Operos gerbėjai ir dažnas proginių koncertų klausytojas puikiai prisimena „Traviatos“ Užstalės dainos eilutes: „Sugaukim slaptą virpesį/Ir meilės tyrą grožį/Žydėt rasotai rožei/Teskirta valanda...“
Scenoje ir teatro fojė Naujųjų metų naktį skambėdavo šampano taurės, tačiau pagrindinių „Traviatos“ vaidmenų atlikėjams ši opera – sudėtingas kūrinys.
„Violetos vaidmuo „Traviatoje“ – vienas sunkiausių. Kai pavykdavo spektaklyje gerai padainuoti, būdavau labai laiminga.
O kai laiminga, ir širdis dainuoja, pamiršdavau, kad scenoje tekdavo ne tik Violetos dramą išgyventi, bet ir rasti jėgų negalvoti, kokia sunki jos suknelė, sverianti apie penkiolika kilogramų“, – šyptelėjo I.Milkevičiūtė.
„Traviatos“ Violeta buvo jos diplominis darbas. Su šiuo vaidmeniu būsima operos žvaigždė 1976 metais ir atėjo į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Vėliau šią partiją italų kalba I.Milkevičiūtė tobulino garsiajame Milano „La Scala“ teatre.
Po diplominių spektaklių mūsų teatre su Virgilijumi Noreika (1935–2018) „Traviatą“ dainavome Lenkijoje Lodzės operos teatre. Ten Violetos partiją atlikau vos trečią kartą. Buvo numatytas tik vienas spektaklis, bet lenkams jis taip patiko, kad kitą dieną jie atšaukė savo vaidinimą ir paprašė mūsų pasirodyti dar kartą“, – prisiminė I.Milkevičiūtė.
Vėliau Violetą jai teko dainuoti Varšuvos Didžiajame teatre, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos teatruose: „Kai Galina Višnevskaja paskui savo vyrą violončelininką Mstislavą Rostropovičių išvyko į Vakarus, viena tuomečių Maskvos Didžiojo teatro vadovų Irina Archipova, svarstydama, kas vietoj Galinos dainuos „Traviatoje“, kvietė mane persikelti į Didįjį teatrą.
Bet teko pasirinkti – stažuotė „La Scala“ arba Maskva. Balsą tobulinti pasirinkau Milane. Vėliau daug kartų dainavau Maskvos Didžiajame teatre, bet Violetos vaidmens atlikti neteko.“
„Traviatos“ kostiumus ir garsiąją Violetos suknelę, kuria puošėsi ir I.Milkevičiūtė, ir S.Stonytė, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kūrė žinomas Estijos dailininkas Eldaras Renteris.
Tai – prabangus epochinis apdaras su visomis XIX amžiui būdingomis detalėmis – pūstu sijonu, kurį laiko keli metaliniai lankai, krinolinais, nėriniais, kaspinais, vėduoklėmis.
Kad krinolinai laikytųsi ir nekiltų į viršų, keturiuose suknelės kampuose būdavo pririšami maišeliai su smėliu. Todėl solistės privalėdavo scenoje judėti laibai atsargiai ir pamiršti, kad suknelė sveria apie penkiolika kilogramų.
I.Milkevičiūtei su šia istorine suknele teko dainuoti ir savo diplominiame spektaklyje: „Scenos viduryje stovėjo kėdė – pirmojo „Traviatos“ veiksmo ariją reikėjo dainuoti sėdint.
Teko sėstis vos ne su trijų metrų pločio suknele, kurios kampuose dar tie smėlio maišeliai kabėjo. Sėsdama pajutau, kad kėdė griūva, todėl teko nuduoti, kaip grakščiai laikau suknelę, o iš tikrųjų laikiau kėdę ir pritūpusi sudainavau visą pirmojo veiksmo partiją.“
Pradėjusi solistės karjerą nacionaliniame operos ir baleto teatre I.Milkevičiūtė dar daug metų dainavo „Traviatoje“ su vos per diplominį spektaklį neparklupdžiusia suknele: „Per visą spektaklį Violetai nėra laiko net prisėsti, nes po pirmojo veiksmo reikia skubėti persirengti antrajam veiksmui.
Persirengimo kambarėliai teatre nedideli, tai einant pro duris tekdavo suknelės lankus iškelti į viršų.
Kitaip nebūčiau tilpusi net ir pro atlapotas duris.
