Ruta jau penkerius metus tarnauja Lietuvos kariuomenėje Rukloje. Iš jų trejus – kovinėje kuopoje.
„Moterims toje kuopoje – ne vieta, bet jei neturėčiau vaiko, grįžčiau atgal“, – valiūkiškai šyptelėjo R.Greičė.
Pusantrų metų sūnų Gabrielių auginanti moteris prieš keletą mėnesių po motinystės atostogų grįžo į darbą, o neseniai, prieš pat antrąjį karantiną, jėgas išbandė ir Lietuvos kultūrizmo bei kūno rengybos varžybose.
Jos ateities planuose – dar ir sporto trenerės diplomas. Gal dar – ir kirpėjos kursai. Viską ji ketina derinti su kariuomene, kuri išmokė susitelkti net sunkiausiose situacijose, jau nekalbant apie palapinės pastatymą ar fizinę ištvermę keliantis naktį prie verkiančio vaiko.
„Pamenu, išėjau į budėjimą naktį ir pasiklydau miške, niekaip negalėjau grįžti iki savo šarvuočio, o žinau, kad jis turi būti už 100 metrų.
Prožektoriais naudotis negalima, tai vienintelė mintis – atsisėsti ir laukti aušros.
Štai tokiais momentais gal ir esu susimąsčiusi, ką aš čia veikiu, bet sunkiai save kitur įsivaizduoju. Kariuomenėje aš nesu moteriška“, – prisipažino R.Greičė.
Viskas prasidėjo, kai Jonavoje gimusiai Rutai buvo 12 metų.
Kartą gatvėje ji pamatė bendraamžį berniuką su karine apranga ir paklausė, kas jis toks. Kitą dieną ji jau derėjosi dėl stojimo į Lietuvos šaulių sąjungą, kurios veikloje dalyvavo iki pilnametystės.
Kaip pati save pavadino, buvo jauna kariukė ir labai norėjo tapti profesionalia kare. Norint tuo keliu eiti reikėjo baigti karinius bazinius mokymus. Ruta, žinoma, užsiregistravo.
Tačiau šeštą mokymų savaitę merginai lūžo du pėdos kaulai. Dvi savaites Ruta vaikščiojo ir niekam nesakė, nes nenorėjo stabdyti mokymų.
„Man buvo gėda rūpintis atleidimu nuo pratybų, bet kitos merginos paskundė paramedikui ir jis liepė man eiti pas gydytoją. Tada ir paaiškėjo, kad koja lūžusi ir lengvai neišsisuksiu. Uždėjo gipsą 3 mėnesiams“, – nemalonią patirtį prisiminė R.Greičė.
Užsispyrusi mergina išsigydė koją ir grįžo į kursus, o jiems pasibaigus užsiregistravo į kariuomenę. Tarnavo Algirdo bataliono trečiojoje kuopoje, kuri dar vadinama „Piranijomis“.
Ketverius metus buvo kovinėje kuopoje. Vėliau baigė logistikos mokslus ir prieš vaiko priežiūros atostogas perėjo į logistikos batalioną.
O ką reiškia kovinė kuopa? Joje pratybos vykdavo labai dažnai – sudarydavo apie 70 procentų visos veiklos. Dažnai ištisas dienas leisdavo miškuose.
Grįžusi po savaitės pratybų miške netrukus vėl pradėdavo ruoštis kitoms pratyboms.
Ruta kelis kartus po mėnesį yra buvusi Danijoje, Anglijoje, kur vyko didelio masto pratybos.
„Buvau viena mergina kuopoje beveik tarp šimto vaikinų. Pradžioje buvo sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Žinoma, buvo ir ašarų. Mūsų vadas norėjo, kad būtume visur geriausi.
Teko pasistengti ir įrodyti, kad nesu iš kelmo spirta. Skyriuje buvau pusantrų metų. Tada išėjau į būrio valdymo grupę dirbti su radijo ryšio sistemų valdymu.
