Po mokyklos Laurynas Vilniaus statybos ir dizaino kolegijoje baigė interaktyvaus dizaino specialybę. Trečiame kurse pasirinko animacijos specializaciją, jo kursinis darbas buvo muzikinis vaizdo klipas. Kompiuterinė grafika jį traukė dar mokyklos laikais.
Po to Laurynas porą metų užsiėmė individualia veikla – kurdavo įvairioms reklamos įmonėms įvairius plakatų eskizus, kadruotes ir infografikų dizainą. Tačiau darbe vaikinas jautėsi nesmagiai, slėgė nurodymai, kaip viskas turi atrodyti, ir trūko kūrybinės laisvės. Be to, kadangi nebuvo etatinis darbuotojas, atsiskaitymai už atliktus darbus kartais vėluodavo.
Galiausiai Laurynas nusivylė darbu pagal specialybę ir jo atsisakė, nebent retkarčiais imdavosi kokio užsakymo iš pažįstamų.
Tuo metu jis turėjo daug laisvo laiko, kurį leisdavo prie kompiuterio, daug piešdavo ir ėmė labai domėtis etimologija, taip pat morfologija (žodžių sandara) ir semiotika (žodžių bei jų kompleksų reikšmėmis).
„Klausiausi neaiškių paskaitų ir aiškinausi, kokia įvairių žodžių kilmė, iš kur kilusios jų šaknys. Perpratęs pagrindinius principus, vėliau jau pats suprasdavau, iš kur kokie žodžiai atsiradę ir kaip jie tarpusavyje susiję. Domėjausi angliškais žodžiais, paskui susigriebiau, kad reikia skirti dėmesio ir lietuviškiems“, – apie neįprastą laisvalaikio užsiėmimą pasakojo vyrukas.
Namuose prie kompiuterio jis praleido keletą metų (tiesa, ir susitikti su draugais, į paskaitas M.Mažvydo bibliotekoje ar į kokią galeriją išeidavo), bet galiausiai pajuto, kad tai slegia. O kur dar aplinkinių „trolinimas“, kad jam, jaunam ir gabiam, laikas rimčiau žiūrėti į gyvenimą.
Įpratus didžiąją laiko dalį leisti prie kompiuterio nuo jo atitrūkti nebuvo lengva. Kad tą padarytų, Laurynas netgi sudaužė jo monitorių, o šūsnį lapų su semiotinėmis įžvalgomis sudegino židinyje sode. Ilgai kauptą informaciją paversti pelenais buvo skaudu, bet netrukus palengvėjo.
Klausiu, ar jis suprato, kad tai buvo rimta priklausomybė nuo kompiuterio? „Na, aš tiesiog esu smalsus žmogus ir smalsumas mane nuvedė klystkeliais“, – atsakė jis.
Šiaip ar taip, po to Laurynas kibo į darbo paieškas, ir ilgai neužtruko. Juolab, kad nekantravo užsidirbti pinigų naujam monitoriui, be to, turėjo skolų už nesumokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Kūrybines paieškas vaikinas nusprendė sustabdyti ir ėmė ieškoti paprasto fizinio darbo.
Tiesiog kreipėsi į Pilaitės rajono, kuriame gyvena, parduotuves ir netrukus „išlošė loterijoje“ – buvo priimtas dirbti į „Maximą“.
Pagaliau į darbą
Pavasarį sueis dveji metai, kai Laurynas dirba Pilaitės prospekte esančios „Maximos XX“ salės darbuotoju. Galėjo tapti ir kasininku-pardavėju, bet to jokiu būdu nenorėjo – juk tada tektų sėdėti, o jam norėjosi judesio.
Gal ir keista, bet salės darbuotojo darbas kūrybiškam vyrukui pasirodė visai tinkamas. Kūrybos jame nedaug, bet Laurynui tai nekliūna – čia jis neturi kažkokių meninių ambicijų, kurių turėdavo, kai vykdydavo užsakymus reklamos agentūroms. Parduotuvėje aišku, kaip viskas turi būti, ir niekas dėl to į didelius ginčus nesivelia, kaip kūrybiniame darbe.
