Patyręs keliautojas vilnietis V.Bukauskas praėjusiais metais net ir norėdamas kelionių neprifantazavo – anksčiau tokių skurdžių įspūdžių požiūriu laikų nėra buvę.
2020 metais kelionių labai stigo, tad V.Bukauskas laisvą laiką skyrė Japonijos kovos menui – patobulino karatė kvalifikaciją ir išsilaikė 3 dano egzaminą.
„Tai geras pasiekimas, reiškiantis meistrą mokytoją. Nebuvo kelionių į kalnus ir į varžybas, tad susitelkiau į karatė įgūdžių tobulinimą. Tiesa, buvo kelerios nuotolinės varžybos. Labai keista patirtis tokios srities sporte“, – pasakojo žinomas keliautojas.
Vytautas keliauja nuo 1985-ųjų, todėl 2020-ieji turėjo būti jubiliejiniai – vainikuoti 35 keliavimo metus. Tačiau vilniečio dienoraštyje pernai užfiksuotos tik dvi kelionės į Norvegiją.
„Viskas nuo praėjusio pavasario yra kitaip, bet nėra jau taip blogai, kaip mano tėvams ir seneliams, kurie ištvėrė karus, pokarius, sibirus“, – tikino V.Bukauskas.
Nuo 1985 metų pradėjęs keliauti į Altajaus kalnus Centrinėje Azijoje, Vytautas šiais metais buvo suplanavęs jubiliejinių kelionių su draugais, kurių dalis gyvena už Atlanto. Tačiau tos kelionės dėl pandemijos neįvyko.
Bet vyrui pavyko nuvykti į Norvegiją, net kai ką nauja pamatyti, nors ten keliaudavo nemažai metų.
Valstybės dienos proga iškelti trispalvę ant Horneleno uolos, aukščiausios jūros uolos Europoje, 860 metrų aukštyje nebuvo paprasta. Skardis yra Norvegijoje, o ši šalis dėl COVID-19 pernai iki liepos vidurio neįsileido keliautojų.
Visi atvykę kitomis aplinkybėmis turėjo 10 dienų laikytis karantino. Tik pasibaigus lietuvių izoliacijai teko per naktį nuvažiuoti 600 kilometrų, o tai sudarė dešimt valandų kelio iki uolos, nes tik tą dieną buvo garantuotai geras oras šiaurės vakarų pakrantėje.
„Kopti pradėjome ketvirtą valandą ryto. Kalne užtrukome vienuolika valandų“, – pasakojo V.Bukauskas ir palygino, kad lengviau įkopti į aukščiausią Skandinavijoje Galdhiopigeno viršūnę, esančią 2469 metrų aukštyje, nei į šią uolą. Tačiau vaizdas, atsiveriantis nuo skardžio, vertas drąsos prieiti kuo arčiau jo krašto. „Bet reikia matyti, kad dalis uolos pakraščio akmenų kabo, ir prisiminti, jog vėjas gali ne tik plaukus suvelti“, – pasakojo Vytautas.
Tuo metu, kai tėtis iškėlė trispalvę ant Horneleno uolos, jo jauniausia dukra Mėta buvo namuose Vilniuje, mat tik nuo 18 metų leidžiama kopti į šią uolą.
Bet rugpjūtį jauniausia iš trijų keliautojų Vytauto ir Sedos Bukauskų atžalų su tėvais susiruošė į Norvegiją.
„Geriausi vaistai nuo miestų šurmulio yra kelionės, fizinė veikla ir adrenalinas, o geriausia vaistinė – kalnai. Pastaruoju metu dėl pandemijos daugelis kalnų valstybių sunkiai pasiekiamos.
Norvegija buvo ta šalis, kurioje pavyko visa tai rasti. Horneleno uola, Kjerago akmuo, Gaustatopenas, Trolio Liežuvis (Trolltunga) – šių vietovių vaizdai kaip iš atvirukų, pasakojančių apie Norvegiją“, – patikino žinomas keliautojas.
Kelionė ant Trolio Liežuvio buvo tarsi dar vienas nepabostančio skonio grietinėlės lyžtelėjimas. Mėtai tai buvo vienintelė praėjusiais metais kelionė į kalnus ir gera proga ne tik aplankyti šią gražią vietovę, bet ir pasitikrinti kelionių kalnuose įgūdžius.
Keliauninkei M.Bukauskaitei priklauso jauniausios Lietuvos alpinistės rekordas – kai įkopė į aukščiausią Filipinų viršukalnę – Apo ugnikalnį (2954 m) Mindanao saloje, Mėta dar nebuvo atšventusi antrojo gimtadienio.