Tapo šiek tiek lengviau. Tačiau prireikė dvejų ar pustrečių metų, kol įgijau tikrąją vyrų pagarbą.
Pagaliau ėmė žiūrėti į mane kaip į draugą, visai pamiršo, kad aš – mergina“, – pasakojo Ruta.
Nebuvo jokio lūžio ar kažkokio išbandymo, viskas vyko laipsniškai: nuo kritiško požiūrio į kariuomenėje tarnaujančią moterį iki vyrų pagarbą pelniusios karės. Tuo labiau kad Ruta ne iš tų, kurios dėl mažmožių puola imti ligos lapelio.
Dirbdama kovinėje kuopoje ji tik kartą yra sirgusi. Tąkart Rutos kūnas davė ženklą, kad reikia sustoti, – moteris nualpo per pratybas, nes buvo išsekusi. Reikėjo tik daugiau pailsėti ir ji tęsė pratybų maratoną.
„Buvo specialios pratybos kariams išbandyti, tarsi įvertinti. Per jas atkrito gal 40 procentų karių. Kai kurie pratybas įveikę vyrukai po to prisipažino, kad buvo situacijų, kai jie galvojo pasiduosią, tačiau pamatydavo priekyje einančią mane, moterį, ir tai juos motyvuodavo: kaip mes iškrisime, jei Ruta nepasiduoda“, – su pasididžiavimu kalbėjo R.Greičė.
Rutos prisiminimuose – daug jaudinančių akimirkų per pratybas šturmuojant pastatus, įsirenginėjant bazes miške, atliekant kitas užduotis.
Labai įsiminė užsienyje vykusios pratybos, per kurias imituotas užpuolimas: visiškai netikėtai juos užklupo priešai su tankais. Ruta pamena patyrusi didelį adrenalino pliūpsnį.
Sunkoka įsivaizduoti, kaip ne tarnybos metu matyta ryškiai pasidažiusi, pasitempusi, švelnių manierų smulkaus sudėjimo žavi moteris bėga pelkėmis ant pečių tempdama kuprinę.
Beje, kiek ji sveria? Ir ar moters karės kuprinė lengvesnė už vyro?
„Mes viską turime vienodai. Vien neperšaunamoji liemenė sveria 15 kilogramų, ginklas su šoviniais – apie 7 kilogramus, dar šalmas.
Kuprinės svoris priklauso nuo to, ką susidėsi. Jei būna įsakymas pasiimti viską, visa amunicija sveria apie 30 kilogramų.
Kartais skyrius turi imti granatsvaidį, tada šovinius privalo nešti visi, vadinasi, yra papildomo svorio. Mažiausiai pratybose tenka nešti apie 20 kilogramų“, – detalėmis dalijosi R.Greičė.
Ir nešamas svoris visiškai nepriklauso nuo to, ar esi vyras, ar moteris. Tiesa, skiriasi normatyvai: moterims atkarpų bėgimo laikas yra ilgesnis, atsispaudimų reikia padaryti mažiau.
Rutos giminėje nėra nei sportininkų, nei karininkų, tad nuo paauglystės ją lydintis potraukis prie šių profesijų nebuvo savaime suprantamas jonaviškės šeimoje.
Tėvai prieštaravo, kad dukra sietų ateitį su tokia esą nemoteriška veikla, įkalbinėjo persigalvoti. Draugai taip pat ilgai mėgino atkalbėti nuo karinės srities pasitelkę tuos pačius argumentus.
Bet pagaliau visi suprato, kad Ruta yra rimtai nusiteikusi ir niekas jos tikslų nepakeis. Ji nuo mažumės garsėjo užsispyrimu ir visišku atsidavimu mėgstamai veiklai. Tokią Rutą artimieji matė Lietuvos šaulių sąjungoje, o vėliau ir jai pradėjus tarnauti profesionalioje kariuomenėje.
