Smalsuoliai dar labiau nustemba, kai išgirsta, kad garvežys yra kepsninė ir net vaikų pramogų vieta.
Vienas garbaus amžiaus vyras, pamatęs Sakalauskų kieme garvežį, buvo priblokštas: „Iš kur tu jį gavai? Mes tokiu garvežiu anglis vežiodavome.“
Skamba lyg kuriozas, tačiau šiame Ričardo rankomis sukurtame garvežyje nėra nė mažiausios tikro traukinio detalės.
Rūpestingai puoselėjama tris vaikus auginančių Sakalauskų sodyba yra šalia magistralės „Via Baltica“, Dženčialaukos kaime. Ričardas šiame kaime gimė ir užaugo, o Rasa į šiuos namus prieš 12 metų atitekėjo iš miesto.
Sutuoktiniams svarbu, kokioje aplinkoje jie gyvena, auga jų vaikai, todėl sodybos priežiūrai skiria daug laiko.
Prieš kelerius metus Ričardas su Rasa netoli Druskininkų pamatė iš dujų balionų padarytą nedidelę kepsninę, panašią į garvežį.
„Man visą laiką patiko garvežiai. Nuo mokyklos laikų domėjausi technika, būdavo įdomu, kai tėvas, dirbdamas traktorininku, nusivesdavo į dirbtuves. Marijampolės profesinio rengimo centre įgijau tekintojo specialybę, patiko dirbti su metalu, be to, turėjau labai gerą meistrą.
Anuomet grįžęs iš Druskininkų nusprendžiau ir aš pasidaryti kepsninę-garvežį. Norėjau, kad ji tiktų ne tik šašlykams kepti, bet ir vaikai galėtų žaisti“, – pasakojo Ričardas.
Sutuoktinio idėjai pritarė žmona Rasa, dažnai ir pati nagingam vyrui pasiūlanti kūrybinių minčių.
„Garvežį padariau priebėgomis per pusę metų, po darbo. Konstravau be jokio brėžinio – kas buvo galvoje, tą ir dariau“, – juokėsi Ričardas.
Vyras į sodybą iš įvairių vietų prisirinko automobilių, traktorių detalių, šilumos vamzdį, iš apleistų fermų parsigabeno masyvių juostinio transporterio grandinių.
Šonų apdailai tiko kombaino spragilo juosta ir gabaritiniai tebeveikiantys senutėlio sunkvežimio ZIL žibintai.
Garvežio priekį puošia ornamentuota namų šviestuvo apdaila su lauko skėčio laikikliu.
Ratus Ričardas parsigabeno iš Prienų rajono, radęs skelbimą apie dalimis parduodamą seną rusišką traktorių DT.
„Buvo vargo su tais ratais, – prisiminęs juokėsi marijampolietis. – Savininkas labai nenorėjo, kad vikšrus nupjaučiau dujiniu pjovikliu. Sakė, geriau iškalkime kaiščius, kad nesugadintume vikšrų.
Kalėme užrūdijusius kaiščius gal keturias valandas, uodus šerdami, ir nė iš vietos. Galop traktoriaus savininkas nebeteko kantrybės: „Pjauk tuos ratus ir neškis.“
Kaminą, pro kurį išeina kepsninės dūmai, nagingas suvalkietis pagamino iš skardos gabalų. Beje, dūmtraukis dar atlieka ir rūkyklos funkciją. Po stogeliu ant grotelių galima puikiai išrūkyti žuvį ar dešreles.
Mašinisto kabinoje, kurioje mėgsta žaisti Sakalauskų vaikai ir jų draugai, įvairios detalės sukonstruotos iš dujų baliono galo, skalbimo mašinos „Riga“ būgno, sunkvežimio ZIL prietaisų skydelio.
Kepsninės dangtį puošia Ričardo padarytas metalinis krabas.
Prie įspūdingo garvežio kūrimo prisidėjo ir Rasa su vaikais. Penktokas Deividas, trečiokas Eligijus ir pirmokė Samanta šveitė ir dažė garvežio šonus, ratus.
Ričardas abiem sūnums leido dirbti su tikrais įrankiais, mokė, kaip tinkamai su jais elgtis.
„Kai garvežys buvo baigtas, vaikai labai džiaugėsi. Su draugais visą dieną žaidė, buvo neįmanoma iškrapštyti jų iš mašinisto kabinos“, – neslėpė pasitenkinimo savo darbu Ričardas.
Ant abiejų garvežio šonų yra lentelės su skirtingais metais.
