Brandi ramybė brandžių žmonių, pažinusių ir neviltį, ir išsiskyrimus, ir laukimą, o svarbiausia – laiko patikrintą meilę. Ja alsuoja kiekviena Dormantės ir Jurgio namų kertė.
Dormantės iš molio pradėtas statyti namas Gojuje, kai Jurgis dar nebuvo visam laikui grįžęs pas ją, jau tapo jų bendrais namais ir kitur savo gyvenimo jie nebeįsivaizduoja.
Jei ir ištrūksta kur nors kelioms dienoms, ilgai neužtrunka – miesto triukšmas erzina, nuo didelių kompanijų ar renginių jie ir iki pandemijos buvo atpratę, todėl kuo greičiau skuba atgal namo – prie savo miško, pas savo avis, šunis. Į savo brandžią tylą. Ir tam karantinas nedaro jokios įtakos.
Lyg romano siužetas
Dormantės ir Jurgio meilės istorija galėtų tapti epinio romano siužetu. Jis – žydas litvakas, gimęs ir užaugęs Kaune. Dormantė – irgi kaunietė lietuvė. Jų meilės istorija prasidėjo apie 1971-uosius. Kaip Mozė žydus po dykumą vedžiojo keturiasdešimt metų, taip Dormantė Jurgio, sugrįžtančio iš Izraelio, laukė beveik trisdešimt metų.
Tas laukimas prilygsta beveik stebuklui, nes Dormantę iš Pažadėtosios žemės buvo pasiekusios žinios, kad Jurgis žuvo. O jis, sovietmečiu su tėvais išvykęs į Izraelį, neturėjo galimybių bent trumpam aplankyti mylimąją.
„Jurgis – ypatingas žmogus. Juk nedažnas sugeba pats sau pasakyti tiesą“, – apie vyrą kalbėjo Dormantė. Bendras jų gyvenimas Gojaus kaime, nutolusiame maždaug 30 kilometrų nuo Vilniaus, prasidėjo prieš trylika metų.
Drąsus ir ypatingas Jurgis tuo, kad jau gyvendamas su tėvais Izraelyje jis atvyko į gimtąjį Kauną 1999 metais ir per bendrus draugus susirado Dormantę.
„Jau buvau susitaikiusi su tuo, kad Jurgio daugiau nebepamatysiu. Pabendraudavau su juo sapnuose arba mintimis apie jaunystės laikus, kai susitikus M.K.Čiurlionio muziejuje Kaune abiem atrodė, kad mūsų meilė – amžina“, – atviravo Dormantė.
Iki Jurgio atvykimo Dormantė, baigusi tuometį Vilniaus dailės institutą, jau buvo žinoma keramikė ir turėjo penkias dukras. Jurgis irgi buvo baigęs meno koledžą, sukūręs šeimą, susilaukęs trijų vaikų.
„Tą vakarą paskambino kaimynė ir paprašė kuo skubiau užeiti. Maniau, kad draugei vėl reikia paguodos. Tik šį kartą teko klausytis ne kaimynės nuoskaudų, o apsikabinti su Jurgiu.
Tuomet supratau, kad jausmai, užgimę prieš daugybę metų, vis dar tokie pat. Tą naktį ilgai kalbėjomės. Grįžusi namo raudojau labiau negu tada, kai sulaukiau klaidingo pranešimo, kad Jurgis žuvo“, – nesigėdijo savo jausmų Dormantė.
Ryžosi skirtis
Antrą kartą Jurgio į Izraelį ji nebelydėjo. Nenorėjo išsiskirti keliems dešimtmečiams. Išvažiuodamas jis Dormantei nieko nežadėjo, tik pasakė žodžius: „Tu privalai būti laiminga.“
Jurgiui išvažiavus ji suprato, kad laiminga galėtų būti tik su juo. O jeigu bus laiminga, bus gerai ir jos vaikams.
Grįžęs į Tel Avivą Jurgis permąstė savo tenykštį gyvenimą ir pats sau pasakė, kad visa tai, ką kūrė Izraelyje su iš Pietų Afrikos Respublikos kilusia žyde – netikra, kad meilės jie vienas kitam nejaučia.
Nebenorėdamas gyventi dvilypio gyvenimo Jurgis žmonai pareiškė norįs skirtis. Tokį sprendimą jis priėmė nesitaręs su Dormante. Netrukus skirtis nusprendė ir jos šeima. Tik Dormantė su vyru išsiskyrė taikiai, o Jurgiui teko beveik nunešioti geležines klumpes, kol galėjo atvažiuoti į Lietuvą.
