Autorius įsitikinęs, kad energingam ir kūrybingam žmogui įtakos nedaro nei amžius, nei oras, nei karantinas. Kelių pirmųjų naujojo leidinio egzempliorių šią savaitę sulaukęs kaunietis rašytojas neslėpė ir džiaugsmo, ir kartėlio.
L.Inis džiaugėsi, jog dienos šviesą išvydo jo naujausias romanas „Sakmė apie apaštalų laivą“, bet apgailestavo dėl to, kad knygos kurį laiką negalės gyvai pristatyti skaitytojams.
„Kasmet įvairiose Lietuvos vietose surengiu maždaug 15 susitikimų. Pernai skaitytojus supažindinau su savo šiek tiek paradoksalių novelių ir sakmių rinkiniu „Dangaus šulinys. Žemaitiškos istorijos, tikros ir išgalvotos, girdėtos ir susapnuotos“.
Man labai smagu su žmonėmis bendrauti, išgirsti atsiliepimų apie savo kūrybą, pasisemti naujų idėjų, sužinoti, kuo skaitytojai kvėpuoja, kas jiems svarbu“, – kalbėjo pašnekovas.
Knyga apie Nidos menininkus
Nemažą dalį susitikimų rašytojas planuoja surengti Lietuvos pajūryje. Būtent ši vieta plačiai atspindima naujajame jo romane. Knygoje, kurioje realūs įvykiai susipina su išgalvotais, L.Inis vaizdingai aprašo jo itin mėgstamoje Nidoje tarpukariu gyvenusius menininkus.
Veiksmas vyksta 1933–1934 metais, menininkai apsistojo viešbutyje, o už maistą ir pragyvenimą turi palikti savo darbų. Jie atsiduria paveikslų galerijoje ir tampa vertingais kūriniais.
Romane netrūksta tikrų faktų, tačiau jame gausu šių dienų skaitytojui svarbių temų, bandymų atsakyti į gyvenimo, filosofijos klausimus, įvairių pamąstymų, žmonių tarpusavio santykių, gilinimosi į subtiliausius jausmus, meilės ir mirties filosofinę sampratą.
„Man svarbus ne fakto tikslumas, o jo kūrėjas – žmogus, jo asmenybė“, – kalbėjo L.Inis, kuris knygą parašė maždaug per metus. Pradėjo praėjusią žiemą, pabaigė pavasario pabaigoje.
Vasarą, anot autoriaus, knyga ilsėjosi, o rudenį rašytojas į romaną pažvelgė tarsi nauju žvilgsniu: papildė, pataisė, kai ką perrašė. Ir tik tuomet knygą atidavė į spaustuvę.
Į devintąją dešimtį įkopęs kaunietis tikino, kad išleidęs naują knygą užmigti ant laurų ir sustoti negali, nes jo dar laukia daugybė darbų ir neparašytų knygų.
Jam nėra didesnio stebuklo Žemėje už knygą. Kas nepatyrė jos buriančios jėgos, tas nepatyrė tikros laimės.
Maždaug pusšimtį apybraižų, eseistikos, apysakų, eilėraščių, pasakų knygų parašęs ir apie dvi dešimtis kitų autorių kūrinių į lietuvių kalbą iš rusų bei anglų kalbų išvertęs rašytojas šiuo metu intensyviai renka medžiagą naujam savo kūriniui.
Jame aprašys žymius Mažosios Lietuvos kultūros veikėjus, piliakalnių paslaptis, lietuvių garbintus senuosius dievus. Tam netrukdo nei bėgantys metai, nei karantinas, nei ilgi žiemos vakarai. Rašytoją į priekį veda idėja.
„Prieš dešimtmečius mane įtraukė lietuvių mitologija, tautosaka, tarmiškumas. Į šią temą pasinėriau visa galva ir ją vis giliau gvildenu. Dėl to nuo 1998 metų atsisakiau darbo žiniasklaidoje ir atsidaviau vien kūrybai“, – sakė įvairiuose Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose dirbęs L.Inis.
Išsaugojo visus numerius
Trakų gatvėje Kaune, visai šalia Ramybės parko, gyvenantis rašytojas čia kasdien vaikščiodamas mėgaujasi medžiais, pulko juodų varnų, lyg kadaise amžiams atgulusių žmonių sielų, kranksėjimu ir semiasi įkvėpimo.
