Tenka apie keliones rašyti būtuoju laiku, nes pandemija pristabdė aistrą keliauti. Rita, kaip ir daugelis kelionių mėgėjų, nekantriai laukia, kol koronavirusas išsikvėps ir atsivers valstybių sienos.
Patyrusi keliautoja, kelionių planuotoja R.Kulešovaitė dabar gyvena prisiminimais, nuskraidinančiais ją į tolimus kraštus, kuriuose lankėsi iki pandemijos.
Žavisi Pietų Amerika
Nors daugiausia lietuvės keliautojos aplankytų šalių yra Pietų Amerikoje ir žemėlapyje pažymėtas kone visas Pietų pusrutulis, paprašyta išvardyti, jos akimis, penkias įdomiausias matytas valstybes Rita kaipmat paminėjo Argentiną, Čilę, Peru, Namibiją ir Omaną. Trys pirmosios šalys yra būtent jos ištyrinėtoje ir pamiltoje Pietų Amerikoje.
Ritą tas penketukas pirmiausia sužavėjo dėl žmonių ir jų temperamento, vėliau ji ėmė labiau vertinti išskirtinį šių kraštų gamtovaizdį. Kur daugiau, jeigu ne Pietų Amerikoje, galima išvysti kalnų virtinę ir ledynus.
Anksčiau Rita nebuvo gamtos žmogus, jai kelionėse labiau patikdavo maistas, paplūdimiai. O kai pamatė ledynus ir nesibaigiančius kalnus, toks gamtovaizdis siejosi su žmogaus laisve, kuri lietuvei tapo kelionių varikliu, bet anksčiau ji negalėjusi to jausmo apsakyti.
Į keliones Rita įpratusi leistis viena, nes kai keliavimui skiria daug laiko, rasti bendrakeleivį būtų sudėtinga. Be to, nedažnam patiktų nuolatinis klajoklio gyvenimas – aš jau nekalbu apie charakterių ir pažiūrų suderinamumą.
„Labai sunku rasti žmogų, kuris galėtų skirti kelionėms tiek laiko kaip aš ir su kuriuo būtų lengva keliauti. Kai ištisus metus judi iš taško į tašką, bendrakeleivis turėtų būti ir bendramintis, kad sutartume.
Todėl dažniausiai keliauju viena, bet kiekvienais metais sesuo prisijungia mėnesiui atostogų, nesvarbu, kur aš būnu. Turiu vieną draugę, kuri dukart su manimi buvo kelionėse beveik po metus“, – pasakojo R.Kulešovaitė.
Pavienių lietuvių keliautojų moteris buvo sutikusi tik turistinėse šalyse, o tose, kurios mažiau nutryptos keliauninkų, jų nė su žiburiu nerasi.
Turbūt taip yra dėl to, kad tik drąsuoliai eina nepramintais takais. Būtent tokia yra iš Kaišiadorių kilusi ir Londono metropolio universitete teisės bakalauro diplomą įgijusi R.Kulešovaitė.
Panoro ilgų atostogų
Jungtinės Karalystės sostinėje dvejus metus padirbusi teisininke lietuvė panoro ilgų atostogų, nes beveik neturėjo laisvalaikio.
Rita tikėjosi metus atitrūkti nuo darbų ir per tą laiką apgalvoti, ar norėtų skirti lėšų magistrantūros studijoms.
„Man reikėjo erdvės sau, norėjau atsiriboti nuo didelio miesto, žmonių, užimtumo. Norėjau laisvės. Nusipirkau lėktuvo bilietą į Indiją mažai žinodama apie tą šalį. Turėjau išskristi po keturių mėnesių, ir tada atsirado lietuvė bendraamžė draugė, kuri norėjo su manimi keliauti į Indiją.
Mes aklai nėrėme į Azijos liūną, nežinodamos nei kur, nei kaip. Tuo metu nebuvo kelionių tinklaraščių, neradau daug informacijos apie Indiją, nes žmonės tiek daug nekeliavo“, – prisiminė R.Kulešovaitė.
Į pirmą kelionę išvykstančiai dukrai mama įdėjo šventintą rožinį, nors keliauninkė nėra labai tikinti. Tačiau nuo to laiko rožinį Rita pasiima į visas keliones.
Tai – tarsi talismanas, primenantis namus, šeimą. Ji įsidėmėjusi ir mamos prašymą: „Tik nepamiršk man paskambinti.“
Turėdama prie savęs maldai kalbėti naudojamą karoliukų vėrinį keliauninkė kartais pasijunta taip, tarsi artimieji būtų šalia.
Taip buvo ir jai keliaujant su drauge septynias savaites po Indiją.
Pajutusios kelionių troškulį merginos tęsė kelionę į Šri Lanką, Tailandą, Kambodžą. Draugės suprato, jog nėra prasmės grįžti namo, nes laikas keliaujant labai greitai bėgo, joms viskas gerai klostėsi ir patiko pažintis su Azijos šalimis.
***
Visą straipsnį skaitykite naujame šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