Kostiumus tekdavo keisti ir kituose veiksmuose, todėl atsikvėpdavau tik grįžusi namo. Eiti kur nors švęsti Naujųjų metų po „Traviatos“ jau nebesinorėdavo. Skubėdavau namo pas sūnų, dukrą ir tuo metu sunkiai sirgusią mamą. O balsas po „Traviatos“ atsigaudavo tik maždaug po 65 valandų.“
O kad daugybę Naujųjų metų sutikimo švenčių ir pokylių teko paaukoti dėl tradicija tapusios naujametės „Traviatos“, I.Milkevičiūtė nė kiek nesureikšmina: „Man kur kas didesnė šventė buvo ne Naujieji metai, o dainuoti.
Buvau ir tebesu darboholikė. Būti scenoje man visada buvo ir malonumas, ir laimė, ir atsakomybė.“
Kurdama Violetos vaidmenį I.Milkevičiūtė Lietuvoje ir užsienyje turėjo ne vieną partnerį, atlikusį Alfredo vaidmenį: „Galėčiau paminėti daug žinomų dainininkų, bet susitikimai scenoje su šviesaus atminimo legendiniu mūsų tenoru V.Noreika įsiminė visam gyvenimui.
Jis buvo nepaprastai muzikalus. Iš jo daug išmokau. Be to, man visada būdavo labai svarbu, kad partneris ne tik teisingai viską sudainuotų, bet ir nemeluotų scenoje. Kad vaidmenį atliktų balsu. Toks maestro ir buvo.“
Visa savo patirtimi ir dainavimo džiaugsmu dabar I.Milkevičiūtė dalijasi su savo dukra, jau išgarsėjusia prestižinių pasaulio teatrų scenose Asmik Grigorian (39 m.): „Ji buvo mano operinio dainavimo kurso studentė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Bet dainuoti pradėjo dar būdama man po širdimi.
Juk vaikai girdi, ką mama sako, apie ką dainuoja ar dėl ko verkia. Dabar dukra jau pati rūpinasi balso tobulinimu, nes šis procesas niekada nesibaigia.
Atsiunčia man savo įrašus, jei negaliu nuvažiuoti kur nors jos paklausyti. Klausia nuomonės, patarimų.
Aš ir pati iki šiol net po aštuonių valandų dainavimo su studentais dar padainuoju viena. Balso negalima apleisti, jį kaip kokį instrumentą būtina ir tausoti, ir puoselėti.“
Violetos vaidmuo į S.Stonytės kūrybinį gyvenimą atėjo netikėtai: „Kiekviena solistė, kuriai suteikiama galimybė atlikti šį vaidmenį, jaučiasi pakylėta ir ypač įvertinta. Man ši atsakomybė teko, kai buvau pradedanti solistė, turinti dar nedaug patirties.
Iš pagrindinių partijų scenoje iki to laiko buvau dainavusi tik Tatjaną Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“.
O „Traviatoje“ turėjau dainuoti kambarinę Aniną, bet dirigentas Rimas Geniušas rekomendavo iš karto imtis Violetos partijos. Tai buvo man netikėta, bet ryžausi.“
Sėkmingai debiutavusi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre su tuomečiu teatro direktoriumi V.Noreika S.Stonytė Violetą dainavo dvylika metų.
„Sutikau gal dešimt partnerių tenorų, kurie dainavo Alfredą, ir tiek pat baritonų, atlikusių Žermono vaidmenį.
Bet vis dėlto įsimintiniausias buvo V.Noreika, kuris nuo pat pirmojo veiksmo į mane žiūrėjo ne įsimylėjusio Alfredo, o reiklaus teatro vadovo žvilgsniu“, – šyptelėjo S.Stonytė.
Tačiau ji prisipažino nelinkusi dairytis atgal arba pernelyg svajoti apie ateitį: „Gyvenu šiandiena. Bet minint mūsų operos šimtmetį negaliu neprisiminti darbo teatre, o ypač „Traviatos“.
Su šiuo Giuseppe Verdi šedevru susijusi visa epocha. Gaila, kad sovietmečiu gyvenome uždarai ir į mūsų teatrą reikalui esant kaip dabar negalėdavo iš užsienio atvažiuoti dainininkai.
Tačiau Lietuvos opera nebuvo bebalsė. Teatras buvo gana aukšto lygio.
