Močiutė giedojo bažnyčios chore, senelis buvo vargonininkas, tad tarp vargonų, tiksliau už vargonų praleisdavo nemažą dalį laisvalaikio. Justinas neslepia – patiko vargonų muzika, bet labiau už viską patikdavo stebėti, kaip kilnojasi vargonų dumplės.
– Nuo ko prasidėjo tavo meilė muzikai?
– Didžiąją dalį vasaros atostogų praleisdavau pas senelius Antalieptės miestelyje, Zarasų rajone. Jų namuose stovėjo pianinas. Anksčiau seneliai turėjo pianiną ir fortepijoną (rojalį), tačiau persikraustant į naujus namus fortepijonas netilpo, tad liko tik pianinas. Juo aš ir skambindavau. Tai buvo mano pati pirmoji pažintis, pats pirmasis prisilietimas.
– Viešėdamas pas senelius turėjai galimybę iš arčiau susipažinti ir su vargonais?
– Utenos rajone, Spirtėnų bažnyčioje senelis grodavo vargonais, o močiutė toje pačioje ir dar Antalieptės bažnyčiose giedodavo chore. Važiuodavau ir aš kartu su jais į mišias. Vargonai groja, choras gieda, o aš visai kitoj vargonų pusėj – žiūrėdavau kaip tos dumplės kilnojasi. Įdomu būdavo stebėti kaip viskas veikia. Kartu sus seneliais apsilankydavau ir Antalieptės miestelio bažnyčioje. Tai Antalieptėj gal tik kokį kartą, dažniau Spitrėnuose teko prisiliesti prie vargonų. Spitrėnuose krikšto tėvui buvau ir šposą iškrėtęs. Jam grojant per mišias aš sėdėjau šalia jo ant vargonininko suolo ir paspaudžiau vieną ar du pedalus (nepamenu ar tyčia, ar ne), tai buvo pašalinių, nežinia iš kur atsiradusių garsų muzikoj.
– Tai vargonai nebuvo svetimas instrumentas?
– Giminėje esu penktas vargonininkas. Vargonais grojo močiutės dėdė, močiutės brolis, senelis, krikšto tėtis. Močiutė sakydavo, kad seneliui reikia pavaduotojo. Vargonai man visada buvo įdomūs – ne tik kaip jie skamba, bet ir kaip viskas veikia viduj, todėl reikėjo tik gero spyrio. Atsimenu, buvo mokykloj žiemos atostogos, tuo metu svečiavausi pas senelius. Buvo 2006 metų gruodžio 30 diena. Pabudau ryte ir pagalvojau – jei nepradėsiu šiandien, tai turbūt nepradėsiu niekada. Atsisėdęs prie pianino pradėjau mokytis groti giesmes. Pasiruošiau tiek, kad užtektų bent jau vienom mišiom. 2007 metų liepos 15 dieną buvo mano debiutas. Tą dieną Spitrėnų bažnyčioje savarankiškai atgrojau pirmas mišias. Taip išsipildė močiutės ir mano paties svajonė– tapau senelio pavaduotoju. Po vienų atgrotų mišių jaučiausi tapęs „didžiuoju“ vargonininku.
Kaskart atvykęs atostogų į Antalieptę pas senelius, Spitrėnų bažnyčioj grodavau vargonais, o senelis tuo metu atostogaudavo. Tiksliau, jis sėdėdavo šalia, o aš grodavau.
Lankydavau ir kitą močiutę (to senelio gyvo nepažinau), gyvenančią Anykščiuose. Kai būdavom Anykščiuose, su tėvais eidavom sekmadieniais į mišias. Pažįstu ir šios bažnyčios vargonininką. Iš jo sėmiausi daug patirties. Bendraujam ir ryšius palaikom iki šiol.
– Įgijai pradinį muzikinį išsilavinimą Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokykloje. Moki groti ir kitais instrumentais?