Namuose turi sukaupęs didelę biblioteką. Joje galima išvysti ne tik įvairių autorių bei paties L.Inio knygas, bet ir jo per gyvenimą parašytas publikacijas, kurių galima suskaičiuoti daugiau nei 3 tūkstančius.
Atskirą lentyną užima literatūrinės bei meninės krypties žurnalo „Nemunas“ kolekcija. Nuo 1972 iki 1990 metų šiam leidiniui vadovavęs rašytojas turi tvarkingai įrištus visų to laikotarpio šio leidinio numerius.
Kentaučiuose (Mažeikių apskritis) gimęs L.Inis polinkį į kūrybą pastebėjo anksti. Būdamas trylikos metų jis išspausdino pirmąją publikaciją rajono laikraštyje.
Vėliau jo straipsnius publikavo ir respublikinė spauda. Tačiau nė apie vieną darbą rašytojas negali kalbėti ilgai ir taip mėgaudamasis kaip apie redaktoriavimą „Nemune“.
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje rašytojas dirbo Vilniuje. Kaip pats sakė, buvo įleidęs ten šaknis. Tačiau 1972 metais gavo pasiūlymą dirbti „Nemuno“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Dėl to su šeima – šviesaus atminimo žmona mokytoja Elena, kuri prieš 17 metų paliko šį pasaulį, dabar 56 metų verslininku sūnumi Laisvydu ir žurnaliste dukra Vėjūne, kuriai šiuo metu 50 metų, persikėlė gyventi į laikinąją sostinę ir čia liko.
Atidavė gražiausius metus
„Nemunui“ atidaviau 18 savo gyvenimo metų – turbūt pačių gražiausių. Drąsiai galiu pasakyti, kad mūsų redakcija buvo tapusi Kauno kultūros ir meno lopšiu. Humanitarinė kultūra, puoselėta Kaune, žadino visos Lietuvos intelektualinę sąmonę“, – mintimis dalijosi L.Inis.
Rašytojui ligi šiol malonu prisiminti, kad ir dabar, praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, kai jis dirbo „Nemune“, sutinka ne vieną savo kartos žmogų, prisimenantį anų laikų rašytojų, poetų ir menininkų susitikimus, pokalbius apie kultūrą ir žurnalą.
O kokios gražios jame buvo merginų nuotraukos! Daugeliui tos nuotraukos ir įstrigo į atmintį.
„Apsinuoginusių merginų fotografijos „Nemune“ buvo neblogas masalas, patraukęs skaitytojus, nes tokių kiti leidiniai nespausdindavo. Aš, žinoma, ne kartą už tai esu gavęs pylos nuo spaudos prievaizdų. Nors ligi šiol nemažai žmonių prisimena tas nuotraukas, jos nebuvo svarbiausia žurnalo dalis.
Leidinys buvo skirtas jaunimui, taigi jame daugiausia spausdinome jaunųjų autorių kūrybą, dažnai netoleruojamą anuometinių ideologų, partinių vadų“, – kalbėjo pašnekovas.
Išėjęs iš „Nemuno“ L.Inis dar dirbo keliose laikraščių redakcijose, bet vėliau paniro į knygų rašymą. Jo kūryboje nemažai vietos skirta Kaunui, kuriame per beveik pusę amžiaus rašytojas įsigyveno, pažino ir pamilo šį miestą.
„Daug metų gyvendamas ir dirbdamas Kaune negali būti nesusijęs su šiuo miestu, negyventi jo gyvenimu, būti abejingas jo praeičiai, dabarčiai. Man visada rūpėjo ir rūpi praskleisti bent menką gyvenimo ir kūrybos paslapties skraistės kampelį ir pažvelgti, kas po ja slypi.
Taip atsirado knygos apie Kauną, pokalbių, novelių knygos apie kauniečius menininkus, mokslininkus, verslininkus. Nemažai miesto praeities ir dabarties realijų, apžvelgtų pro literatūrinę prizmę, ir kitose mano knygose“, – tikino L.Inis.
Į klausimą, kur slypi žmogiškoji laimė, jis atsakė – jos ieškoti reikia savasties paieškose, kūryboje, o svarbiausia – šeimoje. L.Inis tikino, kad jis turtingas, nes turi du vaikus, dvi vaikaites Laurą ir Gretą bei provaikaitį Joną, kuriam vieni metai.