Dabar opera visai kitokia, gal net artėjanti link šou meno. Nieko nepadarysi, laikai keičiasi. Bet man mielesnis tikras teatras, kuriam svarbios idėjos, pasiaukojimas. Anais laikais apie algas ir honorarus niekada nekalbėdavome. Buvo daugiau idealizmo.“
S.Stonytė neslėpė scenoje sykiu su Violeta kaskart išgyvendavusi dramą. „Bet tai, kad spektaklis baigiasi tragiškai, Violetos mirtimi, man labiau simbolizuoja triumfą. Jos mirtis – šviesi, pakylėta.
Todėl nė kiek nenusimindavau, kai Naujųjų metų naktį tekdavo dainuoti „Traviatoje.“
Pasak jos, ir dramą, ir šventę scenoje padeda sukurti visi spektaklio elementai, taip pat ir artistų kostiumai.
„Kartais kostiumas net padeda artistui kurti vaidmenį. Kitaip ir negali būti.
Jei aktorius arba dainininkas – labai stiprūs, kostiumai gali būti itin minimalistiniai.
Tokiu atveju drabužiai lyg neatlieka jokio vaidmens. Kai „Traviatos“ kostiumus kūrė Eldaras Renteris, jie buvo nepaprastai puošnūs, nors ir subtilių spalvų ir spektaklyje, be jokios abejonės, kūrė tam tikrą atmosferą, tarsi alsavo savo dvasia. Ypač kai opera buvo dainuojama italų kalba“, – prisiminė S.Stonytė.
Solistė puikiai suvaldė penkiolikos kilogramų Violetos suknelę, nors jos lankai ir buvo labai platūs. Tik tekdavo gerai apskaičiuoti judesius scenoje, bet E.Renterio kurtas kostiumas artistiškai pasiteisindavo.
Ar tokia sunki suknelė netrukdydavo dainuoti ir įsijausti į Violetos vaidmens dramatizmą?
„Mes buvome idealistai. Todėl jokių kaprizų nebuvo. Tiesiog būtų buvę gėda pareikšti: „Aš – primadona, tai kaip galima neturėti kaprizų?“
Niekada nenorėjau nei savęs sureikšminti, nei išaukštinti. Visada laikiausi nuostatos, kad esu tik priemonė atlikti tai, ką sukūrė genijus.
Lenkiuosi G.Verdi, o ne sau, kad teko dainuoti Violetą, nors balsas šiam vaidmeniui atlikti turi būti ypač išlavintas, kad galėtum atskleisti visas personažo charakterio spalvas“, – neslėpė S.Stonytė.
Teatro salėje visada būdavo vienas žmogus, kuris objektyviausiai ir jautriausiai įvertindavo visus jos dainavimo subtilumus. S.Stonytės vyras, žinomas pianistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Jurgis Karnavičius (63 m.) džiaugdavosi ir kentėdavo sykiu su visomis jos scenos herojėmis.
Solistė yra prisipažinusi, kad vyras, ko gero, nėra praleidęs nė vieno spektaklio, kuriame ji dainavo.
Jei tą dieną turėdavo kokių nors darbų ar įsipareigojimų, juos atidėdavo ir ateidavo į teatrą. O nuo ketverių metų į operą pradėjo vedžiotis ir dukrą Laūrą.
„Kiekviena mano Violeta buvo išskirtinė. Ji kiekviename spektaklyje mane savo drama sukrėsdavo iš naujo, nes kompozitorius labai giliai natomis išreiškė jos gyvenimo tragizmą.
Jeigu man būtų duotas Violetos likimas, priimčiau jį. Juk ji irgi neklausė, kodėl ją ištiko būtent toks gyvenimas ir tokia tragedija.
Jos liga – džiova tais laikais buvo neišgydoma, bet per labai trumpą laiką ji patyrė nepaprastai daug gražių išgyvenimų – ir kančią, ir nusivylimą, ir laimę bei meilę.
Gal vis dėlto geriau trumpas, bet sodrus ir kupinas spalvų gyvenimas nei ilgas, sveikas rusenimas“, – svarstė S.Stonytė ir apgailestavo, kad šiemet naujametės „Traviatos“ uždanga nepakils „taurei linksmybių“.
Buvo rodoma Naujųjų metų išvakarėse
Pirmasis „Traviatos“ spektaklis įvyko 1920 metų gruodžio 31 d. Kaune. Jį organizavo tuometė Lietuvos meno kūrėjų draugija bei Operos ir dramos vaidykla. Pirmoji Violeta buvo Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (1895–1962), Alfredas – Kipras Petrauskas (1885–1968).