– Būdamas antrokas, mokslo metų pabaigoje, kartu su draugu nuėjom į muzikos mokyklą. Ten vyko pavasarinis mokinių koncertas, kai kviečiami nauji, norintys mokytis muzikos mokykloje, mokiniai. Draugas jau grojo violončele, todėl pasiūlė ir man pabandyti. Taip atsidūriau pas violončelės mokytoją. Grojau keliuose kolektyvuose, todėl repeticijų ir koncertų netrūko. Baigęs mokslus dar kelis metus lankiau išplėstinį ugdymą. Dar ir dabar neatsisakau pagroti violončele muzikos mokyklos organizuojamuose renginiuose. Kadangi pianinu groti jau šiek tiek mokėjau, papildomą instrumentą pasirinkau akordeoną, tačiau jis manęs nesužavėjo. Didelio potraukio šiam instrumentui neturėjau, tad keleto metų akordeoną iškeičiau į pianiną.
– Kaip toliau klostėsi tavo karjera?
– Baigęs mokyklą įstojau mokytis specialybės, kuri visai nesusijusi su muzika. Muzika maniau bus priedas prie gyvenimo. Studijavau Vilniaus Gedimino technikos universitete automatiką ir valdymą. Magistrantūros studijų metu – mechatroninių sistemų automatiką. Planavau valgyti duoną iš elektros inžinieriaus darbo, tačiau likimas taip nulėmė, kad nuo vargonų nutolti nepavyko. Rokiškio bažnyčios vargonininkas išėjo iš darbo ir visų akys nukrypo į mane. Artėjo šv. Kalėdos- teko gelbėti. Iš kart po įsidarbinimo atėjo užsakymai ir dėl vargonų remonto. Iš elektros inžinieriaus darbo taip ir nepagyvenau.
– Liepos 15 dieną pamini surengdamas savo solinį koncertą.
– 2017 metų liepos 15 dieną, savo vargonavimo dešimtmetį paminėjau surengdamas pirmąjį savo rečitalį. Iki tol turėjau tradiciją tą dieną atgroti mišias kurioje nors Lietuvos bažnyčioje.
Nuo 2017 metų, kasmet šią dieną surengiu koncertą klausytojams. Pirmajame koncerte man asistavo Aušra Kežutienė ir Ina Gintautienė, o Alvydas Fijalkauskas ir Egidijus Kundrotas man gelbsti nuo 2018 metų liepos 15dienos.
– Kokio stiliaus muziką groji? Koks tavo repertuaras?
– Labiausiai prie širdies romantizmo laikų muzika. Man pačiam įdomu ją groti, be to nesinori „apkrauti“ klausytojo. Didžiąją dalį mano repertuaro sudaro prancūzų kompozitorių muzika.
– Kuriose bažnyčiose galime tave išgirsti grojant vargonais?
– Šiuo metu vargonininku dirbu Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato, Žiobiškio Šv. arkangelo Mykolo ir Čedasų Šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčiose.
– Domėjimasis vargonų mechanine puse nenuėjo veltui. Vargonais ne tik groji, bet juos ir derini, remontuoji?
– Labai daug ir išsamiai domėjausi vargonų restauravimu. Sėmiausi patirties pas Lietuvos restauratorius, įgijau restauratoriaus kvalifikaciją. Restauravimo paslaptimis pasidalino Kęstutis Šleinys (mano pirmasis mokytojas), Marijampolės vargonų meistrai Algis ir Gintautas ir taip pat restauratorius Girėnas Povilionis ir jo meistrų komanda. Pas Girėną buvo atvykęs ir vargonų restauratorius iš Latvijos – Alvis Melbardis. Alvis mokė lituoti, tiesinti metalinius vargonų vamzdžius. Jis taip pat padėjo įsigyti ir naująjį Rokiškio vargonų oro pūstuvą.
– Turi tiek veiklos, ar lieka laiko laisvalaikiui?
– Mėgstu naktinėti, o ryte ilgiau pamiegoti. Turiu pagalbininkų, tai kai tik turiu galimybę, pasinaudoju jų pagalba. Turiu pripažinti, kad ne mažą laiko dalį praleidžiu tarp vargonų. O laisvalaikiu mėgstu internete pažaisti šachmatais . Šiltojo sezono metu stengiuosi automobilį iškeisti į dviratį. Turėjau tikslą, per praėjusius metus dviračiu nuvažiuoti 1000 km, ir man tai padaryti pavyko.
