Šiuo metu Aušrinė išgyvena remisiją ir jaučiasi sveika. Studijuoja universitete, per karantiną leidžia laiką tėvų sodyboje, grožisi gamta ir labai ilgisi galimybės savanoriauti.
Apie sunkią patirtį primena plaukai, kurie vis dar silpni – jie niekuomet neataugo tokie, kokie buvo iki ligos. Be to, jos imunitetas nusilpęs ir vis kimba peršalimo ligos, o tada kartais užklumpa ir nerimas, kad net nuo menko negalavimo gali prasidėti rimti sveikatos sveikatos sutrikimai, kaip kad buvo seniau, kai jai buvo 13-a.
„Iki tol, kiek pamenu, buvau vaikiškai laiminga ir pozityvi. O vieną rytą – ir dabar labai aiškiai atsimenu – pabudusi pajutau skausmą žandikaulyje ir užčiuopiau ties jo sanariu kažkokį guzelį“, – pasakojo mergina.
Kurį laiką nei jos tėvai, nei medikai nieko baisaus neįtarė – manė, gal tai nedidelis sąnario uždegimas, o gal dygsta protinis dantis. Visgi skausmas stiprėjo, vieną dieną persimetė ir į apatinę lūpą, tad Aušrinė vėl kreipėsi į gydytoją. Atsimena, kad net jautė gėdą, kad vėl pas ją eina dėl sutrikimo, kuris neatrodė reikšmingas.
Tada ją gydytoja nusiuntė skaudančios vietos peršviesti, ir paaiškėjo baisi tiesa – žandikaulyje yra auglys, kuris spaudžia trišakį nervą. Tyrimą atlikusi specialistė dar bandė raminti, gal tai – nieko baisaus, gal auglys gerybinis, tačiau netrukus paėmus mėginį paaiškėjo, kad jis – labai piktas.
Kai Aušrinei buvo 11 m., ją partrenkė automobilis, ir būtent kaire veido puse trenkėsi jo stiklą. Gali būti, auglys toje pačioje pusėje pradėjo formuotis būtent dėl sutrenkimo.
Iš pradžių trylikametė, nelabai ką apie ligas teišmaniusi, labai neišsigando. „Pagalvojau, na, vėžys, tai vėžys, reikės operuotis – tai reikės, vistiek pasveiksiu. Baisu pasidarė tada, kai gydytojas paaiškino, kad auglys suaugęs su veido nervais, taigi po operacijos nevaldysiu kairės veido pusės, negalėsiu ja nei šypsotis, nei mirksėti. Tuomet pradėjau šaukti, kad nesioperuosiu. Man pasakė, kad tokiu atveju gyvensiu tik 3 mėnesius“, – atsiminė mergina.
Po to ji šaukdama iš nevilties išbėgo iš gydytojo kabineto. Mama ją pasivijo ir pasakė: „Aušrine, mes melsimės, ir Dievas mums padės.“
Tie mamos žodžiai, pasak pašnekovės, jai pataikė tiesiai į širdį. Ji ir iki tol buvo tikinti, tik tikėjimas gyvenime neužėmė daug vietos, o po to įvykio labai tvirtai patikėjo, kad viskas bus gerai. Nuolat meldėsi ir prašė Dievo sveikatos, o ypač – kad jis neatimtų galimybės mirksėti ir šypsotis.
Per operaciją su augliu turėjo būti pašalinta dalis žandikaulio. Prieš tai dar buvo skirta chemoterapija, kuri, kaip tikėtasi, turėjo auglį sumažinti.
Tuo metu Aušrinę ypač gąsdino tai, kad dėl chemoterapijos neteks savo ilgų gražių plaukų. „Pamenu, kaip onkologinio skyriaus žaidimų kambaryje šnekučiavausi su panašaus amžius mergina, ir toji sako: „Na, štai, ir tau nuslinks plaukai“. O aš – „Ne, ne, man jie tikrai nenuslinks“. Tada toji mergina paklausė, kokia mano liga,. Pasakė, kad jai irgi Ewingo sarkoma, ir patikino, kad plaukai tikrai nuslinks, o aš vis tiek ginčijausi, kad ne... Tas mūsų pokalbis buvo draugiškas, tik tos merginos jau nebėra tarp gyvųjų“, – pasakojo Aušrinė.
