvariniais daiktais ir jaučiasi patenkinta gyvenimu.
– O kaip toliau klostėsi jūsų reikalai?
– Baigiau M.K.Čiurlionio menų mokyklą, nors joje buvo labai nelengva. Mokytojai man nuolat kartojo, kad į Nacionalinį operos ir baleto teatrą aš nepateksiu, bet buvau priimta. Taip keistai susiklostė, kad ten patekau vienintelė iš klasės – viena mergina pastojo, kita išsisuko koją, kitoms dar kažkas sukliudė.
Mano ego buvo labai pamalonintas, tačiau tuometinė teatro virtuvė (buvo 2007 m.) mane nuvylė. Tikrai nesvajojau iš karto gauti pagrindinių vaidmenų, tačiau man trūko kūrybiškumo, lengvumo.
Vieną vakarą laukdama „Gulbių ežero“ spektaklio pradžios iš aukštai pamačiau prie teatro esančiame baseine gatvės šokius šokančius jaunuolius. Jie buvo apsirengę plačiais drabužiais ir darė įvairius triukus. Atrodė labai laisvi, lengvai judantys, na, o man tam, kad šokčiau baletą, reikėjo didelių pastangų.
Užsimaniau iš teatro išeiti ir tapti tokia, kaip tie vaikinai. Tuo metu daug kas sakė, kad darau visišką nesąmonę – atsisakau prestižinės vietos dėl nežinia ko.
– Ir kur iš teatro nuėjote?
– Kad užsidirbčiau, ėjau mokyti Dainiaus Žebrausko-Skruzdėliuko mokinių modernaus šokio, o pati mokiausi gatvės šokių.
Jau po trijų mėnesių Skruzdėliukas man pasiūlė važiuoti į čempionatą Estijoje. Buvo labai smagu, juk iki tol užsienyje beveik nesilankiau, o dar laimėjau pirmą vietą už modernų šokį ir penktą – už gatvės.
Netrukus po to jau įkūriau savo šokių studiją, o tam, kad turėčiau lėšų, vasarą keliems mėnesiams išvažiuodavau į Italiją padirbėti animatore. Be to, norėjau padėti mamai – patėvis buvo jai išmušęs dantis, o aš jai padėjau susigrąžinti šypseną.
– Taigi jums pavyko įsivažiuoti ir sėkmingai dirbti gatvės šokių mokytoja?
– Taip, 7 metus ja buvau, su paaugliais labai susidraugaudavau, būdavo, ir namų darbus kartu ruošdavome.
Dabar pati stebiuosi, kaip tuomet aš, būdama kokių 21-22 m., nebijodavau su būriu mokinių važiuoti į varžybas užsienyje. Bet sėkmingai ten nuvykdavome, ir jie nuskynė nemažai pergalių, o aš ne kartą tapau Europos gatvės šokių čempione. Taigi mano ego vėl buvo pamaitintas.
Turėjau ir įvairių šokio projektų – socializacijos centre su linkusiomis nusikalsti merginomis, taip pat su kurčiais vaikais ir neregiais. Buvau spektaklio „Romeo ir Džiuljeta“, kuris rodytas 2013 m. Vilniaus rotušėje, režisierė ir choreografė.
Tiesa, lengva nebuvo, pasitaikydavo pervargimo ir traumų.
– Kodėl iš gatvės šokių pasitraukėte?
– Kai buvo maždaug 25 m., vėl prasidėjo dramatiškas gyvenimo etapas. Iki tol 9 metus su pertraukomis draugavau su vaikinu – kartais išsiskirdavome, po to vėl susieidavome, ir galiausiai nusprendėme susituokti. Tačiau praėjus vos keliems mėnesiams po sutuoktuvių galutinai išsiskyrėme. Tikriausiai dėl to, kad jam tuomet rūpėjo naujas jo karjeros etapas, o aš daugiau galvojau apie šeimą.
Po skyrybų jaučiasi prislėgta. Be to, netekau šokių studijos – turėjau du partnerius, ir jie, galima sakyti, mane iš ten išstūmė.
Maža to, medikai mano krūtyje rado piktybinį auglį. Buvau viskuo nusivylusi, tad galvojau, kad nesioperuosiu, vis tiek gyvenimas nemielas. Bet mane paprotino mano geriausia draugė, išvadino egoiste ir paragino operuotis.
Netrukus po to susiradau jaunesnį draugą, tapome pora ir kartu kūrėme naują šokių studją – jis apie tai svajojo – bet vėl nepavyko.
Jaučiausi viso to labai prislėgta ir nusprendžiau nuo visko pabėgti.
– Ir kaip nuo negandų bėgote?
