Oficialiai Stanislovas jau pensininkas, bet nuo minties apie sėdėjimą namie jį net nupurto. „Kam man eiti į pensiją, ką aš namie veiksiu? Gyvenu prie miško, tai negi su kiškiu kalbėsiu? O išeinu į darbą, sukuosi kaip vijurkas tarp žmonių, bendrauju su jais ir laikas praeina daug smagiau. Be darbo aš negaliu gyventi“, – dėstė Vilniaus pakraštyje, Salininkuose, gyvenantis vyras.
4 dienas jis praleidžia darbe nuo ankstaus ryto iki vakaro, o tada turi 4 išeigines. Tikina, kad tie laisvadieniai jam prailgsta – juk namie vis ta pati monotonija. Eina parnešti tai vandens iš šulinio, tai malkų, tai pečiukus pakuria, o kai tą padaro – vėl viskas iš naujo.
Darbe daug įdomiau – ten susitinka su įvairiais žmonėmis, paplepa, „pašposyja“ ir net nepajunta, kaip diena prabėgo. „Po tų keturių laisvadienių aš į darbe ne einu, o bėgte bėgu“, – patikino entuziastingasis senjoras.
Nereikia galvoti, kad jis bėga nuo vienatvės – Stanislovas turi žmoną ir tris vaikus. Vyriausias jo sūnus dirba policijoje, o jaunesnis sūnus ir dukra – dar nepilnamečiai. Šeimą Stanislovas sukūrė gana vėlai, būdamas 42 m., jo žmona – gerokai jaunesnė. „Ji dirba medicinos sesele, taigi juokavau, kad aš vyresnio amžiaus ir man reikia, kad seselė nuolat būtų šalia – maža kas gali nutikti“, – pokalbio metu Stanislovas nesiliovė juokavęs.
Ilgiausios jo atostogos truko 40 dienų – jas gavo per „Maximos“ rekonstrukciją. Gerai, kad tada buvo vasara, taigi galėjo leisti ištisas dienas darže – kapstymasis jame jį ramina.
Beje, šeimos daržas visada išpuoselėtas, sunku jame surasti bent vieną piktžolę. „Esu tvarkingas, gal dėl to, kad mano kilmė vokiška, nors pase ir nurodyta, kad esu lietuvis“, – pastebėjo pašnekovas.
Seniau, kai dirbo padavėju, atostogų jis beveik neturėdavo. Buvo vienas iš nedaugelio aukštos kategorijos darbuotojų, galėjusių aptarnauti elitinius svečius (bet kam to daryti neleisdavo – juk teoriškai naujokas galėjo svarbius svečius ir nunuodyti), taigi darbo visada turėdavo labai daug.
Dažnai į restoraną eidavo 6 val. ryto, nes nuo 8 val. rinkdavosi pusryčiauti turistų grupės, o grįždavo namo 2-3 val. nakties. Tuomet turėdavo vieną laisvadienį, bet per jį kartais būdavo pakviečiamas patarnauti į kokį pobūvį.
O kaip jis sumanė tapti padavėju? „Kartą nuėjau į svečius pas pažįstamą, tokį žydą, vėliau išvykusį į Izraelį, ir pamačiau, kad jo namie yra degtinės, konjako, įvairaus maisto, kokio kiti tais laikais neturėdavo. Paklausiau, iš kur visa tai, o jis atsakė, kad dirba padavėju ir visko gauna. Tada ir aš nusprendžiau juo tapti, 1970 m. baigiau prekybos mokyklą“, – pasakojo Stanislovas.
Įsidarbino tuometiniame „Erfurto“ restorane, būdamas vos septyniolikos. Pilstė alkoholinius gėrimus, nors pats jų gerti dar metus negalėjo dėl amžiaus. Bet negėrė ir vėliau.
„Gal dėl to dabar turiu jėgų, nesiskundžiu sveikata, kad niekad negėriau ir nerūkiau. Nemažai kitų padavėjų jau ir mirė nuo degtinės, o aš jos neragavau – juk dirbdamas su aukšto rango svečiais turėjau būti blaivutėlis. Bet nesiskundžiu, būdavo linksma – vis muzika, pobūviai, vestuvės. Ir jaunąsias vogti mėgdavau – po to išpirką gaudavau“, – pasakojo jis.
Tarp nuolatinių Stanislovo aptarnaujamų svečių buvo Petras Griškevičius su viena, po to su kita su žmona, Algirdas Mykolas Brazauskas, Stasys Povilaitis, Virgilijus Noreika ir daugybė kitų.
