Piešti Rolandas labai mėgo nuo mažens – kai tik paėmė pieštuką į rankas, tai ir nebenorėjo jo paleisti. Nusijuokė, kad įtakos turėjo ir jo iš mamos perimta pavardė – Dabrukas rusiškai reikštų „dobryje ruky“, tai yra, „geros rankos“. Jo mamos giminėje yra ne vienas menininkas, skulptorius, dėstytojas, na, o mama labai gražiai išpiešia velykinius margučius.
Iš Druskininkų krašto kilęs Rolandas baigė Šiaulių universitete dailės ir darbų pedagogiką, po to 2001 m. išvyko į JAV. Pradžioje intensyviai mokėsi anglų kalbos, po to įstojo į dailės magistrantūros studijas. „Ten manęs paprašė mano darbų „portfolio“, o aš tokio neturėjau, Lietuvoje tais laikais jo dar nebuvo prašoma. Na, bet jį susikūriau, įstojau, daug mokiausi ir studijas baigiau“, – atsiminė Rolandas.
Mokslus baigė su pagyrimu, išsiuntė gyvenimo aprašymą, pretenduodamas į dėstytojo (angl. „art instructor“) darbą, ir jį iš karto gavo. „Matyt, gimiau po laiminga žvaigžde“, – prasitarė Rolandas.
Beje, pastebėjo, kad meno specialybių dėstymas Lietuvoje ir JAV siek tiek skiriasi – Lietuvoje viskas vyksta rimčiau, labai stipri akademinė pusė, o JAV į viską bandoma žiūrėti per žaidimą – gal taip lengviau viskas įsimenama. Rolandas stengiasi laviruoti, bet turbūt labiau primena lietuviškus dėstytojus.
Tiesa, vien iš dėstymo ir tapybos kurį laiką emigrantui pragyventi dar nepavyko, teko imtis ir paprastesnių darbų – pjauti žolę, prižiūrėti sodus, dažyti namus. Bet ir tuo jis nesiskundžia: „Man atrodo, lietuviai labai darbštūs, kokį darbą gaus, tokį ir padarys. Fizinis darbas ir naudingas – reikia pasijudinti, ne vien stovėti per dienas studijoje.“
Įpratusiam tapyti sienas dažyti buvo savotiškai įdomu, tik pabodo, kad jos Konektikute dažomos vien balta spalva. Darbų vadovo klausė, ar negalima būtų panaudoti kokios kitokios spalvos, bet leidimo negavo.
Dabar kitų darbų jis beveik nesiima, gyvena iš meninės veiklos.
Šiuo metu piešimo moko vaikus valstybinėje ir meno mokykloje, taip pat šeštadieninėje lietuvių mokyklėlėje. Amerikoje dabar taip pat karantinas, taigi pamokos vyksta nuotoliniu būdu, per „Zoom“ programą, kaip ir daugelyje Lietuvos mokyklų.
Kad vaikams būtų smagiau, mokytojas filmuoja piešimo pamokėles ir kelia jas į savo youtube kanalą, kur jas peržiūri ne tik jo mokiniai, bet ir visi norintieji.
Taip pat R.Dabrukas nuolat gauna užsakymų ant pastatų ar patalpose tapyti freskas. Kai lieka laiko, piešia akvarele, angliukais ar kita technika, yra išleidęs keletą vaikiškų knygelių ir dar – dėlioja maisto mandalas.
Itin keisti pusryčiai
Kiekvieną rytą Rolandas pradeda labai savotiškai. Atsibudęs padėkoja visatai už naują dieną, tada eina į virtuvę ir ten apie valandą pjausto ir visaip komponuoja lėkštėse vaisius, sudėdamas iš jų gražias kompozicijas. „Man tai – kaip meditacija, rodos, net negalvoju, kaip ką dėlioti, o kažkas tai padaro už mane. Būna, įsižiūriu į prapjautą persimoną ar kitą vaisių – ir matau gražiausius raštus, tikrą meno kūrinį. O gydomosiomis mandalomis šiuos darbus vadinu todėl, kad, kaip žinia, vaisiuose yra daug naudingų medžiagų“, – pasakojo Rolandas.
Kai kompozicijos būna užbaigtos, jis paskambina varpeliu, ateina jo žmona Edita ir vyro kūrybą abu suvalgo pusryčiams. „Juk ir vienuoliai kuria mandalas iš smėlio ilgai, kruopščiai, o po to viens du – ir viską nušluoja šluotele. Svarbiausias yra pats procesas“, – sakė Rolandas.
