Pasak Linos, eiles ji rašo dar nuo 1991 m., o maždaug prieš šešerius metus, kai išvažiavo į Vokietiją prižiūrėti senolių ir šį tą užsidirbo, kilo ir mintis išleisti knygą. Tąsyk grįžusi į Lietuvą uždarbį visgi išleido naujiems baldams ir puošniems drabužiams.
Vėliau mintys apie knygą vis grįždavo, bet vis atidėdavo jas ateičiai, o pernai pagaliau sau pasakė, kad metas susiimti ir svajonę įgyvendinti.
Ir labai džiaugiasi savo kūriniu – nuo šio sausio vidurio vienas knygos egzempliorius guli garbingoje vietoje ant jos darbo stalo – į jį vis pažiūri ir pasidžiaugia – o kiti dar supakuoti ir laukia savo skaitytojų.
– Visgi išleisti knygą savo lėšomis turbūt nemažai kainuoja? – paklausiau Linos daugeliui lietuvių rūpimo dalyko.
– Taip, už vieną knygos egzempliorių spaustuvei mokėjau 21 Eur – tiek kainavo dėl to, kad knyga spalvota, jei būtų buvusi juodai balta, būtų tekainavusi 9 Eur.
Išleidau 500 egzempliorių – iš jų 250 jau užsakyti mano gerbėjų, o kita pusė dar laukia užsakymų. Knygą parduodu po 15 Eur, ir dar priskaičiuoju siuntimo išlaidas. Siųsiu paštu, nes tais paštomatais nesinaudoju.
– Tad išeina, kad jūs, parduodama savo knygą, dar ir patiriate nuostolių?
– Tų išlaidų aš nesureikšminu – juk knyga buvo mano svajonė, o ne tų žmonių, kurie ją užsisako.
– O kas jūsų knygą maketavo?
– Daug žmonių galvoja, kad tą darau pati, bet ne, dirbti su tomis kompiuterio programomis neturiu kantrybės. Maketavo dvi mano gerbėjos, moteris iš Klaipėdos ir jauna panelė iš Kauno. Joms siunčiau savo nuotraukas, eilių sąsiuvinius ir užrašus, o jos jau pačios galvojo, kaip viską sukomponuoti, kur įtalpinti kokią fėją ar gėlės žiedą.
– Ir tos moterys dirbo neatlygintinai?
– Ne, kodėl gi. Jos tikslios sumos, kiek norėtų gauti už darbą, nepasakė, bet internete susiradau, kiek maždaug kainuoja vieno puslapio maketavimas, ir atsiskaičiau.
– Ar knygą galima užsisakyti tik iš jūsų?
– Taip, ir dar Martyno Mažvydo biblioteka norėjo gauti kelis egzempliorius. Domėjosi ir knygynai, bet jų paslaugų atsisakiau. Man smagu feisbuke atsidarius pamatyti kiekvieno pirkėjo nuotrauką, užrašyti jam palinkėjimą, o platindama per knygynus juk tokio ryšio su žmonėmis nejausčiau.
Dar prieš leisdama knygą feisbuke padariau tarsi tyrimą, pasiaiškinau, ar žmones mano knyga domintų, ir paaiškėjo, kad taip.
– Kaip jūsų eilės gimsta, kada jas rašote?
– Dažnai jas rašydavau, kai būdavo sunku. Sunkumų gyvenime esu patyrusi daug, tai ir pirmojo vyro žūtis, taip pat mano pusbrolis ir pusseserė žuvo, būdami jauni, ir mano mama mirė, kai man buvo tik 30 metų. Knygoje – ne tik eilės, joje rašiau ir apie savo vargelius, išgyvenimus, tarp jų ir tokius, apie kuriuos iki šiol nesu pasakojusi žiniasklaidai.
Bet kartais eilėraštis gimsta, tiesiog kuičiantis namuose, rausiantis darže ar gėlyne – jis tarsi savaime susidėlioja galvoje. Tik reikia jį nedelsiant užrašyti – po kurio laiko jau visko neatsiminsi.
– Tačiau dabar jūsų gyvenime sunkumų nebelikę?
– Taip, dabar mano gyvenimas geras, telieka gyventi ir juo džiaugtis. Sunkumai atslūgo 2008 m., kai sutikau savo dabartinį vyrą. Jis turi daug gerų savybių, mes abu puikiai vienas kitą papildome, palaikome ir mokame mylėti.
O ir mano sveikata, kaip mano amžiui, dar visai gera, beveik nesergu – bet ir rūpinuosi savimi, domuosi įvairiomis natūraliomis priemonėmis, organizmo valymu ir panašiais dalykais.
– Tad jūsų vyras jums nepriekaištauja dėl ekstravagantiškų drabužių, o ir dėl knygos leidybos palaikė?
– Taip, mes esame ir individualybės, nepriekaištaujame vienas kitam dėl asmeninių poreikių. Na, aš rengiuosi taip, kaip man gražu, to neturi nuspręsti joks kitas žmogus. O ir dėl knygos vyras mane palaikė, sakė, kad jeigu tik jaučiu poreikį – reikia ją leisti. Jis skaito ir kitą poeziją, bet sako, kad mano eilės jam pačios gražiausios.
– Kaip į jūsų veiklą reaguoja jūsų trys vaikai iš ankstesnių santuokų?
– Visi vaikai gyvena savus gyvenimus užsienyje (anūkų dar neturiu), vieni į kitų gyvenimus nesikišame. Žinoma, domiuosi tuo, kaip vaikams sekasi, ir džiaugiuosi, kad gerai. Na, ir mano dvi dukros dovanų po mano knygos egzempliorių tikrai gaus.
– Visgi turbūt sulaukėte ir kritikos, abejonių dėl jūsų eilių meninės vertės?
– Komentarų internete niekuomet neskaitau, kam man lįsti į kitų žmonių sielas? Bet tikrai žinau, kad yra žmonių, kuriems mano eilės ir nuotraukos dovanoja teigiamų emocijų. To aš ir siekiu.
