„Likimo spalva – žalia“. Taip per maždaug pusmetį parašytą autobiografinę knygą pavadino buvęs Kauno „Žalgirio“ žaidėjas G.Budnikas. Beveik 400 puslapių gausiai nuotraukomis iliustruotas leidinys jau pasiekė spaustuvę. Dienos šviesą jis turėtų išvysti šį mėnesį.
Iškloti viso gyvenimo prisiminimus kauniečiui knietėjo jau kurį laiką. Tačiau visuomet atsirasdavo svarbesnės veiklos ir darbų, o mintis apie knygą tekdavo nustumti.
„Koronaviruso pandemija mane pristabdė. Daug laiko leisdamas namuose pradėjau mąstyti, jog atėjo metas aprašyti savo gyvenimą, surūšiuoti nuotraukas.
Nuo praėjusio pavasario nemažai knisausi savo, artimųjų, bičiulių, buvusių krepšininkų asmeniniuose archyvuose – norėjosi pateikti kuo daugiau vaizdinės medžiagos. Vasaros pabaigoje sėdau prie teksto. Būdavo dienų, kai vienu prisėdimu dešimt puslapių išliedavau“, – pasakojo buvęs žalgirietis.
Keisdamas partijas G.Budnikas beveik tris dešimtmečius išbuvo politikoje. Bene trumpiausiai iš visų – vos 4 mėnesius ėjo Kauno mero pareigas, vėliau buvo vicemeru ir 7 kadencijas buvo Kauno miesto tarybos narys. Tačiau knygoje apie tai rašoma ne itin daug.
„Mano, kaip politiko, kelyje būta ir baltų, ir juodų ruožų. Tačiau esu įsitikinęs, jog ne jie mano gyvenime svarbiausi“, – atviravo G.Budnikas.
Daugiausia vietos knygoje jis skyrė žiauriai nužudytų savo tėvų – Lietuvos partizanų atminimui pagerbti, aprašė kelius, kuriuos vaikystėje teko nueiti išvengiant tremties, kilimą į krepšinio aukštumas, šlovės metus „Žalgirio“ komandoje, šeimą – sūnus Gediminą (55 m.) bei Justiną (34 m.), žmoną Vandą (69 m.), mokslus ir, atrodytų, dar visai neseniai iškovotas pergales pasaulio senjorų krepšinio čempionatuose.
„Knygą pradedu nuo pasakojimo apie savo viešnagę į Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtajame Užulėnyje (Ukmergės r.) pastatytą mokyklą, kurioje septynerius metus mokytoja dirbo mano mama, 1945 metais žiauriai nužudyta partizanų ryšininkė Valentina Budnikienė.
Mokyklos sieną puošia jai ir mano tėvui, taip pat partizanui Florijonui Budnikui skirta marmurinė skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurta memorialinė lenta. Prieš keletą metų šią lentą su broliais Juozu (80 m.) ir Antanu (79 m.) pakabinome tėvams atminti“, – pasakojo G.Budnikas.
Toliau jo prisiminimai suka į netoliese esančiame Pamerneckų kaime įsikūrusį žalumoje skendintį vienkiemį.
Jam, kaip ir broliams, ši vieta suteikia ne tik jėgų naujiems darbams, bet ir kaskart sugrąžina į slogius prisiminimus apie tėvų žūtį.
„Dabar pavyzdingai giminių sutvarkyta sodyba daugiau nei prieš 7 dešimtmečius mums, našlaičiams broliams, tapo vienintele prieglauda“, – pasakojo G.Budnikas.
Išlikę seni trobesiai, kurie tik šalia išaugus naujam namui tapo pagalbiniu pastatu, mena tragiškus Budnikų šeimos įvykius ir sunkią trijų brolių vaikystę.
Kai sovietų pakalikai nušovė laikinai „Plieno“ partizanų būrio vado pareigas ėjusį F.Budniką ir durtuvais mirtinai užbadė partizanų ryšininkę jo žmoną Valentiną, mažamečiai jų vaikai buvo atvežti į Pamerneckus.
Nedideliame namelyje juos priglaudė giminės. Vyresnieji broliai čia ir užaugo. O pusantrų metų be tėvų likusio G.Budniko likimas kitoks.
„Manimi, kaip mažiausiu, rūpinosi tėvo motina. Baimindamasi būti ištremta į Sibirą dėl giminystės su Lietuvos prezidentu A.Smetona ir partizanų kelią pasirinkusio sūnaus bei marčios kelerius metus senelė su manimi ir visa manta nuo vienų giminių glaudėsi pas kitus. Ligi šiol negaliu pamiršti ilgų klajonių“, – sakė kaunietis.
Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje G.Budnikas su senele apsigyveno nedideliame bute pas tėvo seserį Laisvės alėjoje, Kaune.
Vyras prisiminė, kaip atsikėlus į Kauną senelė jam grasindavo su niekuo kieme nekalbėti, apie save ir tėvus nepasakoti.
