Jau greitai bus dveji metai, kai Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai paskelbė sprendimą – Kretingos savivaldybė šeimai, iš kurios septyniems mėnesiams neteisėtai buvo atimti du vaikai, turi sumokėti 40 tūkst. eurų.
Jauna kretingiškių šeima buvo pateikusi tris kartus didesnį ieškinį – po 30 tūkst. eurų kiekvienam šeimos nariui. Sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar šią bylą turėjo nagrinėti būtent administracinis teismas, ir nutarė kreiptis į Specialiųjų teisėjų kolegiją su prašymu „išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą“.
Gali būti, kad neteisėtai atimtų vaikų istorija bus iš naujo nagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme.
2018 metų spalį nukentėjusieji kreipėsi į šį teismą, tačiau tąkart priimti ieškinį buvo atsisakyta, teigta, kad bylą turi nagrinėti administracinis teismas.
„Tai ne tik kuriozinė situacija, tai tiesiog pasityčiojimas. Klaipėdos apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo, pateikėme apeliaciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir daugiau kaip po pusantrų metų sulaukėme tokios nutarties – tai gal reikėjo iš karto sakyti, kad kažkas ne taip, o ne laukti šitiek laiko“, – stebėjosi nukentėjusios šeimos advokatas Alius Galminas.
Jei Specialioji teisėjų kolegija nuspręs, kad bylą turi nagrinėti Klaipėdos apygardos teismas, į kurį ir buvo kreiptasi pirmiausia, čia vėl viskas prasidės iš pradžių.
Prieš tai dar teks panaikinti Klaipėdos administracinio teismo sprendimą.
Čia išnagrinėta byla buvo pirmoji tokia Lietuvoje.
Ją atvertus valdininkai turėjo progą atsiprašyti tėvų, iš kurių ilgam laikui buvo neteisėtai atėmę du mažamečius sūnus, ir teismo procesą baigti taikos sutartimi, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.
Pareiškėjai kaip atsakovę įvardijo Kretingos savivaldybę. Mat berniukus iš tėvų atėmė tuo metu jai priklausiusios Kretingos vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos.
Išdraskyta šeima kentėjo septynis mėnesius, nors nuo pat pirmosios akimirkos motina tvirtino, jog kraujosruvų ant šešiamečio kūno atsirado tik dėl to, kad jis linkęs save žaloti.
Tačiau moters žodžiais valdininkai netikėjo. Jie nekreipė dėmesio ir į jos tikinimus, kad mažametis turi raidos sutrikimų.
Negana to, nuo tėvų buvo atplėštas ir tuomet tik vienų metų ir aštuonių mėnesių sūnus, nors ant jo kūno nebuvo jokių smurto ženklų. Mažylio paimti atvažiavo ne tik vaiko teisių sergėtojos, bet ir du policijos ekipažai.
Teismas nusprendė, kad draudžiama tokiu būdu paimti vaikus, kaip pasielgė Kretingos savivaldybė. Šitaip elgdamiesi Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai rėmėsi tik neįgalaus berniuko kalbomis.
„Tokia situacija, kai vaikai atskiriami nuo tėvų septyniems mėnesiams, negalima, ir už tai turi būti atlyginta bent iš dalies.
Mums svarbiausia buvo įrodyti savo teisybę – kad savo vaikus mylime ir buvome nekaltai apkaltinti.
Mūsų niekas neatsiprašė, susidarė įspūdis, kad esame kalčiausi. Mus apšmeižė prieš visą Lietuvą, be kaltės tapome savo vaiko skriaudikais – juk prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo.
Niekada to nepamiršiu. Tokių dalykų neįmanoma pamiršti. Septyni mėnesiai be vaikų – tai visa amžinybė“, – išklausiusi teismo sprendimą sakė 29 metų kretingiškė.