Jauniausia šalies alpinistė vėjuotą viršukalnę pasiekė būdama vienų metų, devynių mėnesių ir dešimties dienų. Ji į Apo ugnikalnį užkopė kartu su tėvais, kurie 2011-ųjų vasarį kartu su kitais keliautojais dalyvavo ekspedicijoje Mato Šalčiaus keliais.
Vėliau Mėta šturmavo vis aukštesnes viršūnes. Aukščiausia jos įveikta viršukalnė – Tubkalio (4167 m), esanti Maroke. Tai – aukščiausia Šiaurės Afrikos viršūnė.
Bet iki Trolio Liežuvio M.Bukauskaitė pėsčiomis įveikė 23 kilometrus ir be baimės užlipo ant paties krašto. Vis dėlto didžiausias išbandymas Bukauskų atžalai buvo ne aukščio baimė ar atstumas, o batai.
Grįžtant nauji batai stipriai pritrynė kojas ir teko juos nusiauti, eiti vien su kojinėmis. Mėta avėjo stebuklingas kalėdines rankų darbo kojines, nes jos puikiai atlaikė 10 kilometrų kelią per akmenis, uolas, balas ir asfaltą.
Kojinės nesuplyšo! Nė vienos skylutės! Argi tokios kojinės ne stebuklingos?
„Bet didžiausias stebuklas, kad dukra nuėjo tokį atstumą kalnais vien su kojinėmis“, – įsitikino V.Bukauskas.
Kita vieta, kur šeima apsilankė, buvo Kjerago akmuo (Kjeragbolten) – daug kam matyta vietovė iš atviruko su gražiausiais Norvegijos vaizdais.
Bet tai verta pamatyti gyvai, o dar labiau verta užlipti ant to 5 kubinių metrų dydžio „akmenuko“, kuris prieš 50 tūkstančių metų tirpstant kilometrinio storio Skandinavijos ledynams keistu būdu pakibo virš 984 metrų gylio bedugnės.
„Nors nukritimo nuo jo statistika nulinė, tas žinojimas mažai ramina. Tačiau užburiantis Lysės fjordo vaizdas ir tas lengvas adrenalinas žengiant ant Kjerago akmens – nekasdienio skonio gyvenimo kokteilis“, – įspūdžiais dalijosi Vytautas.
Faktai iš keliautojo dienoraščio
- V.Bukausko kelionių kraityje – 120 valstybių, jo dukters Mėtos – 45. Vilnietis apkeliavo visą buvusią Sovietų Sąjungą nuo Baltijos jūros iki Kurilų salų – pėsčiomis, dviračiais, baidarėmis, plaustais, laipiodamas į kalnus ir vykdamas į speleologinius žygius.
- 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę V.Bukauskas pradėjo rengti keliones į naujas vietas Azijoje, Afrikoje ir Okeanijoje. Nuo to laiko jis surengė ir vadovavo per 30 naujų kelionių krypčių į Azijos valstybes: Indiją, Šri Lanką, Nepalą, Mustangą, Butaną, Birmą, Andamanų salas, Filipinus, Indoneziją, Rytų Timorą, Jemeną, Pietryčių Azijos šalis.
- Afrikoje V.Bukauskas lankėsi Ugandoje, Ruandoje, Etiopijoje, Džibutyje, Eritrėjoje ir Indijos vandenyno skalaujamose šalyse netoli šio žemyno krantų – Madagaskare, Komorų Salose.
- V.Bukausko po Nepalą lydimi keliautojai 1991 metų lapkričio 29 dieną pasiekė Džomolungmos (8848 m) papėdę. Jie buvo pirmieji lietuviai iš už geležinės uždangos, kurie išvydo aukščiausią pasaulio kalną.
- 1992 metais V.Bukauskas dalyvavo pirmojoje Lietuvos ir JAV alpinistų ekspedicijoje į Džomolungmą iš šiaurės pusės.
- Keliautojas organizavo ir vedė pirmąsias lietuvių ekspedicijas į kalnus:
- Siupchaną (Suphan, 4058 m ) ir Araratą (5137 m) Turkijoje;
- Damavandą (5671 m) Irane;
- Ras Dašeną (4600 m) Etiopijoje;
- Apo ugnikalnį (2954 m) Filipinuose;
- Istaksihuatlį (Iztaccihuatl, 5230 m) Meksikoje;
- Kamerūno ugnikalnį (4040 m) Kamerūne;
- Aneto kalną (3404 m) Ispanijoje;
- Kartalos ugnikalnį (2361 m) Komorų Salose.
- V.Bukauskas rengė pirmąsias lietuvių keliones į:
- Butaną (2001 m.);
- Mustangą (2003 m.);
- Birmą (2005 m.);
- Brunėjų (2006 m.);
- Etiopiją ir Eritrėją (2007 m.);
- Rytų Timorą (2009 m.).
