„Aš gimtadienį švenčiu, į svečius visus kviečiu, bet esu keista teta, nevaišinsiu arbata ir vargu, vargu, vargu pavaišinsiu pyragu. Virt nemėgstu, kept nemoku, jei darau ką – tik dėl juoko. Kaip svečius aš sutinku? Taip, kaip pridera, – juoku“, – šiomis poetės Ramutės Skučaitės eilėmis pokalbį pradėjo šmaikščioji S.Navardaitienė.
Moteris jomis planavo pradėti pernai spalio 17-ąją vykusią šventę „Grok, Jurgeli“, kurioje buvo ruošiamasi paminėti tądien suėjusį jos 90-metį.
Tačiau dėl koronaviruso pandemijos linksmuolė šventėje nedalyvavo. Jos noras buvo begalinis, bet vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, saugodami moters sveikatą, kategoriškai uždraudė išeiti iš namų.
„Pernai galimybės nebuvo, bet labai tikiuosi, jog šių metų rudenį, jeigu vyks „Grok, Jurgeli“ šventė, joje dar pasirodysiu. Norisi pajuokauti ir su publika smagiai pabendrauti“, – neslėpė pašnekovė.
Per karantiną S.Navardaitienė laiką leidžia namuose viena. Ne pirmos jaunystės mediniame name Saulės gatvėje, Kaune, daugiau nei septynis dešimtmečius gyvenanti moteris tikino, jog ja rūpinasi artimieji, nuolat atveža maisto, kitų prekių bei būtinų medikamentų.
„Į nuosavą kiemą grynu oru pakvėpuoti išeinu, su kaimynėmis ar žmonėmis, kurie nuo seno mane pažįsta, iš tolo pasilabinu, pasikalbu. Su artimaisiais ir bičiuliais daug bendrauju telefonu, dažnai klausau radiją, žiūriu televiziją. Ypač patinka kultūros laidos, filmai, muzika.
Skaityti man jau sunku, akys prastokai mato, bet nuotraukų albumus dar pavartau, apdovanojimus, įvertinimus apžiūriu, prisiminimuose mėgstu paskęsti“, – pasakojo garbaus amžiaus sulaukusi kaunietė.
Ne kartą svarbiais valstybės apdovanojimais įvertinta, o pernai liepos 6-ąją net popiežiaus Pranciškaus palaiminimo už viso gyvenimo darbus sulaukusi S.Navardaitienė sakė, kad dėmesys, mylinti publika ir kūryba neleidžia jai sustoti. Todėl moteris pasižadėjo – kol bus gyva, eis tik pirmyn.
Jos galvoje jau sukasi šmaikšti ateinantį rudenį 53-ią kartą turinčios vykti šventės „Grok, Jurgeli“ programa.
Kaunietė įsitikinusi, kad jos humoro jausmas yra įgimtas.
Kelis dešimtmečius kartu su garsiomis Lietuvos aktorėmis Regina Varnaite, Nijole Narmontaite, Doloresa Kazragyte ir dainininke Nele Paltiniene rengti humoro vakarai, jos pačios organizuota ir vesta šventė „Grok, Jurgeli“ sutraukdavo minias žiūrovų įvairiose salėse bei prie televizorių ekranų.
Sulaukusi garbaus amžiaus S.Navardaitienė nenustoja šmaikštauti ir linki į sunkiausius gyvenime dalykus pažiūrėti su šypsena, nenustoti tikėti gėriu bei grožiu.
Pasakodama apie savo gyvenimą ji daug kalbėjo apie scenoje praleistas dienas.
S.Navardaitienė prisiminė, kad pirmoji „Grok, Jurgeli“ šventė įvyko 1969 metais. Pradžioje svarstyta dėl kitokio renginio pavadinimo, bet galiausiai prilipo tas, kuris daugiau nei pusšimtį metų skamba liaudies muzikos gerbėjų lūpose.
Bene tiek pat prie „Grok, Jurgeli“ vairo stovėjo ir S.Navardaitienė, kuriai vedėjos pareigas pasiūlė šventės rengėjas Vaidotas Stulga.
Pirmajai šventei „Grok, Jurgeli“ vedėja apsirengė žaliai, todėl vienas partinis ją praminė Rūta. Linksmuolė turėjo ir daugiau pravardžių. Kai kas į ją kreipėsi Motuše, kai kas tiesiog vadino renginio talismanu.
Moters teigimu, nors šventės spinduliavo gera nuotaika ir humoru, ne kartą jai teko atremti ir aštrius sovietų saugumiečių žvilgsnius.
„Jie į kiekvieną šventę ateidavo pažiūrėti, ar scenoje ir salėje nesilieja tautiniai jausmai.
Visi koncertai būdavo įrašomi, šventės scenarijus akylai tikrinamas. Kai saugumui prasikalto jau amžino poilsio atgulęs mano vyras, man kurį laiką buvo uždrausta lipti ant „Grok, Jurgeli“ scenos. Bet po to vėl buvo leista vesti šventę.
Tačiau čia įžvelgiau naudos – pertrauka patikrino mano ir žiūrovų santykius, o organizatoriai įsitikino, kad posakis, esą nepakeičiamų nėra, Stefai negalioja“, – kvatojosi moteris.
Nors daugelis žmonių S.Navardaitienę žino kaip linksmuolę, ji yra diplomuota chemijos inžinierė, kuri daugiau nei tris dešimtmečius mokykloje vaikus mokė chemijos. Moteris baigė tuometį Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas).
Ji turi ir teatralės išsilavinimą. Įgijo jį kiek vėliau. O scenai visa esybe atsidavė tik išėjusi į pensiją, po mokyklos.
„Iki pat karantino netrūko kvietimų pasirodyti bibliotekose, ligoninėse ar bendruomenių šventėse. Į jas mielai vykdavau. Žinoma, pastaraisiais metais prašydavau, kad mane kas nors į pasirodymus nuvežtų, nes nustojau pati vairuoti automobilį.
Anksčiau be jo negalėjau apsieiti. Kai gavau vairuotojo pažymėjimą, Kaune buvau septinta vairuojanti moteris. Būdavo, važiuoju savuoju moskvičiumi, o praeiviai net atsisukę žiūri į mane“, – pasakojo S.Navardaitienė.
Moteris tikino, kad savo energiją ir gerą nuotaiką ji visą gyvenimą atidavė ne tik publikai, bet ir savo namams, dideliam sodui, gausiai šeimai.
S.Navardaitienė užaugino dvi dukteris ir sūnų. Ji turi penkis vaikaičius, dešimt provaikaičių ir juos vadina savo pasididžiavimu.
„Kai aplinkui toks didelis artimųjų būrys, labai tinka tokie žodžiai: gyvenimu skųstis tikrai negaliu, mane daug kas myli ir aš daug ką myliu“, – šypsojosi S.Navardaitienė.
