Tokiais atvejais išsiversti be artimųjų pagalbos yra neįmanoma. O ką daryti, jeigu jie – už šimtų kilometrų?
Staiga pasijuto blogai
„Kas dabar bus?“ – sunerimo ir Jonavoje gyvenanti Jūratė Butiškienė, kai lapkričio 27-osios vakarą, artėjant darbo pabaigai, ją ėmė krėsti šaltis. Gal čia tik peršalimas? Gripas? O gal ir koronavirusas?
„Prastai jaučiausi, tačiau – pasimatavau – temperatūros nebuvo. Kadangi esu vyriausioji kasininkė, visada išbūnu iki darbo pabaigos. Juk esu atsakinga už viską, kas susiję su grynųjų pinigų operacijomis.
Taigi uždarėme parduotuvę ir išėjau namo. Jie netoli tos „Maximos“, kurioje dirbu“, – pasakojo ši 41 metų moteris.
Užvėrusi namų duris Jūratė suprato, kad rimtai susirgo. Ir kad kitą dieną į darbą nebenueis.
„Nors jau buvo vėlu, paskambinau parduotuvės vadovei Jelenai ir pasakiau, kas man nutiko. O kitą dieną, šeštadienį, registravausi COVID-19 testui. Nors jo teko palaukti porą dienų, neabejojau, kad jis bus teigiamas“, – užsiminė Jūratė.
Liga įkalino namuose
COVID-19 – sunki liga. Ją dar labiau apsunkino tai, kad ji į patalą paguldė ne tik Jūratę, bet ir jos vyrą.
Smarkus, pulsuojantis galvos skausmas, karščiavimas, kosulys ir – jokių pagelbėti galinčių artimųjų.
„Į Jonavą atsikėliau prieš septynerius metus ir sidarbinau „Maximoje“. Taigi perėjau į prekybą iš viešbučių verslo.
Vieni mano giminės ir draugai liko Palangoje, kiti – Rokiškyje. Nenumanau, kaip būčiau ištvėrusi tokią koronaviruso ataką, jei ne mano bendradarbių gerumas. Juk susirgome kartu su vyru – abu nuo to šeštadienio užsidarėme namuose“, – pratarė J.Butiškienė.
Pasak jos, net pagalvoti apie tai, kuo gali baigsis infekcija, nebuvo jėgų. Temperatūra smarkiai šokinėjo. Būdavo, išgėrus vaistų, ji kelioms valandoms atslūgsta, o paskui vėl šauna aukštyn, iki 38-39 C. Ir taip – daugiau nei savaitę.
„Kosulys taip pat vargino. Valgyti nenorėjau. Kur ten, negalėjau nė kąsnio praryti – organizmas visiškai netoleravo maisto.
Prisiversdavau gurkštelėti vandens, nes vaistus vis tik reikėjo išgerti. Slogos nebuvo, bet nosis buvo užgulusi – tai trukdė kvėpuoti. Ir dar tas viduriavimas...“ – taip koronaviruso primestą būseną apibūdino Jūratė.
Kaip taip sunkiai sergant įmanoma pasiekti mobilųjį testavimo punktą?
„Tam pas mus, Jonavoje, savivaldybė teikia taksi paslaugą. Tereikia paskambinus sutarti laiką, ir sergantieji yra nuvežami pas medikus ir parvežami atgal“, – paaiškino pašnekovė.
Nežinia, kur užsikrėtė
„Daug galvojau apie tai, kur galėjau pasigauti užkratą. Parduotuvėje griežta tvarka: viskas dezinfekuojama, visi – su kaukėmis, pirštinėmis, kasos – su apsaugos skydais.
Didesnė tikimybė, kad ne darbe, bet kur nors namų laiptinėje mudu su vyru užkratas pasitiko“, – kalbėjo J.Butiškienė.
Tačiau dabar, grįžtelėjusi į laiką, kai liga kone trims savaitėms įkalino namuose, Jūratė sunkiai suvaldo padėkos ašaras.
„Nelaimės parodo, kokie žmonės yra greta mūsų, – pratarė ji. – Su vyru „kalėjome“ namuose, bet viską, ko tik reikėjo, supirkdavo mano bendradarbiai.
Tereikėdavo užsiminti, kokių reikia vaistų ar kokio kito pirkinio, ir tos mano darbo moterys sukraudavo lauknešėlius prie mūsų buto durų. Būdavo, ateina, paskambina į duris, o aš vėliau viską pasiimu.
