Ar ilgai užsibus Lietuvoje, solistas neįsivaizduoja. Širdyje jis jaučia ilgesį Australijai, kurioje su pertraukomis praleido beveik du dešimtmečius.
Dar dažais kvepiančiuose erdviuose operos solisto namuose Vilniaus centre – įsikūrimo nuotaikos. Atlikėjas stengiasi apgalvoti kiekvieną detalę, kad jo būstas būtų patogesnis, gražesnis, jaukesnis.
„Namų interjero kūrimas – smagus ir net smarkiai įtraukiantis reikalas, tačiau, kiek įmanoma, palieku tai šios srities profesionalams. O man gyvenime svarbiausia – muzika“, – kalbėjo A.Zakarauskas.
Solisto namuose kasdien skamba Radameso, Marijo Cavaradosio, Hermano ar Lohengrino partijos. Tenoras vaidmenis rengia garsiausių pasaulio operos teatrų repertuarams.
Jis yra vaidinęs Bazo Luhrmanno filme „Didysis Getsbis“.
„Dėl remonto ir kraustymosi į naujus namus buvau priverstas maždaug mėnesį pagyventi viešbutyje.
Repeticijų kurį laiką beveik neturėjau. Tačiau kai tik neliko statybų dulkių, buvo įrengta darbo studija.
Vienas svarbiausių ir brangiausių daiktų, kuris pirmasis atkeliavo į ją, – mano fortepijonas.
Jau tą pačią dieną prasidėjo rimtas darbas. Atlikėjas, kaip sportininkas, negali prarasti geros formos. Ilgos pertraukos ne į naudą“, – įsitikinęs dainininkas.
Po kelias valandas per dieną vieną po kito vaidmenis repetuojantis solistas viliasi, kad situacija dėl pandemijos anksčiau ar vėliau pasikeis, o pasaulio teatrai atvers duris žiūrovams. Šiuo metu tai pamažu jau vyksta Australijoje.
Net jei atsitiktų taip, kad ant teatrų durų kurį laiką dar kabos spynos, A.Zakarausko nuomone, operos menas niekur nedings, artistai nebus nustumti į užmarštį, o žiūrovai neliks be mėgstamų spektaklių.
„Pasaulis – karantine. Visi ilgimės scenos, laisvės, žmonių ir kelionių. Tačiau negaliu sakyti, kad viskas sustojo.
Perklausos, repeticijos, meistriškumo pamokos nuotoliniu būdu vyksta jau ne vieną mėnesį.
Aš taip pat internetu intensyviai darbuojuosi su kolegomis Austrijoje, Australijoje ir Italijoje.
Virtualus pasaulis vis labiau užkariauja ir muzikos pasaulio rinkas – televizijos ekrane rodomi ar internetu transliuojami koncertai bei spektakliai pasiekia platesnę auditoriją“, – kalbėjo A.Zakarauskas.
Grįžo slaugyti mamos
Prieš pusantrų metų iš Australijos, kur sėkmingai klostėsi karjera, į Lietuvą parskridęs tenoras vaidmenis operoje paliko, kad Klaipėdoje galėtų slaugyti sunkiai sergančią mamą.
Mamos gyvybė užgeso, tačiau iki pat paskutinės akimirkos šalia jos buvęs A.Zakarauskas jaučiasi sugrąžinęs moralinę skolą žmogui, kuris kadaise juo besąlygiškai tikėjo ir dėl jo aukojosi.
Kodėl po mamos mirties A.Zakarauskas negrįžo į Australiją, kur bene vienintelis iš lietuvių vokalistų turi išskirtinio talento statusą, garantuojantį jam nuolatinį gyvenimą žemyne, o liko gyventi Lietuvoje ir įsikūrė Vilniuje? Atlikėjas tikino, jog jo planus nukėlė sėkmingi pernykščiai projektai Europoje.
„Į Australiją tikrai ketinu grįžti, nes ten širdis šaukia. Tačiau mane domina ir kitokie iššūkiai. Pernai įsitraukiau į Lietuvos tenorų projektą „Tenoriada“, kuris pateko į šalies rekordų knygą. Jis žiūrovus rengiasi nustebinti ir šių metų Valentino dieną.
Be to, pernai nutariau dalyvauti Stambule, Turkijoje, vykusiame konkurse „Grandi Voci Competition Istanbul 2020“ ir tapau prizininku.
Tai man atvėrė naujas duris. Muzikos festivalyje „Oper Im Berg“ Zalcburge (Austrija) man buvo pasiūlyti du vaidmenys. Turėjau progos sėkmingai pasirodyti“, – teigė solistas.
Po konkurso Stambule vykusiuose operos žvaigždės Grace Bumbry meistriškumo kursuose pati primadona sutiko dirbti ir dalytis dainavimo meno meistriškumo subtilybėmis su A.Zakarausku. Pamokos tęsiasi ligi šiol. Tiesa, paskutiniais mėnesiais jos vyksta nuotoliniu būdu.
Anot atlikėjo, tai neįkainojama gyvenimo dovana, kurios nepaimti būtų tiesiog nuodėmė.
Praėjusių metų rugpjūtį tenoras Vienoje debiutavo dainuodamas Enzo vaidmenį Amilcare Ponchielli operoje „Džokonda“.
Įsibėgėjo karjera
Į Australiją A.Zakarauskas išvyko 2000 metais, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė klasikinio dainavimo bakalauro studijas. Prieš tai Italijoje studijavęs ir gyvenęs išvyko į Australiją mokytis anglų kalbos.
Įsikūręs Sidnėjuje A.Zakarauskas jau netrukus dalyvavo perklausoje į Sidnėjaus operą „Opera Australia“. Po jos vyras gavo galimybę tobulinti savo vokalinio meistriškumo įgūdžius pas geriausius vietos operos mokytojus.
Kai baigėsi stažuotė, įsibėgėjo jo, kaip dainininko, karjera. Po kiek laiko jis sulaukė siūlymų dirbti reklamose, o vėliau net vaidinti keliuose Holivudo filmuose.
„Australijoje dainavau ir dar nueidavau į atrankas, nes epizodiškai dirbdavau modeliu. Pabandžiau dalyvauti ir aktorių atrankoje. Kaip tik ruošėsi filmuoti „Didįjį Getsbį“. Mane paėmė, nes mokėjau groti klarnetu, bet kai pamatė, kad dainuoju ir galiu diriguoti, paklausė, gal viename epizode padiriguočiau.
Taigi pirmoje Getsbio puotoje diriguoju džiazo orkestrui. Taip, filmuotis „Fox Studios“ filmavimo aikštelėje buvo įdomu, bet tas nuotykis pareikalavo ir aukos.
Filmavimai trukdavo po aštuoniolika valandų. Dėl įtampos ir nuovargio aš po jų buvau visiškai praradęs balsą. Australijoje gydžiausi, iš naujo mokiausi kalbėti, iš naujo – dainuoti. Tai buvo žiauru“, – prisiminė A.Zakarauskas.
Bet ir po tokio iššūkio solistas nepasidavė. Į gyvenimą jis kabinosi kruvinais krumpliais, nes muzika jam buvo ir yra viskas.
„Muzika nėra mano gyvenime – ji ir yra mano gyvenimas. Muzika yra priežastis ir tikslas!
Tai svarbiausia mano saviraiškos forma – mano minčių, filosofijos išraiška. Muzika yra tai, dėl ko aš esu, dėl ko gyvenu“, – sakė A.Zakarauskas.
