Keistuoliu vadinamas Giedrius dėl savo užsispyrimo tapo dokumentinės juostos „Kaubojus“ herojumi, o lietuviška istorija plojimais buvo sutikta Los Andželo (JAV) ir Rygos (Latvija) filmų festivaliuose.
Tėvystės vargai G.Sasnausko nesugniuždė – atvirkščiai, tapo įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems žmonėms, susidūrusiems su įvairiomis bėdomis.
G.Sasnausko sūnui Laimonui nustatyta raumenų distrofija. Jaunas vyras negali kalbėti, valdyti rankų ir kojų, turi proto negalią, nesugeba lovoje net pasiversti, jam būtina priežiūra dieną ir naktį.
Giedrius pasiaukojo tam – kitaip pasielgti jis negalėjo, nes tikino, kad tai – sąžinės reikalas.
Laimonui sulaukus pilnametystės teismo sprendimu G.Sasnauskas yra paskirtas jo globėju.
Tačiau dėl to kartais kyla neaiškumų, pavyzdžiui, pasiimant pašte sūnaus vardu skirtą slaugos išmoką Giedriaus buvo paprašyta pateikti notaro įgaliojimą.
„Kadangi teismo sprendimu esu paskirtas globėju, man anksčiau tik reikėdavo parodyti asmens dokumentą, bet daug kas to nesupranta.
Galbūt kai kas įsivaizduoja, kad noriu pasinaudoti sūnaus išmoka“, – guodėsi Giedrius.
Bet tai tik smulkmena, nes yra buvę dar didesnių nesusipratimų.
Giedrius nuolat jautė spaudimą atiduoti neįgalų sūnų į globos namus. Kol Laimonas dar buvo vaikas, kai kurie vaiko teisėmis užsiimantys specialistai priekaištavo, kad G.Sasnauskas nemoka juo rūpintis.
„Mačiau, kaip valstybinės institucijos, užuot padėjusios auginti neįgalų vaiką, siekė iš manęs jį atimti, bet nepasidaviau“, – kalbėjo vyras.
Nors po skyrybų daug kas jį įkalbinėjo atiduoti kūno nevaldantį sūnų į specialius globos namus, Giedrius puikiai žino, ką reiškia būti auklėjamam valstybės.
Pats augęs girtaujančių tėvų šeimoje, Giedrius daugiau laiko praleisdavo vaikų namuose nei pas gimdytojus.
Auginti neįgalų sūnų nutarusiam vienišam tėvui G.Sasnauskui reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip susikurti buitį, iš kur gauti malkų, kaip prasimanyti pinigų, kad nereikėtų maitintis kruopomis ir makaronais, nes gyventi iš bedarbio pašalpos jis nenorėjo.
Prieš keletą metų apsistojęs vienkiemyje, netoli Ventos miestelio, Giedrius buvo pravardžiuojamas kaubojumi. Jis turėjo net aštuonis šunis.
Kai reikėdavo parsivežti iš miestelio maisto produktų, vyras pasikinkydavo keturkojus. Prie kinkinio jis pririšdavo vežimą. Iš dviračio ratų, automobilio sėdynės ir vairo padarytas keturratis tiko ir neįgaliam sūnui Laimonui.
Prie keturračio buvo pritvirtinti žibintai, kad būtų galima leistis į kelią net sutemus.
Šunų traukiamas vežimas riedėdavo ne tiktai žvyrkeliu, bet ir per pievas, tačiau ne kiekvienas žmogus galėdavo prisiartinti prie kinkinio. Ypač šunys nemėgdavo išgėrusių žmonių.
Kad šunys nekeltų baimės, Giedrius užmaudavo jiems antsnukius. Bet tai vis tiek neapsaugodavo nuo įvairių nutikimų. Kartą pakinkytas šuo atsistojo ant užpakalinių kojų ir pargriovė keliu einantį apgirtusį vyrą.
Nukentėjusiajam pasiskundus, kad užpuolė šuo, policija nežinojo, kaip elgtis, – negalėjo surašyti protokolo, kad įvyko eismo įvykis, nes savadarbis vežimas nėra automobilis.