Mes labai draugiškai darbe sugyvename – tai nuostabūs žmonės. Juk dabartinėje „Maximos“ parduotuvėje dirbu dar tik trejus metus, o pati jos vedėja Jelena pirkdavo man ir vaistus, vėliau, kai atlėgo karščiavimas ir ėmė grįžti jėgos – ir maistą.“
Jau grįžo į darbą
Pasak J.Butiškienės, sveikata pradėjo gerėti praėjus maždaug dešimčiai dienų. Sveikimo proceso paspartinti nebuvo įmanoma – specifinio COVID-19 gydymo nebuvo, o vaistai buvo būtini simptomams slopinti.
„Nuotaika pagerėjo, kai atlėgo karščiavimas. Atsirado ir noras ko nors užkąsti. Taigi neseniai, gruodžio 15-ąją, sugrįžau į darbą. Ir supratau, kaip pasiilgau tų savo gerųjų žmonių.
Taip, organizmas dar yra nusilpęs, greičiau atsiranda nuovargis. Juk 17 dienų turėjau nedarbingumą, kone pusę to laiko išbuvau ant patalo. Tad jeigu pailstu darbe, prisėdu, pailsiu – esu ir dabar savo kolektyvo globojama“, – pasidžiaugė moteris.
Visais būtina pasirūpinti
Pasak „Maxima“ parduotuvės Jonavoje vedėjos Jelenos Vitkienės, natūralu, kad COVID-19 užkrato baimė sukausto visus darbuotojus.
„Vos tik sužinojome, kad Jūratei diagnozuota COVID-19, pranešėme specialioms tarnyboms, ir parduotuvėje viskas – prekybos salė, sandėliai, kabinetai – visos patalpos buvo kruopščiai dezinfekuotos.
Tai dvigubas rūpestis – ir dėl susirgusio žmogaus, ir dėl toliau dirbti turinčio kolektyvo. Žmonės turi matyti ir jausti, kad jie nepalikti likimo valiai – kad ir jais yra rūpinamasi.
Sielojamės dėl tų, kurie bet kuo suserga. Bet ir dirbame tokioje srityje, kuri yra viena rizikingiausių. Esame nuolat apsupti žmonių – aptarnaujame pirkėjus.
Kas benutiktų, turime išlikti ramūs. Tačiau mūsų parengtis per šią pandemiją yra tokia, kad kiekvienas, kas tik ateina apsipirkti, gali būti šios ligos nešiotojas: yra saugos taisyklės, ir jų laikomės“, – kalbėjo Jelena.
Sklidina gerumo širdis
Dauguma J.Vitkienės vadovaujamos „Maximos“ darbuotojų yra senbuviai – jų kaita yra labai maža. Visi kartu darbe jie praleidžia daug laiko: daug bendrauja, susibičiuliauja, žino vieni apie kitų sėkmes ir nesėkmes.
„Žinojome, kad Jūratė yra ne vietinė – kad Jonavoje neturi artimųjų. Tuomet, kai ji susirgo, pirmiausia ir pagalvojau, kaip jai padėti.
Darbe sutarėme, kas nupirks vaistų, o kas – maisto. Mes gi dirbame slenkančiu grafiku, po darbo dienų turime išeiginių.
Ir mums ypač buvo svarbu, kad Jūratė nesijaustų vieniša, atstumta, kad nebijotų pasakyti, ko reikia, drąsiai skambintų bet kuriai iš mūsų. Žinau, kad tokioje situacijoje atsidūrusiam žmogui svarbi yra emocinė parama“, – kalbėjo J.Vitkienė.
Taip prie Jūratės buto durų atsirasdavo lauknešėliai su prekėmis, kokių tik ji paprašydavo. Bet būta jų ir išskirtinių, kai patys „Maximos“ darbuotojai kolektyvo vardu sukraudavo į juos tai, kas, jų manymu, yra reikalinga.
Taigi J.Butiškienė jau dirba, o ji, pasak Jelenos – profesionali darbuotoja.
„Mums kiekvieno darbuotojo rankos dabar labai reikalingos – sunkus metas. Perkančių maisto prekes žmonių srautas yra didelis, ir darbuotojams reikia ištvermės.
Laukiame pirkėjų, bet širdyje viliamės, kad ir jie tokiu laiku mūsų pagailės – kad laikysis saugos reikalavimų ir pakentės, jei teks ilgėliau eilėse lūktelėti“, – pratarė J.Vitkienė.