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre „Traviata“ buvo pastatyta 1920, 1931, 1952, 1974, 1980, 1992, 2005, 2009 ir 2020 metais. Iki 2002 metų „Traviata“ buvo rodoma kiekvienų Naujųjų metų išvakarėse.
2020 metais pastatyta „Traviata“ skirta Lietuvos operos šimtmečiui.
Teatro dirbtuvėse vadovavo kostiumų meistrė
Keturiasdešimt aštuonerius metus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kostiumų dirbtuvėse dirbusi kostiumų dailininkė Danutė Seržentienė savo rankose laikė, tvarkė, dekoravo ne vienos operos solistės sukneles. Ji dar spėjo susipažinti ir su legendine Violeta Elena Čiudakova.
„Jos suknelės man neteko siūti, tik pamenu, kad buvo balta puošni suknelė. Paskutinį kartą „Traviatoje“ ji dainavo 1971-aisiais, o kitų metų pavasarį po sunkios ligos mirė“, – prisiminė D.Seržentienė.
Vos tik pradėjus dirbti teatro dirbtuvėse jos laukė didelis darbas – E.Renterio „Traviatai“ sukurtų suknelių su krinolinais siuvimas ir dekoravimas.
„Tos suknelės buvo nepaprastai sudėtingos, bet sykiu ir labai įdomios, nes turėjo nemažai epochinių elementų. Kad didžiuliai krinolinai laikytųsi ir nekiltų į viršų, kaip ir XIX amžiuje, suknelės priekyje reikėdavo prikabinti maždaug kilogramą sveriančius maišelius su smėliu. Be to, juk scena yra šiek tiek aukščiau nei pirmosios salės parterio eilės, tad jei krinolinai kad ir nedaug pakiltų, matytųsi solisčių kojos. To jokiu būdu nebuvo galima leisti. Todėl tie smėlio maišeliai, tempdami krinolinus žemyn, padėdavo ir kojas pridengti“, – prisiminė savo darbo subtilybes D.Seržentienė.
Violetos suknelei su krinolinais reikėdavo mažiausiai dešimt metrų balto nėriniuoto audinio, o kad jis gražiau kristų ir atrodytų, dar ir kreminės spalvos aksomo.
„Tais laikais juk ir audinių tinkamų nebuvo, ir nėrinių. Todėl mano pareiga būdavo kartais iš nieko sukurti, sugalvoti, kaip nėrinius iš tiulio pagaminti ir dar juos išsiuvinėti, kad jie nesiskirtų nuo tikrų nėrinių. Tekdavo juos ir padidinti, ir išbanguoti. Visų operų solistų kostiumus labai saugodavome, bet vis tiek juos kartais reikėdavo atnaujinti – patvarkyti nėrinius, gėles ar kaspinus“, – pasakojo D.Seržentienė.
Kostiumų konstravimo ir siuvimo subtilybių jai yra tekę mokytis Maskvos Didžiajame teatre pas garsų scenografą gruziną Simoną Virsaladzę: „1976 metais į stažuotę Maskvoje mane išsiuntė tuometis kultūros ministras Lionginas Šepetys. Ten pamačiau, kaip kuriami ir gaminami išskirtiniai sceniniai rūbai. Sužinojau daugybę jų konstravimo niuansų ir net paslapčių. S.Virsaladzė buvo nepaprastai talentingas kūrėjas.“
Prisimindama kostiumų primatavimus daugybei Lietuvos operos ir baleto teatro primarijų D.Seržentienė neneigė, kad jų metu ji būdavo artistams tam tikras aplinkybes diktuojanti meistrė: „Tų primatavimų būdavo tikrai ne vienas ir ne du. Matuodavome tiek kartų, kiek reikėdavo. Jeigu kostiumas sudėtingas, reikia kruopštaus ir ilgo darbo, kad jį pasiūtum taip, kaip sugalvojo dailininkas. Protingi artistai suprasdavo, kad savo kaprizus ar žvaigždžių statusą teatro dirbtuvėse privalo pamiršti. O jei jiems ir norėdavosi šiek tiek pablizgėti, privalėjo tai daryti skoningai“, – apie savo patirtį pasakojo D.Seržentienė, kuri yra rengusi net tris artistų kartas ir daugybę operos dainininkų bei choristų.