– Išvykau pas pusseserę į Norvegiją. Galvojau, kad savaitei kitai pakeisiu aplinką, ir viskas pasikeis. Tai buvo naivu – ir pakeitus aplinką, tu lieki tas pats, su tais pačiais rūpesčiais. Bet grįžti atgal nenorėjau, atrodė, kad Vilniuje kiekvienas kampas primins man apie patirtas nesėkmes.
Likau Norvegijoje, išsinuomojau kambarį Bergene, susiradau darbą šokių studijoje, dar dirbau ir ledų restorane. Ir visą tą laiką jaučiausi bjauriai – sirgau depresija.
Maždaug po metų pas mane atvyko tas jaunesnis vaikinukas iš Vilniaus – kartu išsikėlėme į atokią Tysneso salą ir susituokėme.
– Tad gal tas vaikinukas ir išgelbėjo jus nuo depresijos?
– Nemanau, kad kitas žmogus gali nuo jos išgelbėti – jis gali nebent kuriam laikui praskaidrinti nuotaiką, bet problemos yra tavo viduje, ir tik pats save gali pakeisti.
Toje saloje daug vaikščiojau į kalnus, mąsčiau apie visatą ir ėmiau jausti gėdą dėl to, kad jaučiuosi tokia nelaiminga. Galvojau, kaip mano mama sunkiai mane gimdė, vėliau dėl manęs stengėsi – o aš štai liūdžiu ir nevertinu man dovanoto gyvenimo. Ir galiausiai pradėjau jį vertinti.
Tuo pačiu metu pradėjau jausti, kad noriu permainų. Pajutau, kad visai nebesinori dirbti su vaikais, šokti, kovoti dėl dar vienos taurės ir kažkam kažką įrodyti.
Vieną vakarą atsigulusi į lovą paprašiau visatos, kad atsiųstų man mane naują. Kitą dieną nukritau nuo laiptų. Nieko nesusižeidžiau, bet pamaniau, kad tai kažkoks ženklas, reiškiantis naujo gyvenimo pradžią, tik dar nesupratau, ką jis reiškia.
Netrukus nuvykau vesti šokių pamokos gretimoje saloje, bet niekas į ją neatėjo. Pyktelėjau, o tada kažkodėl atėjo į galvą mintis, kad įdomu, kas nutiks, jei atsistosiu ant galvos, įkvėpsiu oro ir atsipalaiduosiu. Kvaila mintis, juk dirbdama su šokiais išmanau anatomiją ir turėjau žinoti, kad blogai baigsis – bet taip padariau.
Grūvau, išniro 5 stuburo slanksteliai ir pasislinko iš vietos dubens kaulai. Po tokios traumos negalėjau judėti, tik akis vartyti. Buvau tuščioje salėje, tad valandą šliaužiau kelis metrus iki telefono, kad išsikviesčiau pagalbą.
Slankstelius į vietą medikai atstatė, bet po to dar ilgai labai skaudėjo raumenis ir buvo sunku judėti.
Taip prieš penkeris metus prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas, kai aš atradau tapybą.
– Taigi būtent sveikdama po traumos pradėjote tapyti?
– Iki tol kartais piešdavau pastelėmis, bet kažkodėl – tik vasarą. O tada, nors judėti buvo sunku, rankas kiek pajudinti galėjau – pradėjau tapyti, ir niekaip negalėjau sustoti.
Štai tada pajutau, kad esu ne Modesta, o Monisha – šį vardą seniai buvau susapnavusi, dar pamaniau, kad gal toks turėtų būti mano būsimos dukrelės vardas, o gal šokių pseudonimas, bet šokiuose man tas vardas nelipo, o kai pradėjau tapyti – ranka tarsi savaime jį ant paveikslo užrašė. Šiemet oficialiai pasikeičiau vardą ir tapau Monisha Modesta.
Tuo metu įvyko mano antrosios skyrybos. Buvau grįžusi sveikti į Lietuvą, o mano vyras kuriam laikui liko Norvegijoje. Numaniau, kad jis ne toks žmogus, kuris galėtų ilgai būti svetimoje vietoje vienui vienas, ir išties sužinojau, kad jis ten susirado draugę – vyresnę, ištekėjusią.
Neturėjau jėgų aiškintis, bandyti atleisti, tiesiog išsiskyrėme. Ir toliau sau tapiau, tik nuo tapybos pastelėmis perėjau prie drobių ir akrilo.
– Ar tiesa, kad, kol įsivažiavote ir atsirado pirkėjų, kartais neturėdavote ką valgyti?
– Taip, dabar pirkėjų turiu ir pora metų man yra stabilūs (nors, kai gyveni vien iš parduodamų darbų, kalbėti apie stabilumą sunku – juk bet kada gali ateiti etapas, kai nieko neparduosi), o prieš tai buvo labai sudėtinga, kartais kurį laiką neturėdavau pinigų maistui ir valgydavau vien grikius. Maisto man atsiųsdavo ir mama – esu jai labai dėkinga, kad ji mane palaikė ir tikėjo, kad aš galiu tapyti.