Po to ji ir gydytojos, taikiusios chemoterapiją, prašė pasakyti, kad būna atvejų, kad plaukai nenuslenka, bet toji maloniai aiškino, kad tokių išimčių nebūna.
Stebuklas įvyko
Pati chemoterapija Aušrinę veikė prastai, ją labai pykino. „Kai važiuodavome į ligoninę, aš verkdama prašydavau, kad apsiskutume ir grįžtume atgal, bet tėvai nesutikdavo. Tik neseniai mama man pasakė, kad tuo metu jai tiesiog širdis plyšdavo iš skausmo. Tada aš nesupratau, kad ir mano artimiesiems labai sunku“, – sakė mergina.
O blogiausia, kad auglys ir po chemoterapijos beveik nesumažėjo. Visi gydytojai – buvo sušauktas ne vienas konsiliumas, konsultuotasi su ne vienu specialistu – sutarė, kad nėra galimybių išsaugoti kairės pusės veido nervų, kad ligonė galėtų šypsotis ir mirksėti.
Bet Aušrinė vis tiek tikėjo, kad viskas bus gerai, ir nuolat meldė to Dievo. Ir prieš operaciją meldėsi, kol užmigo.
Atsibudusi ji bandė mirksėti, šypsotis, ir jai pavyko! Medikams pavyko auglį išpjauti, nervų nenutraukiant. Ir gydytojas vėliau jai sakė, kad įvyko tikras stebuklas, už kurį telieka dėkoti Dievui.
Aušrinė labai dėkinga ir savo gydytojui chirurgui Linui Zaleckui – jis visuomet skirdavo jai ir jos mamai pakankamai laiko, leisdavo mergaitei klausti vis tų pačių klausimų apie laukiančią operaciją ir sakė, kad jeigu bus neramu, gali bet kada jam paskambinti.
Išimtinis atvejis
Tačiau Aušrinės vargai po operacijos anaiptol nesibaigė. Ji liko be dalies žandikaulio, o auglio tyrimas rodė, kad jo būta labai gyvybingo, kas reiškė, kad organizme dar liko mikrometastazių.
Dėl to buvo reikalinga kaulų čiulpų transplantacija, antraip buvo labai didelė tikimybė, kad liga atsinaujins. Prieš tranplantaciją laukė itin stipri chemoterapija, kuri turėjo sunaikinti organizme visas vėžines ląsteles (kartu ji sunaikina ir sveikąsias; kraujyje visai nelieka leukocitų nei trombocitų). Aušrinei transplantuoti jos pačios seniau duoti kaulų čiulpai.
Pirmąją transplantaciją Aušrinė atlaikė neblogai (na, bent jau pati nueidavo į tualetą), bet paaiškėjo, kad organizme vis tiek likę gyvų vėžinių ląstelių, tad reikalinga dar viena transplantacija. Tai taikoma tik išimtinais atvejais.
Po viso to merginai dar taikytas gydymas specifinėmis dendritinių ląstelių vakcinomis, pagamintomis iš jos auglio. Ketinta taikyti ir švitinimą, bet mergina su tėvais jo atsisakė, nes atrodė, kad nebeištvers.
Po antrosios transplantacijos Aušrinė jautėsi itin prastai. Pykinimas, rodės, nesiliovė visą mėnesį, burnoje bei skrandyje atsirado opų ir viską labai skaudėjo. „Tada pasiekiau aukščiausią savo kentėjimo tašką. Kartais medikai leisdavo ir morfijų, po kurio skausmas atlėgdavo, bet daug jo naudoti nevalia“, – atsiminė Aušrinė.
Be to, kartais bėgdavo kraujas iš nosies, o kadangi kraujyje nebuvo trombocitų, jis nekrešėjo, ir būdavo taikoma nemaloni nosies tamponavimo procedūra.
Per plauką nuo mirties
Kartą kraujas iš nosies pradėjo bėgti naktį. Ligoninėje šalia buvusi Aušrinės mama pamatė, kad jis bėga net pro ašarų latakus, akys atrodė pasruvusios krauju. Tada atliktas nosies tamponavimas, ir ligonė užmigo.