Pradinėse klasėse Ruta lankė sportinius šokius, vėliau – futbolo, krepšinio, beisbolo, lengvosios atletikos treniruotes. Ties bėgimu buvo apsistojusi ilgiausiai.
Vėliau susidomėjo virvės traukimu ir dvejus metus tuo rimtai užsiėmė, buvo Jonavos sporto klubo „Gekonas“ narė. Tuo metu ruošėsi Europos čempionatui ir beveik kasdien sportuodavo.
„Treniruotes derinau su sportine veikla kariuomenėje. Vadas sudarė galimybę, tad galėdavau drąsiai atiduoti visas jėgas ruoštis čempionatui“, – apie sportą, reikalaujantį jėgos bei stiprių raumenų, kalbėjo R.Greičė.
Pastaruosius kelerius metus šiame sporte Ruta buvo padariusi pertrauką. Tačiau dabar ilgisi virvės traukimo ir ketina grįžti į šį sportą.
Buvo laikotarpis, kai jonaviškė visai nesportavo – kai laukėsi kūdikio. Nėštumas buvo sunkus ir jai nebuvo leistinas joks fizinis krūvis.
Dėl savo pačios ir būsimo kūdikio sveikatos Ruta paisė gydytojų nurodymų, tačiau svajojo, kaip po gimdymo kuo greičiau grįš prie aktyvios kasdienybės. Taip buvo pasiilgusi sporto!
„Tačiau gimdymas nebuvo lengvas, tad leidau kūnui pusmetį pailsėti. Kai jėgos grįžo, nusprendžiau imtis iššūkio. Visuomet svajojau dalyvauti kūno rengybos varžybose. Kaip tik tuo metu pamačiau projekto „Fit Model Lietuva“ reklamą ir nieko negalvodama nėriau ten“, – entuziastingai prisimena apie praėjusių metų pradžioje prasidėjusį nuotykį.
Pirma, žinoma, pasitarė su šeima. Gavusi leidimą užpildyti registracijos anketą ėmė ruoštis.
Projekto pradžia buvo prieš karantiną. Tuomet 171 centimetro ūgio moteris svėrė vos 51 kilogramą, tad reikėjo priaugti svorio. Ji ėmė valgyti labai daug ir dažnai – kas dvi su puse ar tris valandas 6 kartus per dieną.
Tačiau reikėjo visiškai atsisakyti cukraus, o tai Rutai buvo sunku, nes, kaip pati juokavo, ko gero, visą gyvenimą iki tol juo ir tebuvo gyva.
Iki tol ji niekada nesimaitino pagal kokias nors mitybos kryptis, nesilaikė jokių dietų, neskaičiavo suvartojamų kalorijų. Jai visuomet patiko, kaip ji atrodo. Tuo labiau kad nuo vaikystės daug sportavo.
Prasidėjus pirmajam karantinui projektas buvo pristabdytas ir tik po trijų mėnesių pasiruošimas varžyboms vėl buvo atnaujintas. Rutai prie griežto sportinio režimo teko grįžti iš naujo.
Pasiruošimas truko devynias savaites. Ruta turėjo tris trenerius, mokėsi pozuoti, laikėsi mitybos plano, sportavo pagal griežtą grafiką.
Pagaliau moteris galėjo džiaugtis pasiektu svoriu – 58 kilogramais. To jai pakako. Tada laukė kulminacija – varžybos. Karininkė turėjo užlipti ant scenos ir parodyti, ką per tą laiką padarė su savo kūnu.
„Paprastai kūno rengybos varžyboms rengiamasi mažiausiai metus, o paskutinius tris mėnesius tik ryškinamos formos. O koronaviruso akivaizdoje buvau įsprausta į rėmus ir buvo įdomu, ką galima padaryti iš savo kūno per trumpą laiką“, – apie patikusią patirtį kalbėjo R.Greičė.