Fiziniu krūviu Laurynas patenkintas – „Maximos“ kolektyvas labai šaunus, o ir pasijudinti naudinga. Suprantama, ir naują monitorių įsigijo, ir gyvenimas tapo mažiau chaotiškas.
„Gal ir ne visur parduotuvėse kolektyvai tokie šaunūs, bet man tikrai pasisekė. Bendradarbiai įvairaus amžiaus ir skirtingi žmonės, bet nuolat iš naujo atrandame bendrą kalbą ir susibičiuliaujame. Būna, eini prekybos sale, prasilenkdamas persimeti keliomis frazėmis su kolega – ir jau pakyla nuotaika. Kai nebuvo karantino, tai ir po darbo kartais kažkur kartu išeidavome“, – pasakojo Laurynas.
Jis neslepia, kad darbe pasitaiko ir nesklandumų. Kai buvo perkeltas iš bakalėjos į alkoholio skyrių, kartais jį pavadindavo „alkoholiku“. „Man tai nepatiko, juk kai dirbau su kruopomis, niekas „kruopininku“ nevadino. Tada atkirtau, kad mane vadintų „barmenu“ – šie irgi sukasi tarp butelių, bet niekas jų prasigėrusiais nelaiko – ir viskas išsisprendė“, – nusišypsojo vyrukas.
Jis labai nustebo, kai gavo kitokį titulą – tapo „Maximos“ herojumi. Tokį įvertinimą iš klientų gaudavo geri darbuotojai, kurie buvo renkami kas mėnesį. Tąsyk Lauryno kartu su kitais įvertintais žmonėmis (iš viso jų buvo 10) laukė ekskursija po bendrovės būstinę, renginys ir prizai.
Laurynas pats pasirinko ir gavo specialų muzikos kūrimui skirtą prietaisiuką, kuriuo gali žaisti garsais, pavyzdžiui, sklindančiais parduotuvės sandėlyje, ir iš jų komponuoti muziką.
„Maximoje“ savo vietą atradusio vyruko draugams jo darbo pasirinkimą suprasti nebuvo lengva – jam teko išgirsti priekaištų, kad nedirba pagal specialybę. „Aš pats nieko blogo tame nematau, o draugų priekaištų girdėjau ir tada, kai sėdėjau namie – nieko naujo. Be to, po kurio laiko jie pripranta ir priima tave tokį, koks tuomet esi“, – pastebėjo Laurynas.
Laiko užtenka daug kam
Didelis darbo „Maximoje“ privalumas pašnekovui atrodo tai, kad keturias dienas atidirbęs gauni keturis laisvadienius. Beje, pirma ir antra diena darbe prabėga greitai, kitos dvi slenka kiek lėčiau, bet nieko baisaus.
Užtat per keturis laisvadienius būna užtenktinai laiko prasiblaškyti. Suprantama, nemažai to laiko Laurynas praleidžia prie kompiuterio, tik nesijaučia ten įklimpęs taip smarkiai, kaip seniau. Dabar jis ten žiūri tinklalaides, piešia įvairius personažus (galbūt kada pagaus įkvėpimas ir užbaigs komiksą), taip pat mėgina kurti muziką ir ją apjungti su piešiniais. „Toks reiškinys man pačiam atrodytų labai įdomus, jis tarsi atskleistų mane dominančių aktualijų koliažą“, – sakė pašnekovas.
Pajuto, kad jau norėtų imtis ir kažkokių užsakymų. Mielai sukurtų vizualizaciją ar kažką nupieštų, jei būtų galima siūlyti savo idėjas. Tokiu darbu užsiimtų per laisvadienius – galėtų tai derinti su pagrindiniu darbu „Maximoje“, kurio tikrai nesiruošia apleisti. Ten jis jaučiasi patogiai – geriau, nei tada, kai vien sėdėdavo namie nieko neveikdamas.