Prireikė net septynerių metų įveikti Izraelio skyrybų įstatymų ir buvusios žmonos kliūtis.
Per tą laiką Dormantė su Jurgiu galėdavo pasimatyti tik Izraelyje.
„Mano kelias buvo labai sudėtingas ir skausmingas, bet jausmai sprogdino, todėl visi sprendimai tarsi išplaukė savaime. Taip, kaip gyvenau iki susitikimo su Dormante, daugiau gyventi nebegalėjau.
Po viešnagės Lietuvoje manyje įvyko ilgai brendęs lūžis. Dormantė po trisdešimties metų galėjo pasakyti, kad manęs nebemyli ir man būtų tekę su tuo susitaikyti.
Bet mano sprendimas skirtis tada jau nebepriklausė nuo to, ar skirsis su vyru ji.
Vis tiek būčiau išsiskyręs. Galėjau meluoti ir žmonai, ir sau. Vyrai juk turi meilužes, žmonos – meilužius. Tačiau man toks gyvenimo būdas nepriimtinas. Todėl ir pasakiau: „Po velnių, priimkite mane tokį, koks esu!“ – atviravo Jurgis.
Sukūrė ypatingus namus
„Jurgis mūsų namuose greitai prigijo, o aš nebeįsivaizduoju, kaip būtų galima gyventi kur nors mieste, toli nuo gamtos. Nors vis dar dirbame mieste, po darbų greitai skubame į savo kaimą.
Neseniai Jurgis telefonu kalbėjosi su Izraelyje gyvenančia dukra – nors ji Lietuvoje lankėsi tik tris kartus, prisipažino jos pasiilgusi. Vadinasi, mūsų namai Gojuje kažkuo ypatingi“, – svarstė Dormantė.
Ji neslėpė, kad kurį laiką jiems su Jurgiu teko apgludinti savo charakterių, įpročių ir požiūrių kampus.
Atvažiavęs į Gojų Jurgis jau rado Dormantės iš molio pastatytą namelį.
Tiesa, ji dar ne iki galo buvo įgyvendinusi savo sumanytą projektą: „Man vis dėlto reikėjo persukti dalį savo mąstymo ir vertinimų. Pasistengti per daug nesinervinti, jei Jurgis kokius nors mano suruoštus rąstelius ar akmenukus pernešdavo į kitą vietą arba sumūrydavo ne ten, kur man atrodė tinkamiau. Supratau, kad privalau taikytis prie jo.“
Nors daugelis draugų ir artimųjų smerkė Dormantę, nesuprasdami, kaip ji galėjo ryžtis skyryboms su savo penkių dukterų tėvu, ji iki šiol beveik kasdien pati sau prisipažįsta: „Geriausia, kas dar galėjo nutikti mano gyvenime jau susilaukus vaikų, tai – susitikimas su Jurgiu ir mūsų bendri namai Gojuje.
Jurgiui sugrįžus prasidėjo ir mano kūrybinis pakilimas, ir malkinių keramikų judėjimas, susijęs su anagama. Dabar mūsų sodyboje pastatyta jau trečioji krosnis, šiek tiek mažesnė už anksčiau buvusią. Ją po seminaro Vokietijoje pasistatėme dviese su Jurgiu.“
Ekstremalūs nuotykiai
Nuostata – priimkite mane tokį, koks esu – Jurgis vadovaujasi ir gyvendamas su Dormante. Tai neretai išvirsta į ryškius gyvenimo džiaugsmus.
Šių metų vasarą Jurgis sumanė nuvežti Dormantę prie jūros kiek neįprastu maršrutu – palei Nemuną, tik kitapus nei kelias, vedantis pro Jurbarką ir Panemunės pilis. Kitaip tariant, Suvalkijos keliais.
„Jurgis planavo, kad romantiškai nakvosime palapinėje, o rytą jis man virs kavą. Bet prasidėjus liūčiai palapinė sugriuvo ir mums teko miegoti automobilyje. Pas mano dukrą, gyvenančią Klaipėdoje, planavome atvažiuoti vėlyvą kitos dienos popietę, bet ankstyvą rytą jau buvome prie jos namų“, – praėjusios vasaros nuotykius prisiminė Dormantė.
Kur kas ekstremalesnių nuotykių Dormantė su Jurgiu yra patyrę Izraelyje.