Jis maisto mandalas net yra užpatentavęs, nors neneigia, kad turbūt kažkas kitas tai buvo sugalvojęs dar prieš jį. Jas daryti jį galbūt įkvėpė vaikystės atsiminimai, kai mama kruopščiai ant tortų dėliodavo vaisių ir uogų raštus, nors ir nevadino jų mandalomis.
Pietus ir vakarienę šeima jau valgo paprastai, be „žaidimų“ su maistu. Tiesa, beveik nevalgo mėsos, gamina nemažai lietuviškų patiekalų.
Kai Rolando paprašo pažįstami, kartais gražias kompozicijas jis padaro ir ne iš vaisių, o iš „nesveikų“ produktų – su rūkyta dešra ir svogūnais giminės susitikimui ar su saldumynais vaikiškai šventei – tik tokių mandalų nevadina gydomosiomis.
Nusprendė sugrįžti
Pradžioje Rolandas gyveno Konektikuto valstijoje. Sukūręs šeimą su lietuve Edita, ją ten atsikvietė iš Kalifornijos. Bet atėjo kaip reta šalta žiema ir žmona įkalbėjo, kad kraustytųsi atgal į daug šiltesnę Kaliforniją.
Rolandas pastebėjo, kad pakeitus aplinką nebesinorėjo rengtis juodų rūbų ir autis tamsių batų – norėjosi atrodyti spalvingiau – ir net kilo noras tapyti kitokius paveikslus, žodžiu, jis įsitikinęs, kad aplinka mus labai veikia.
Nors jam pavyko rasti darbo, ir pakeitus gyvenamąją vietą, jis jaučia, kad kuo toliau, tuo labiau norisi grįžti į Lietuvą. Iki šios pandeminės vasaros kasmet čia parvažiuodavo ir pristatydavo savo darbus, surengdavo įvairių projektų.
Pavyzdžiui, kartą pristatė Lietuvos vaikams pagal savo knygelę „Aš kitoks“ sukurtą spektakliuką, kuriame pats vaidino gandrą Garnį Garniauską, o jo žmona, seniau baigusi režisūros studijas, tapo oranžiniu varliuku Tučiu.
„Varliukas buvo ne toks, kaip visi, todėl iš jo daug kas šaipėsi, bet jam pavyko susidraugauti su gandru. Vaikams norėjau papasakoti, kad jeigu jie jaučiasi nesuprasti, reikia paieškoti bendraminčių, su kuriais jausis gerai. Ir aš vaikystėje jaučiausi kitoks, bet nuėjęs į meno mokyklą sutikau savus žmones“, – atsiminė menininkas.
Jo vaidinamas gandras vaikščiojo ant aukštų kojūkų, taigi atrodė tikrai įspūdingai.
Per paskutinę viešnagę Lietuvoje Rolandas dalyvavo fiestoje „Juoda balta“ juodųjų serbentų ūkyje Suvalkijoje. Kol grojo muzika, sudėliojo mandalą iš sveikų produktų, taip pat ir iš žmonių.
Šią vasarą buvo suplanavęs nutapyti freską Druskininkų vandens parke, tačiau kelionę teko atšaukti. Tačiau vandens parko vaikų zoną jau puošia didžiulė jo kartu su kolega Gintaru Jociumi seniau tapyta freska.
Tokių vasarinių apsilankymų Lietuvoje Rolandui nepakanka – jis nuolat jaučia gimtinės ilgesį, pasiilgsta tėvų, sesių, lietuviškos gamtos ir oro. Priėmė sprendimą, kad per kelerius metus grįš į Lietuvą, tik dar reikia geriau viską suplanuoti.
Tiki, kad iš meno pavyks pragyventi Lietuvoje, nors gal ir kukliau, nei Amerikoje. Atskleidė, kad iki šiol brangiausiai pavyko parduoti savo paveikslą, vaizduojantį arklį – už jį gavo 4000 dolerių. Kažin, ar kažkas būtų nusiteikęs tiek sumokėti už darbą Lietuvoje, bet kiti dalykai turėtų tai kompensuoti.
R.Dabruko piešimo pamokų galite rasti jo youtube kanale, o gydomųjų mandalų – jo instagramo paskyroje.
