Arūnas atitarnavo sovietinėje armijoje, po to studijavo universitete finansus ir kreditą. Dar studijuodamas įsidarbino banke inkasatoriumi, gavo teisę naudotis ginklu.
1990-aisiais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vyras kartu su keliais bendradarbiais tapo kariuomenės savanoriais, o netrukus, pačioje 1990 m. pabaigoje, kadangi šį tą išmanė apie ginklus, įsidarbino Aukščiausiosios tarybos apsaugoje.
A.Antanaitis buvo priimtas į IV būrį, atsakingą už aukščiausių šalies vadovų apsaugą.
„Visą sausio 12 d. buvo labai neramu, mieste stebėtas sovietinių karių judėjimas. Kalbėta, kad jie bet kada gali pulti ir Seimo pastatą, aplink kurį jau budėjo minia žmonių. Man viršininkas davė pistoletą su viena apkaba šovinių – daug ginklų neturėjome – ir liepė saugoti duris, pro kurias puolimo atveju turėjo iš pastato evakuotis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Galvojau, kad prireikus tą apkabą, kurioje tebuvo 8 šoviniai, ištuštinsiu, o toliau jau – kas bus, tas“, – atsiminė Arūnas.
Taip jis visą naktį ir budėjo prie tų durų, o iš praeivių vis nugirsdavo, kad prie Televizijos bokšto ir Radijo ir televizijos pastato vyksta baisūs dalykai. Tikslių žinių apie tuos įvykius neturėjo – juk nebuvo tokių ryšio galimybių, kaip dabar – tad detalesnės informacijos apie užimtus pastatus ir nekaltų žmonių žūtį sulaukė tik rytą. Ir visą laiką baiminosi, kad po to sovietai gali pasukti prie Seimo.
Ir sausio 13 d. praėjus Seime vis dar buvo baiminamasi puolimo. Įtampa atslūgo tik pavasarį, tada ir aplink besibūriavusi minia išsisklaidė.
„Kai sausio 12 d. atėjau į darbą, iš jo neišėjau bent mėnesį. Darbe mes ir apsiprausdavome, ir miegodavome tai ant fotelių, tai ant čiužinių. Turėjome iš labdaros gautas kupranugario vilnios antklodes, tad šalta nebuvo. Žmona kelis sykius atnešė švarių drabužių“, – atsiminė pašnekovas.
Po gero mėnesio kartais trumpam jau grįždavo namo. Ten, atsimena, vis šaltu vandeniu (nes karšto nebuvo) skalbdavo savo sūnaus, gimusio 1990 m., vystyklus.
Arūnas prasitarė, kad teko ir girdėti kalbų, kaip sausio 12 d. keli Seimo rūmus saugoti turėję pasieniečiai iš jų pabėgo. Teisę iš ten pasitraukti turėjo visi – ne kiekvienas gali ištverti tokią įtampą. Tačiau Arūnui atrodė, kad, jei jau davė priesaiką, tai ir turi dirbti savo darbą.
Savo tėvams apie tai, kur dirba, jis nesakė – nenorėjo jų jaudinti. Tačiau vieną dieną sausiui baigiantis, išėjęs pasivaikščioti aplink Seimą, sutiko savo dėdę, kuris viską suprato ir pranešė tėvams.
Po sausio įvykių įtampai atslūgus apsaugos darbuotojai vėl ją pajuto 1991 m. rugpjūtį, kai Maskvoje vyko pučas. Tuomet Arūnas budėjo prie V.Landsbergio namų ir buvo nusiteikęs, kad bet kurią akimirką gali pasirodyti sovietų kariai. Laimei, pučas nepavyko ir pasekmių nebuvo.
Buvo „patrankų mėsa“
Vėliau Arūnas ir kiti ketvirtojo būrio darbuotojai daug dirbdavo ir su užsienio svečiais – po Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo jų daug čia lankėsi.
„Svarbiausias buvo pirmasis būrys, užtikrinęs šalies vadovų asmens apsaugą. O mūsų ketvirtasis būrys buvo tikriausiai antras pagal svarbą – buvome mobilūs, mus nuolat siųsdavo vykdyti įvairių užduočių. Tarkim, jei pirmojo būrio atstovai būdavo šalia vadovų, mes turėjome būti minioje ir sudaryti antrąjį žiedą – buvome tarsi tokia patrankų mėsa“, – pasakojo Arūnas.
Visgi nei vienas jo būrio karys tarnybos metu nenukentėjo. Tačiau jam teko tapti savanorio Artūro Sakalausko žūties Seimo prieigose 1991 m. rugpjūčio 21 d. liudytoju.
„Tada buvau su kolegomis išėjęs į lauką. Mačiau, kaip į teritoriją įvažiavo milicijos automobilis. Jis važiavo link minios, o kariai savanoriai jį sulaikė. Prasidėjo šaudymas, mes taip pat nubėgome į tą pusę. Man tiesiog į dantis atlėkė spogmuo, maniau, kad tai granata, ir galvojau, kad bus blogai, bet pasirodė, kad ten plastikinis sprogstamasis paketas – šiek tiek sužeidė koją, vėliau buvau paskiepytas nuo stabligės, bet nieko baisaus. Tuo metu buvo kilusi didelė sumaištis, atbėgo „Aro“ pareigūnai, ir sovietai išvažiavo. O Artūras Sakalauskas, nors ir budėjo tolesniame poste, per tą sumaištį buvo jų nušautas“, – pasakojo Arūnas.
Netrukus po to situacija normalizavosi. Vykdavo įvairūs mokymai, ginklų taip pat atsirado geresnių. „Būdavo, vieną dieną einu į darbą su savanorio uniforma, kitą – su kostiumu, priklausomai nuo to, su kokiais asmenimis ir kokioje vietoje tądien reikės būti“, – atsiminė pašnekovas.
Visgi po 1992 m. po įvykusių rinkimų Arūnas, sulaukęs pasiūlymo tapti vieno privataus banko apsaugos tarnybos vadovu, iš darbo Aukščiausiosios tarybos apsaugoje pasitraukė.
Apie jį jam iki šiol primena Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis. Jais Arūnais nesipuikuoja, bet namie laiko garbingoje vietoje.