Ir visata man padėjo – vis parduodavau paveikslą būtent tada, kai reikėdavo sumokėti už butą. Kitą mėnesį vėl nerimaudavau, kad neturėsiu kuo susimokėti už butą – bet ir vėl, prieš pat ateinant terminui, parduodavau paveikslą, ir pinigų kaip tik pakakdavo mokesčiams.
O po trejų metų pradėjo sektis geriau. Girdėjau, kad treji metai yra būtent tas laikotarpis, po kurio, jei nepasiduodi, pradeda sektis. Pavyzdžiui, restoranas, jei trejus metus išsilaiko neužsidaręs, laikysis ir toliau. Man tas pats terminas galiojo, kai įkūriau šokių studiją – treji metai buvo sunkūs, po jų palengvėjo.
– Taigi dabar jums sekasi gerai ir dėl mokesčių už studijos nuomą ramu?
– Taip, sulaukiu nemažo susidomėjimo ir nemažai pirkėjų, nors kažkaip ypatingai nesireklamuoju, tiesiog keliu savo darbus į feisbuką ir instagramą. Buvau pasirašiusi sutartį, kad trys mano darbai bus eksponuojami mugėje Paryžiuje, bet ši gali neįvykti dėl karantino.
Manau, man labai padeda disciplina, kurios išmokau balete. Dirbu tikrai daug ir atsakingai, ilgiausiai prie drobės esu be pertraukos praleidusi 17 ar 18 valandų.
Tapyba man atrodo tyras, gal net sakralus užsiėmimas, dėl to visuomet stoju prie drobės nusipraususi, pageidautina – baltai apsirengusi (nors, dirbant su dažais, tai ir nėra praktiška). Jokiu būdu netapyčiau išgėrusi, tiesa, alkoholio šiuo metu visai nevartoju.
– Visuose jūsų paveiksluose vaizduojamos lūpos. Kodėl?
– Taip, visur centre yra tos lūpos, tarsi pasakojančios žmogaus gyvenimo istoriją. Pradžioje tapiau įvairius dalykus, ir kartą nupiešiau tas lūpas. Kai po to tapiau kitą paveikslą, pajutau, kad ir jame man trūksta panašių lūpų. Kai tapiau dar vieną – jų trūko ir jame, ir taip nusistovėjo toks mano stilius.
Dar nusistovėjo tradicija, kad baigusi paveikslą jį visuomet aptaškau dažais – tą darau, belsdama vienu teptuku į kitą, tai tokia japoniška technika. Prieš pradedant būna baugu, kad ilgai puoselėtą darbą galiu sugadinti, bet sakau sau, kad su tobulumu reikia atsisveikinti.
Apskritai, kai tapau, atrodo, nelabai kontroliuoju tai, ką darau – kažkas tarsi vedžioja mano ranką. Mąstau, gal tai kažkokia visatos jėga, kurią aš galiu su paveikslais perduoti žmonėms... Tikiu, kad jiems perduodu ne tik savo darbus, bet ir teigiamą energiją.
– Taigi dabar jūsų gyvenimas geras – turite ir mylimą veiklą, ir sužadėtinį?
– Tikrai taip. Su Robertu susipažinome netikėtai prieš 1,5 m., dabar gyvename kartu. Sakyčiau, kad mūsų santykiai brandūs – abu kalbamės apie tai, ko iš jų norime, skaitome knygas apie poros santykių psichologiją. Nebėra taip, kaip būna jaunystėje, kai tiesiog esi kartu, bet nemąstai, kas iš to išeina. Žinoma, ir iš savo dviejų skyrybų pasimokiau.
Man rodos, kad mūsų sąjunga stipri, ko imamės, to ir pasiekiame. Su Robertu aš jaučiuosi saugi.
O tapydama jaučiuosi visiškai savo vietoje, atrodo, likimas mane po truputį atvedė ten, kur turiu būti. Jaunystėje, kai šokau, tai taip pat buvo reikalinga – turėjau veržlumo, energijos, nebūčiau galėjusi per dienas stovėti prie drobės ir tapyti.
– O koks jūsų gyvenimo etapas visgi buvo sunkiausias?
– Manau, sunkiausia buvo tada, kai sirgau depresija. Nors ir vaikystėje buvo sunku, bet tada atrodė, kad dėl bėdų kaltas patėvis ir situacija gali pasitaisyti. O kai apima depresija, ji persmelkia tave visą, užvaldo visas tavo mintis ir atrodo, kad prošvaisčių nėra. Bet tai – jau praeitis.