Po kurio laiko mamai pasirodė, kad ji nustojo kvėpuoti. Papurtė – dukra neprabudo. Siaubo apimta mama iškvietė medikus.
„O aš atsimenu, kad man tuo metu pasidarė labai gera, šviesu ir lengva. Pagaliau nejaučiau jokio skausmo. Kaip suprantu, buvau atsidūrusi netoli mirties, ir tai visai nebuvo baisu. Bet paskui mane pažadino, ir skausmas sugrįžo“, – pasakojo Aušrinė, įsitikinusi, kad žmonių po mirties laukia geresnis gyvenimas.
Dar kurį laiką ji buvo labai silpna, nė nepaeidavo, tesvėrė 39 kg (ūgis – 170 cm), bet visgi po truputį stiprėjo.
„Pamenu, kartą sanatorijoje mamai sakau: „Žiūrėk, aš bėgsiu“. Ir sugebėjau pabėgėti kelis žingsnius, bet mums su mama tai atnešė daugybę džiaugsmo – visgi aš tai padariau!“, – atsiminė ji.
Naujas žandikaulis
Aušrinė pradėjo atsigauti, praėjus maždaug metams nuo ligos pradžios. Ir po to dar trejus metus gyveno be dalies žandikaulio. Toje pusėje veidas buvo kiek įdubęs.
Mergina įprato taip gyventi, kramtydavo maistą vien sveikąja puse, bet visgi neprilaikomi veido raumenys vis labiau krypo į šoną. Buvo nepatogu ir kalbėti.
Apie dirbtinio žandikaulio implantavimą pradėta kalbėti maždaug po trejų metų, įsitikinus, kad liga neatsinaujino.
Tačiau ir tuomet laukė sunkumai – atkurti žandikaulį medikams buvo sudėtinga dėl to, kad jis merginai pašalintas kartu su sąnariu.
„Esu labai dėkinga gydytojui L. Zaleckui bei prie jo prisijungusiai chirurgei Dovilei Proškutei, kurie tikrai rūpinosi ir negailėdami laiko ieškojo galimybių, kaip mano atveju galima būtų padėti“, – sakė Aušrinė.
Ir galiausiai tokia galimybė rasta.
Kai Aušrinei buvo 18-a, jai atlikta unikali operacija: rekonstruotas ir žandikaulis, ir jo sąnarys, tam panaudojant jos klubakaulį su kraujagysline dalimi ir titaną. Tai – pirmoji tokia sudėtinga operacija Baltijos šalyse. Ji truko 8 valandas.
„Dabar trečdalį mano veido kairės pusės sudaro metalas, tik vizualiai to nematyti“, – prisipažino mergina.
Naujas gyvenimas
Mėnesį po operacijos Aušrinė dar jautėsi prastai – juk jautė skausmą ir veide, ir klube, iš kurio buvo paimta kaulo dalis (žmogaus klubakaulis neretai naudojamas rekontrukcinėms operacijoms). Dabar pakitimų dėl to mergina nejaučia, o tada kurį laiką vaikščiojo šlubuodama.
Užtat po operacijos jos veidas vėl tapo simetriškas, o sukandimas – taisyklingas.
„Aš labai džiaugiuosi tuo stebuklu, kurį padarė gydytojai – dabar aš galiu be vargo valgyti ir kalbėti ir jaučiuosi labai gerai“, – sakė Aušrinė.
Pridūrė, kad operuotoji veido pusė kiek plonesnė, nes joje trūksta dalies raumenų. Gydytojai sakė, kad norint būtų persodinti ir juos, bet ji gerai jaučiasi ir be to. Yra pamilusi save tokią, kokia yra, ir išorinių smulkmenų nesureikšmina.
O kaip persirgta liga pakeitė Aušrinės požiūrį į gyvenimą? „Aiškiai supratau, kad gyvenimas labai laikinas. Turėdama tai omenyje, noriu būti kuo naudingesnė žmonėms, savanoriauju įvairiose įstaigose. Tiesiog man atrodo natūralu, kad svarbu stengtis ir dėl kitų, ne vien dėl savęs“, – sakė mergina.
Neatsitiktinai ji pasirinko studijuoti psichologiją bei gretutines katalikų teologijos studijas – galbūt po jų atras daugiau galimybių padėti kitiems.