„Kai važinėdavau pas Jurgį į Izraelį, galėdavau ten būti tik dvi savaites, tad iš anksto būdavo suplanuota, ką pamatyti. Kadangi šalies nepažinojau, per daug nesigilindavau, nei kur, nei kokiais keliais važiuosime.
Jis labai mėgdavo prie Negyvosios jūros esantį En Gedžio kurortą ir šalia jo įkurtą zoologijos sodą. Likus gal porai dienų iki kelionės oras pasidarė nepakeliamai tvankus.
Jei taip būtų buvę Lietuvoje, neabejotinai būtume sulaukę liūties ar net audros. Jurgis mane patikino, kad geriausiu atveju iškris penki lašai. Juk pavasaris. Liūčių sezonas jau esą praėjęs.
Kadangi kelionė buvo iš anksto suplanuota, neklausėme jokių orų prognozių ir išvažiavome. Tik iškrito ne penki lašai, o buvo tokia liūtis, kad nuplovė prieš keturiasdešimt metų statytą tiltą, į Negyvąją jūrą buvo nunešta lavina purvo.
Kai mus sustabdė kelininkai, sužinojome, kad iki En Gedžio niekam nepavyksta nusigauti jau tris dienas. Bet Jurgis paaiškino, kad mums labai reikia. Kelininkai gūžčiojo pečiais ir atsargiai pasakė: „Bandykite.“
Mes ne važiavome, o plaukėme purvo upe. Temo. Kas darosi už automobilio, galėjome šiek tiek įžiūrėti pro mažus plyšelius priekiniame stikle, kuriuos dar šiaip taip nubrėždavo valytuvai.
Išlipusi iš automobilio, kad pažiūrėčiau, kur toliau važiuoti, vos nebuvau nunešta gelsvo visa apimančio purvo“, – pasakojo Dormantė.
Kelis automobilius purvas jau buvo nunešęs nuo kelio į prarają, bet Jurgiui su Dormante vis dėlto pavyko po vidurnakčio pasiekti kelionės tikslą.
Kurorte esančios gydyklos darbuotojai į juos žiūrėjo kaip į ateivius iš kitų planetų, nes ir susapnuoti negalėjo, kad kam nors pavyks įveikti tą purvo laviną.
Sustabdė kariškiai
Ar galima Izraelyje patirti dar aštresnių nuotykių? Žinoma, bet tik ne savo noru. Jurgis su Dormante, atsidūrę Palestinoje, buvo per plauką nuo pragaišties.
„Neketinome taip giliai važiuoti į Palestiną. Manėme, tik pasidairysime ir grįšime atgal. Staiga matau, kad pro mus jau važiuoja automobiliai ne su izraelietiškais numeriais. Buvome sustabdyti kariškių, kurie patarė nedelsiant grįžti į Izraelio teritoriją, jei nenorime išlėkti į orą“, – prisiminė Dormantė.
Kai jau įvažiavo į Izraelį, Jurgis prisipažino, jog jaudinosi dar ir dėl to, kad automobilio bake beveik nebebuvo likę degalų.
„Neįsivaizduoju, ką būtume darę, jei automobilio variklis būtų užgesęs. Tačiau tik dėl to nuotykio pamačiau Palestiną.
O ji nuostabi – tos jos kalvelės tiesiog užburiančios“, – izraelietiškų kelionių prisiminimus vartė Dormantė.
Paklausta, ar jos neišmuša iš vėžių tokie nuotykiai su Jurgiu, linksmai nusijuokė: „Oi, ne! Tai – gyvenimo prieskoniai. Tik šią vasarą, kai Jurgis mane prie jūros panemune vežė, labai nervino, kad jis važiuoja 50, 40, net 30 kilometrų per valandą greičiu, nes jam norėjosi suspėti viską pakelėse pamatyti.
Be to, važiavome ir dviračių takais, ir kažkokiais niekur nevedančiais vieškeliais. Tokiais atvejais aš linkusi pati vairuoti, kad jis ramiai galėtų dairytis pro langą.“
Klausantis širdingo Dormantės pasakojimo apie gyvenimo su Jurgiu skonį ir jam būtinus prieskonius, beveik įžūliai išsprūdo klausimas – negi ji vairuoja ir visą jų bendrą sugyvenimą?
„Geriau to nesakykime. Matyt, kartais Jurgis tai supranta. Bet aš nė vienos sekundės nesigailiu, kad mes sykiu. Ir dar dažnai pati sau pasakau: „Dievas – neparalyžiuotas. Jis juda“, – baigė pokalbį Dormantė.