Kad niekas nesiartintų prie šunų, Giedrius buvo įspėjęs prie įvažiavimo į vienkiemį.
Šunys nebuvo pikti šeimininkui ir jo sūnui Laimonui, nes jie gyvūnams rodė kur kas daugiau meilės ir supratimo nei iki tol sutikti žmonės.
Šunys savo prieraišumą išreikšdavo stengdamiesi Giedrių ir Laimoną palaižyti. Kadangi rankų nevaldantis Laimonas negalėdavo paglostyti šunų, tai padaryti padėdavo tėvas.
Giedrius skyrėsi nuo kaimo gyventojų ne tik savo gyvenimo būdu, bet ir išvaizda. Auksines rankas turintis vyras moka ne tik meistrauti, jis kaip dizaineris gali sukurti odinių drabužių, papuošti juos kniedėmis ir sagtimis.
G.Sasnauskas pasidarydavo ir specialias apsaugas ant riešų, kad kinkant koks nors augintinis nesugalvotų grybštelėti dantimis už rankos.
Eidamas iš namų vyras užsidėdavo kaubojišką skrybėlę ir prisisegdavo prie diržo peilį. Jam nereikėdavo lietsargio, nes skrybėlė ir antpečiai saugodavo lyjant.
Kai 2015-ųjų rudenį režisierius Raimondas Kavaliauskas su komanda susirado Giedrių ir ėmė kurti dokumentinę juostą, iš pradžių buvo manoma, kad tai bus trumpas pasakojimas apie keistuolį.
Tačiau Giedriaus istorija sukrėtė filmo kūrėjus ir jie ėmėsi didesnio projekto.
Neturėdamas, kur su sūnumi prisiglausti, Giedrius kurį laiką buvo apsistojęs net garaže, kurį buvo apšiltinęs ir pavertęs jaukiu būstu.
Kad niekas nekištų nosies, jis įsigijo didelį šunį, bet tuo buvo nepatenkinti kiti garažų savininkai.
Dėl šunų Giedriui teko konfliktuoti ir tada, kai su kinkiniu pasirodydavo Ventos miestelyje. Agresyviai atrodančių keturkojų nebūdavo kur palikti, kol vyras apsipirkdavo prekybos centre.
Tąsyk jam padėjo seniūnas, pasiūlęs nuošalią vietą, kur būtų galima „parkuoti“ šunų kinkinį.
Tačiau ramus gyvenimas vienkiemyje kažkam užkliuvo, Giedrius buvo priverstas padovanoti savo šunis, nes buvo tikinama, kad vienkiemis nėra jiems pritaikytas, o augintiniai gali pabėgti ir kam nors kelti grėsmę.
Giedriui trūko kantrybė ir jis nutarė kreiptis į savivaldybę dėl socialinio būsto.
Nuo 2017-ųjų jis su Laimonu gyvena Akmenėje socialiniame būste, kuris buvo pritaikytas neįgaliems asmenims.
Filme prabilęs apie tai, kad augindamas neįgalų sūnų niekada nekeikė savo likimo ir kodėl liko vienišas tėvas, Giedrius atidengė savo praeities šydą.
Pasirodo, sūnaus Laimono motina norėjo laisvės, todėl po skyrybų jį paliko.
Bet Giedrius – ne iš tų žmonių, kurie susidūrę su sunkumais viską meta. Suirus šeimai jis negalėjo taip pasielgti su sūnumi, kaip buvusi jo sutuoktinė.
„Ar gali būti laisvas, kai tave kažkas iš vidaus ėda? Man gera rūpintis vaiku, jaučiu džiaugsmą, nors jis ir nevaikšto“, – kalbėjo vyras.
Ankstesnėmis vasaromis Giedrius su sūnumi leisdavosi ir į tolimesnes keliones. Jie apsilankė Latvijoje, Estijoje, apsistodavo kelioms dienoms prie kokio nors vandens telkinio.
Vyras su sūnumi yra apvažiavęs visą Lietuvą. Jeigu kas nors priėjęs prie elektrinio triračio klausdavo, kas tai per transporto priemonė, G.Sasnauskas paaiškindavo, kad veža neįgalų sūnų, nes visuomeninis transportas šalyje dar nėra tam pritaikytas.