Pirmose varžybose Kėdainiuose prieš keletą mėnesių Ruta pelnė 3-iąją vietą, o kitose liko penkta. Savo pasirodymu moteris liko patenkinta! Tačiau jai maloniausia buvo ne vieta varžybose, o kūno pokyčiai.
Pasiruošimo metu buvo svarbu ne tik griežtai vykdyti sporto ir mitybos programą, bet ir poilsis, reabilitacija. Mažą vaiką auginančiai moteriai pastarųjų dalykų labiausiai ir trūko.
„Mane tos varžybos įtraukė. Galiu pasakyti, kad jose net atradau save, tad neatmetu, kad ateityje ruošiuosi panašioms varžyboms. Sportas man apskritai yra tarsi meditacija, laikas sau“, – patikino jonaviškė.
Sportas padeda atsipalaiduoti, o motinystė?
Rutai laukiantis artimieji ir draugai pirmieji pastebėjo, kad ji tapo rimtesnė, santūresnė. Tiesa, apie pasitraukimą iš kariuomenės nebuvo nė minties.
„Nederinu savo asmeninio gyvenimo su kariuomene, nes tai netikslinga. Kariuomenėje nesu moteriška. Tie, kurie pažįsta mane civiliniame gyvenime, sunkiai supranta, kaip aš ginklą pakeliu. O kariuomenės kolegos, sutikę mane gatvėje su aukštakulniais ir makiažu, išsižioja iš nuostabos. Darbe niekada negalvoju, kaip gražiau susirišti plaukus“, – apie moteriškumo ir karingosios charakterio pusės suderinimą paaiškino R.Greičė.
Ruta kilusi iš didelės šeimos – turi tris brolius ir dvi seseris. Ir pati būdama vos 16-os jau ėmė galvoti apie motinystę.
„Motinystė nėra tokia, kokią įsivaizdavau, būna ir sunkių akimirkų. Tačiau ir iš jų gimsta pokyčiai. Pastebėjau, kad tapau moteriškesnė, rūpestingesnė, švelnesnė“, – pokyčius vardijo pusantrų metų sūnų auginanti karė.
Ko gero, kariuomenė ją paruošė ir motinystei?
„Buvau įpratusi prie mažai miego, kai reikėdavo dalyvauti pratybose. Tad motinystės atostogos man ir buvo atostogos, nes pailsėjau“, – neslėpė R.Greičė.
Nuo praėjusių metų rudens R.Greičė grįžo į darbą, tačiau vaikas kurį laiką sirgo, tad dar nesuspėjo įsivažiuoti.
Oficialiai Ruta dar ištekėjusi, tačiau su sūnaus tėčiu kartu negyvena daugiau nei pusę metų.
Nors vaikas auga su mama, nemažai būna ir su tėčiu.
Su anūku mielai pabūna ir Rutos mama. Jos pagalba ypač pravertė, kai moteris ruošėsi kūno rengybos varžyboms ir reikėjo daug laiko leisti sporto salėje, važinėti iš Jonavos į Vilnių.
Su vyru R.Greičė susipažino kariuomenėje, kartu tarnavo toje pačioje kuopoje. Tačiau moteris prisipažino – romantišką laikotarpį temdė aplinkinių apkalbos.
„Man, kaip moteriai, kariuomenėje iš pradžių buvo skaudu ir dėl apkalbų. Tiek visko esu apie save prisiklausiusi ir nukentėjusi – kalbėta, esą esu lengvabūdė.
Bet su laiku supratau, kad jei apie tave žmonės kalba, vadinasi, esi priekyje jų. Pagaliau ėmiau garsiai kalbėti apie tuos, kurie už akių meluoja, esą aš jiems rodau dėmesį. O kai visi sužinojo, kad mes su vyru kartu, visos apkalbos pasibaigė“, – prisiminė moteris.
Dabar ji jaučiasi atspari bet kokioms kalboms. Pati ne kartą yra drąsinusi į kariuomenę atėjusias naujokes moteris ir patarusi joms, kaip elgtis įvairiose situacijose.