Netrukus po „Erfurto“ patraukė dirbti į „Vilniaus“ restoraną, kur praleido 10 metų, po to perėjo į „Lietuvos“ viešbučio restoraną, kur išdirbo 20 metų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo išvykęs padirbėti ir į užsienį.
Prašė nevaikyti – pats lakstys
„Užsienyje padavėjais paprastai dirba vyresni žmonės, būna ir septyniasdešimtmečių, ir aštuoniasdešimtmečių. O pas mus tai daugiausia aštuoniolikmečiai jaunuoliai“, – pastebėjo. Ir kiek nuliūdęs prisipažino, kad galiausiai padavėjo darbo paskutinėje savo darbovietėje, „Stiklių“ restorane, atsisakė – pasijuto pavargęs, lenktyniausamas su tais aštuoniolikmečiais.
Tačiau be darbo sėdėti nesiruošė. Viena jo pažįstama, parduotuvės vedėja, pakvietė jį dirbti į „Maximą“ – sakė, kad joje vertinami ir vyresnio amžiaus žmonės. Stanislovas pamėgino – ir jam patiko. Toje pačioje „Maximos“ parduotuvėje darbuojasi jau šešerius metus.
„Eidamas į parduotuvę sakiau vedėjai, kad manęs po skyrių nevaikytų – aš pats po jį lakstysiu“, – atsiminė vyras. Taip jis ir daro – dirba, nenusileisdamas jaunesniems kolegoms (o parduotuvėje, tiesą sakant, visi už jį jaunesni). Ir su kolegomis puikiai sutaria.
Ilgą laiką Stanislovas rūpinosi duonos skyriumi, vėliau perėjo į skyrių, kur prekiaujama salotomis ir įvairiais kulinarijos gaminiais.
„Sykį mane vedėja norėjo pastatyti į kasą, bet sakiau, kad ten netiksiu – juk visą laiką, dirbdamas padavėju, girdėdavau frazę „grąžos nereikia“, tai ir kasoje pirkėjams grąžą atiduoti man bus per sunku... Dar norėjo mane paskirti į žuvies skyrių, kur kartais prireikia žuvį nudobti ar apsvaiginti, bet sakiau, kad man tikėjimas neleidžia – juk yra sakoma: „Nežudyk“, – pasakojo Stanislovas, kuriam humoro jausmas dažnai padeda ir nepatogiose situacijose.
Ras net paparčio žiedą
Energingasis salės darbuotojas nuolat juokauja ir su pirkėjais, ir su kolegomis, ir su vadovybe. „Kartą vedėja manęs paklausė, ar aš nors kartais būnu rimtas. Aš jai atsakiau: „Nežinau, o ką tai reiškia?“ – nusijuokė pašnekovas.
Sakosi dirbdamas padavėju išmokęs daugybės anekdotų ir juokelių, kad pralinksmintų svečius, ir mano, kad jie puikiai padeda, ir dirbant prekybos centre.
Dirbdamas užsienyje jis matė, kokie ten pardavėjai būna draugiški su klientais – su jais susibičiuliauja, ir tie vėl sugrįžta. Tad jis nusiteikęs, nors Lietuvoje tai ir nėra įprasta, linksminti ir savo pirkėjus, kad ir tie sugrįžtų atgal.
Pavyzdžiui, sykį jaunoms merginoms sakė, kad su jo pagalba „Maximoje“ jos ras viską – net ir paparčio žiedą, nors ir ne sezonas. Kartą mėgino pirkėjus įtikinti, kad viena plačiai reklamuojama keptuvė kepa ir be taukų, ir be ugnies. Sykį vienai moteriai žadėjo, kad, jei ji pasakys savo PIN kodą, jis nuims nuo jos visus prakeiksmus. Moteris juokėsi, bet PIN kodo neišdavė.
„Žmonės Lietuvoje dažnai susiraukę ir visą laiką kažkur skubantys. Bet išgirdę mano juokelius jie nusišypso, ir mane tai džiugina“, – pasakojo Stanislovas.
Megzti gražų ryšį su pirkėjais jam pavyksta, nuolat sulaukia teigiamų jų atsiliepimų. Kai sykį turėjo nedarbingumą („nors tokių dalykų ir nemėgstu“), ne vienas klientas jo kolegų teiravosi, kurgi Stasiukas prapuolė, o vėliau sveikino jį sugrįžusį.
„Man rodos, pirkėjai mane myli, ir aš juos – taip pat“, – sakė linksmasis 68 m. amžiaus „Maximos“ darbuotojas.