Herojaus pasakojimas suvirpino širdį
Įmonę „Wide Wings“ su draugais įkūręs R.Kavaliauskas apie Giedrių sužinojo atsitiktinai iš savo klientų.
Filmo kūrėjai iš pradžių planavo Giedriaus istoriją sutalpinti į penkias minutes, bet herojaus pasakojimas taip palietė širdį, kad kūrinys tapo ilgos trukmės dokumentine juosta.
Režisierius R.Kavaliauskas kartu su animatoriumi Martynu Aužbikavičiumi ieškojo būdų, kaip parodyti vienišo tėvo istoriją, kad juosta nepaliktų slegiančio įspūdžio.
„Nors dėl įvairių priežasčių juostos gamyba vis strigo, ji iškildavo prieš akis, kai kas nors sužlugdavo.
Tada turėdavau progą pasitikrinti, ar iš tiesų esu toks nelaimingas“, – prisiminė režisierius R.Kavaliauskas. Todėl tragiška, bet įkvepianti istorija apie stiprybę, optimizmą ir harmonijos paieškas primena: viena bėda – ne bėda.
– Kas labiausiai suvirpino širdį?
– Tai pasakojimas ne tik apie išskirtinį tėvo ir neįgalaus sūnaus dvasinį ryšį. Man labiausiai įstrigo Giedriaus gebėjimas įveikti sunkumus. Jis patyrė daug nuoskaudų, bet vis tiek liko optimistas.
Ši istorija moko, kaip reikėtų žvelgti į įvairius nesklandumus.
– Ar po filmavimo su herojumi likote draugai?
– Iki šiol palaikome su juo ryšį. Po filmavimo Giedrius persikėlė į Akmenę. Filmo „Kaubojus“ premjerą ketinome surengti Akmenėje ir pasikviesti Giedrių, tačiau karantinas sužlugdė šį sumanymą.
Tad liko tik nusiųsti jam juostos nuorodą. Dokumentiniam filmui svarbūs įvykiai, bet nenorėjau Giedriaus vaizduoti kaip superherojaus. Man rūpėjo parodyti, kaip į Giedrių žiūri kaimo bendruomenė.
Filme jie taip pat buvo kalbinami, norėjau palikti kai kuriuos klausimus neatsakytus, kad žiūrovai galėtų susimąstyti.
Giedrius pasirinko būti kaubojumi. Svarbi ir priešistorė, kodėl jis tapo tokiu žmogumi. Atsimenu, kaip Giedrius atsiduso pasibaigus filmavimui, – kiek daug jam teko patirti.
Apie Giedrių daug sužinau iš jo socialinių tinklų paskyros. Kai po filmavimo su sūnumi persikėlė į Akmenę, Giedriaus gyvenimas pasikeitė. Jam teko išsiskirti su šunimis, laimė, jų nereikėjo užmigdyti.
Giedriaus sūnaus liga reta, tokiems žmonėms didžiausias pavojus yra tai, kad silpsta raumenys, galiausiai liga pažeidžia širdies raumenį ir ji sustoja.
Laimonui daugiau nei dvidešimt metų, nors dėl ligos tokie žmonės miršta kur kas anksčiau. Manau, tėviška meilė jam suteikia jėgų gyventi.
– Ar gavote kokią pamoką kaip režisierius?
– Tai buvo debiutinis mano darbas. Filme pasakodamas apie keistuolį supratau, kiek daug gali reikšti užsispyrimas, ėjimas į priekį. Tai įkvepia. Man atrodo, kad Giedrių geriau pažįstu nei jis pats save.
Bet aš nenorėjau, kad dokumentinė juosta būtų slegianti ir liūdna kaip daugelis lietuviškų filmų.
Skausmingus dalykus palikome animacijai, kuri sugeba tiksliai perteikti herojaus vidinį pasaulį.
Vengdami atkuriamosios dokumentikos naudojome tik simbolius. Jei kam nors filmas „Kaubojus“ išspaudžia ašarą, tai nėra nevilties ašara.