„Garvežys privalo turėti numerį. Iš pradžių galvojau, kad reikia daryti lenteles su vaikų gimimo metais. Tačiau vaikai trys, o šonai – tik du.
Tada nusprendžiau, kad tai bus mano ir žmonos gimimo metai. Rasa, man darant garvežį, labai prisidėjo savo patarimais, kai ką pakoregavo. Pamaniau, esame du mašinistai, tai tegu būna mūsų abiejų metai“, – pasakojo geros nuotaikos nestokojantis Ričardas ir prisipažino, kad jam gyvenime labai pasisekė su žmona.
Nagingas meistras patikino, kad garvežys artimiausiu laiku sulauks dar kelių pokyčių.
„Noriu jį pastatyti ant bėgių. Jau esu sutaręs su vienu žmogumi, kuris turi siauruko bėgių.
Be to, panaudosiu seno ZIL galingą garsinį signalą, kuris veiks arbatinuko su švilpuku principu: jei patrauksiu rankenėlę, tai bus ženklas, kad šašlykai jau iškepė. Prie garvežio dar prikabinsiu vagonėlį. Jame bus suolai, be to, bus galima sudėti malkas“, – kalbėjo Ričardas apie įspūdingo kūrinio tobulinimą.
Kepsnine jis labai patenkintas. Stora skarda gerai išlaiko šilumą, įkurti pakanka glėbelio beržinių malkų.
Atskirai nuo vyro kalbinta Rasa neslėpė pasididžiavimo savo sutuoktiniu.
„Jis savo rankomis daug kuo papuošė sodybos aplinką. Padarė skėčio ir karietos formos stovus gėlėms. Iš lankų sukonstravo senį besmegenį, iš metalinių vamzdelių – žibintus. Prieš Kalėdas viską buvome papuošę lempučių girliandomis. Ir mums gražu, ir kaimynams smagu“, – pasakojo Rasa.
Prieš Naujųjų metų šventes Sakalauskai su vaikais taip išpuošė namą ir sodybą, kad sulaukė gausių smalsuolių: važiuodami magistrale žmonės atkreipdavo dėmesį į žibantį paveikslą ar apie įspūdingai sukurtą švenčių nuotaiką sužinodavo iš socialinių tinklų.
„Sodyboje nėra vartų, kiemą juosia tik gyvatvorė, todėl užsukti gali kas tik nori. Kartą buvo užvažiavęs italas, jis žavėjosi šventinėmis mūsų sodybos puošmenomis.
Atvažiuodavo mamos su vaikais ne tik iš Marijampolės. Šiaip žmonės elgiasi kultūringai. Ričardui teko sudrausminti tik vieną prabangia mašina atvažiavusį vyrą.
Jis pradraskė vieną žibintą, kišo į vidų ranką, nepaisydamas, kad tai pavojinga. Sakė, kad norėjo pasižiūrėti, kaip padarytas žibintas“, – pasakojo Rasa.
Darnios Sakalauskų šeimos kalėdinis triūsas buvo įvertintas – Marijampolės savivaldybės skelbtame konkurse jų sodyba buvo pripažinta gražiausiai papuošta kaimiškojoje vietovėje.
Moteris džiaugėsi, kad ir kasdienius, ir šventinius darbus visa šeima atlieka kartu.
„Mama negera, nes kompiuterio neduoda, tik simboliškai, – švelniai ironizavo Rasa. – Vaikams sakau: „Kaime gyvename, vaikai turi būti lauke.“
Jie man labai padeda. Kartu sodiname gėles, dirbame kitus darbus. Vaikai yra auklėjami tėvų pavyzdžiu, o ne pamokslais apie gyvenimą.
Džiaugiuosi, kad Ričardas užsiima su sūnumis, leidžia jiems dirbti tikrais įrankiais“, – sakė trijų vaikų mama, kuri kaip voverė sukasi ne tik sodyboje.
Visa Rasos diena – nuolatinis judėjimas. „Vežioju vaikus į mokyklą, po to vieną į baseiną, kitą – į anglų kalbą, trečią vežu dainuoti. Sukuosi visą dieną“, – sakė moteris, nesiskundžianti dėl gyvenimo tempo.
Ričardas pritaria žmonai, kad vaikai neturėtų įnikti į gyvenimą virtualioje erdvėje, todėl, galimas dalykas, su ūgtelėjusiomis atžalomis sodyboje jis sukurs dar ne vieną originalų darbą.
