Garbaus amžiaus kaunietei kur kas baisiau naktį išgirsti vagonų dundėjimą, nes taip bildėjo ešelonas, vežęs į Sibirą. Taip pat nežmoniškai skaudu prisiminti, kaip atskirtas kitame vagone tėvas Lietuvos karininkas Pranas Valaitis nusiima nuo piršto auksinį žiedą ir perduoda per kitus žmones, kad duktė jį išsaugotų.
1941-ųjų birželį Irena su tėvais ir broliu buvo ištremta ir atsidūrė negyvenamoje Tit-Arų saloje prie Arkties.
Tuo metu jai buvo trylika, ir ne tokio gyvenimo ji troško.
Jos tėvai buvo išsilavinę – prie Tauragės, Murdelių dvare, augusi Irenos motina buvo dvarininkaitė Liudvika Misevičiūtė, mokėsi Varšuvos pensione, vėliau Švėkšnos gimnazijoje, tėvas buvo kuopos vadas Tauragėje, todėl laisvalaikiu jodavo pas dvarininkaitę, kuri jam krito į akį.
Irenos šeima gyveno Kaune, motina dažnai ją vesdavosi klausytis operos. Vasaras Irena su broliu leisdavo Palangoje, kur galiojo kurorto aprangos kodas, – po pusryčių visi eidavo į paplūdimį vilkėdami maudymosi kostiumėlius ir chalatus, o vakare Palangos gatvėse poilsiautojai pasirodydavo apsirengę kostiumais, suknelėmis, lyg eitų per Laisvės alėją Kaune.
Po tremties į Lietuvą grįžo tik Irena ir brolis.
Apie savo likimą Irena yra papasakojusi protėvių gimtinėje viešėjusiai lietuvių kilmės amerikiečių rašytojai Rūtai Šepetys.
Irenos gyvenimo istorija paremtas romanas „Tarp pilkų debesų“ jos autorei R.Šepetys greitai pelnė pripažinimą visame pasaulyje.
Garbaus amžiaus kaunietė dar dirba Lietuvių liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Ji apgailestavo, kad dėl karantino muziejus uždarytas, o kai kurie administracijos darbuotojai užsikrėtė, todėl turi gydytis.
Bet ir neidama į darbą Irena įpratusi keltis šeštą valandą ryto. Įsijungusi radiją klausosi žinių.
Moteris įsigijo dar vieną radijo aparatą, kad vaikščiodama po kambarius nepraleistų ko nors svarbaus.
Knygų lentynoje kaunietė yra išsaugojusi artimųjų, kurių jau nėra tarp gyvųjų, nuotraukas.
Savo knygoje „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“, kurią sudarė Žilvinė Petrauskaitė, Irena prisipažino, jog nebūna vakaro, nesvarbu, ar ji pavargusi, ar ne, kad eidama gulti visų jų neperžegnotų.
Tada pasisuka ir taria: „Viešpatie, ačiū tau už šią dieną.“
Sunkiausia tremtyje jai buvo ištverti badą, apie kurį rašė: „Tai ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas – broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta.
Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau padėti negali ir kad iki tavo namų tūkstančiai kilometrų – nepareisi.“
– Esate baigusi medicinos felčerių mokyklą. Kaip atsidūrėte muziejuje?
– Aš jau sau nusibodau. Bet nesu pensininkė, kuri kiaurą dieną sėdėtų ant sofos. Mėgstu judėti, rūpinuosi gyvūnais, kuriuos dažniausiai sutinku kur nors pakelėje.
Rumšiškių muziejuje atsidūriau, kai buvo pastatyta jurta ir buvo norima įamžinti tremtinių, atsidūrusių prie Arkties, patirtį. Būdavo, paprašo kurią dieną ateiti į muziejų ir susitikti su lankytojais. O vėliau tai pasidarė kasdieniu darbu.
Dar esu gyva, tokių kaip aš labai mažai. Badavę ir įvairių sunkumų patyrę žmonės negali pasigirti ilgaamžiškumu. Daug žmonių, kuriuos pažinojau, išmirę, neturiu kam paskambinti ir su kuo pasikalbėti, nebent galiu tai padaryti savo mintyse.
– Paauglystėje kentėjote šaltį, badą, nuo sunkaus darbo buvote išsekusi. Kas jums padėjo ištverti?
– Niekas negali atsakyti į šį klausimą. To manęs klausdavo ir užsieniečiai, kurie iki pandemijos dažnai lankydavosi Rumšiškių muziejuje.
Būdavo, stoviu saulėje, šypsausi, pasakoju apie siaubingą praeitį, o jie neatlyžta ir vis klausia, gal turiu kokį stebuklingą jaunatviškumo receptą.
Juokaudama sakydavau, kad ponas Dievas pasižiūrėjo pro debesį, pamatė mane tokią suvargusią ir skyrė dalią iki grabo lentos turėti du gyvenimus: vieną – praeityje, o kitą – dabartyje.
Vaikystėje svajojau, kad būsiu balerina, o atsidūriau ten, kur žmonės krito kaip lapai. Būdavo, iškrauname baržą, o joje – amerikietiški konservai, vaisių sultys. Jie buvo skirti lagerio prižiūrėtojams, o ne tremtiniams.
Arba sūdydavau riebias žuvis, bet pabandyk bent vieną jų užsikišti į užantį – už tai būsi nubaustas.
Turėjau ką papasakoti, tai nuėjau į muziejų, o dabar be muziejaus neįsivaizduoju, kaip ištverčiau.
– Kaip klostėsi jūsų likimas, kai po mamos mirties Jakutske gavote pasą?
Kodėl grįžusi namo slapstėtės net aštuonerius metus?
– Grįžusiems tremtiniams Lietuvoje niekas neišduodavo pasų, jų neregistruodavo, o jei suimdavo, siųsdavo atgal į Sibirą. Knygoje stengiausi aprašyti linksmus nuotykius, kaip kas nors priglaudė, padėjo išvengti kratos, kaip pavalgiau, išsimiegojau.
Pagalvokite, metuose yra 365 dienos, slapsčiausi aštuonerius metus – be namų, artimųjų, tėvų, be darbo.
Niekada nežinodavau, ar gatvėje nesustabdys, ar nesuims.
Dabartiniai sunkumai – tai juokas. Nors paskelbtas karantinas, niekas nebadauja, prekybos centruose lentynos lūžta nuo maisto produktų. Galiu savo šaldytuvo dureles trankyti visą vakarą ir vis ką nors skanaus rasti.
Grįžusi į Lietuvą nieko neturėjau, netgi rankinės, buvau viena kaip pirštas, žinojau, kad buvau kitiems tarsi vaikščiojanti nelaimė – prie ko prisiliesi, tas gali smarkiai nukentėti.
Tokios būsenos neįmanoma nei apsakyti, nei aprašyti. Geriausia, ką galiu padaryti, – atsidusti ir paleisti visą skausmą. Man norėjosi paminėti tik laimingus atsitiktinumus, o tai, kas buvo blogiausia, nutylėti.
Grįžusi į Lietuvą jaučiau nuolatinę baimę ir įtampą, nes negalėjau legalizuotis.
Mano brolis su šeima iš Sibiro į Lietuvą grįžo 1958-aisiais, Kaune niekas jo neregistravo, o neregistruoto asmens niekas negalėjo priimti į darbą. Tokia buvo tvarka, todėl po kelių mėnesių brolis savo noru vėl išvyko į Jakutiją.
***
Visą straipsnį skaitykite naujame „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“, kuris pasirodys šeštadienį kartu su laikraščio numeriu.