Nors tremties G.Budnikui išvengti pavyko, dėl tėvų pasiaukojimo iš pradžių mokykloje, vėliau darbe ir sporte jam teko kentėti. Tai baigėsi tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
Bene labiausiai G.Budnikui buvo skaudu tai, kad nuo 16 metų žaidęs „Žalgirio“ krepšinio komandoje jis nė kartą nebuvo išvykęs į varžybas užsienyje. Šalia sportininko pavardės sovietmečiu buvo įrašyta „nevyjezdnoj“ (išvertus iš rusų k. – negalintis išvykti).
G.Budniko kelias į krepšinio aukštumas prasidėjo Laisvės alėjos kieme. Pasikabinęs lanką su draugais vaikas dažnai į jį mėtydavo kamuolį. Nuo 11 metų berniukas pradėjo lankyti krepšinio treniruotes.
14 metų išvyko į Klaipėdą mokytis ir buvo pakviestas į tuometę uostamiesčio krepšinio komandą, o 1961-aisiais grįžo į Kauną ir tapo jauniausiu žalgiriečiu bei Lietuvos rinktinės, su kuria aštuonis kartus iškovojo čempiono titulą, nariu.
„Tų laikų komandos draugus prisimenu su didžiausia pagarba. Juk su legendiniu Modestu Paulausku, Henriku Giedraičiu, Vytautu Sarpaliumi, Romualdu Venzbergu ir kitais buvome tarsi viena šeima. Iki šiol su daugeliu bendraujame. Anksčiau gyvai, dabar telefonu.
Kalbėdami vis prisimename kovas su Maskvos ir kitomis Rusijos komandomis, pergales, kurios mums tada atrodydavo tarsi laimėjimas ne tik aikštėje, bet ir už Lietuvos laisvę“, – pasakojo G.Budnikas.
Kaunietis aprašė faktus, rodančius, kaip tuometė politinė situacija jam, partizanų atžalai, trukdė ne tik sporte, bet ir siekiant karjeros. Nors G.Budnikas baigė tuometį Kauno maisto pramonės technikumą (dabar – Kauno kolegija), o vėliau ir Vilniaus universitetą, kur studijavo ekonomiką, eiti aukštų pareigų jam neleido tuometis saugumas.
„Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje dirbau ekonomistu „Drobės“ verpimo kombinate. Direktorius mane norėjo skirti Realizacijos skyriaus viršininku, bet tai reikėjo suderinti su saugumo vadovu.
Girdėjau telefono pokalbį direktoriaus kabinete, kai mane siūlė į aukštesnes pareigas. Balsas kitame ragelio gale paklausė, ar nėra patikimesnių žmonių?
Direktorius dar bandė mane ginti, girdi, mes jį užauginome, jis darbštus ir turi atitinkamą išsilavinimą. Bet saugumo bosas lyg kirviu nukirto: „O kas atsakys, jeigu įvyks sabotažas?“ Ir padėjo ragelį. Šis pokalbis įsiminė visam gyvenimui. Direktorius man padidino atlyginimą, tačiau tai nuoskaudos nesumažino“, – tikino G.Budnikas.
Po nepriklausomybės atkūrimo kauniečio gyvenimas smarkiai pasikeitė. Jis paniro į politinį gyvenimą, 2000 metais tapo Kauno meru, o miesto taryboje išbuvo daugiau nei du dešimtmečius, iki užpernai.
2005 metais pajutęs, kad reikia galvą papildyti žiniomis, baigė viešojo administravimo magistro studijas Kauno technologijos universitete.
„Kam normaliam žmogui tokie dalykai kaip mokslinis komunizmas? O to anksčiau buvo privalu mokytis. Man tokių žinių nereikėjo. Teko mokytis naujų dalykų.
Buvau vyriausias magistras Kaune, bet labai smagu buvo studijuoti – patarčiau kiekvienam vyresniam. Tada buvau politikas, dirbau, o į paskaitas ėjau vakarais – nepraleidau nė vienos“, – teigė kaunietis.
Tačiau didžiausia G.Budniko gyvenimo aistra išliko krepšinis. Nuo 1995 iki 2012 metų jis gynė Lietuvos garbę pasaulio senjorų krepšinio čempionatuose, o vėliau dar ėjo ir šalies senjorų rinktinės trenerio pareigas.
„Senjorų čempionatuose iškovojome ne vieną rimtą pergalę. Tačiau jie man svarbūs ir tuo, kad padėjo atsigriebti už tai, ką praradau jaunystėje.
Čempionatai vyko vis kitose pasaulio vietose, todėl aplankiau kone visus žemynus, pamačiau daugybę kraštų, pažinau naujas kultūras“, – pasakojo buvęs krepšininkas.
Paklaustas, kuo žada užsiimti, kai išleis knygą, G.Budnikas sakė, jog kai baigsis karantinas, būtinai sukvies gimines ir bičiulius į leidinio pristatymą. Vyras tikino, jog veiklos jam nestinga. Jis daug skaito, domisi aktualijomis, sportu, kasdien bent keletą valandų skiria judėjimui.
„Su žmona turime ritualą – kasdien einame pasivaikščioti savo maršrutu šalia esančiame miške. Kartais išeiname pajudėti net porą kartų – rytą ir vakare. Kiekvieną dieną gryname ore mankštinamės. Tai leidžia išlikti žvaliems ir sveikiems“, – patikino buvęs krepšininkas.
