Saksofonininko P.Vyšniausko ir fortepijono pedagogės Dalios Vyšniauskienės (63 m.) dukra Marija 2018 metų rugpjūtį Vilniuje ištekėjo už vokiškų ir argentinietiškų šaknų turinčio Ignacio Villaro de Rohde (29 m.).
Škotijoje studijavę Marija ir Ignacio Santuokos sakramentą priėmė Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Prieš pusantrų metų sutuoktiniai įsikūrė Argentinos sostinėje Buenos Airėse ir čia rašo naujo savo gyvenimo istoriją.
Marijos Claros muzikiniu slapyvardžiu prisistatanti P.Vyšniausko dukra artėjančių Kalėdų proga išleido debiutinį albumą „Deep Dive“, kuriame kalėdinį singlą „Silent Night“ įrašė net trimis kalbomis – anglų, ispanų bei lietuvių.
Krištolinio balso skambesys giesmę „Tyli naktis“ nuskraidina į tėvynę, kurios Marija ilgisi. Nors dainininkė ir kompozitorė didžiosioms šventėms negrįš į gimtinę, su Lietuva susijusias svajones kuria kitiems metams.
– Ar sunkiai rašėte kūrinius pirmam albumui? Ar specialiai norėjote jį pateikti kaip Kalėdų dovaną? – paklausiau M.Villar de Rohde.
– Išleisti minialbumą (EP) planavau jau daug metų, bet konkretūs „Deep Dive“ projekto darbai prasidėjo praėjusių metų vasarą. Nors scenoje esu nuo pat mažens ir muziką pradėjau rašyti būdama vienuolikos, dalytis su pasauliu savo kūryba išdrįsau neseniai.
Iš dalies už šios nedrąsos slėpėsi noras viską padaryti idealiai ir savo pačios susikurti lūkesčiai. Vis dėlto praėjusiais metais pajutau, jog atėjo metas pagaliau pasidalyti savo vidiniu muzikiniu pasauliu ir išleisti albumą.
– Kaip susiklostė, kad gyvenate labai toli nuo Lietuvos – Buenos Airėse?
– Ne paslaptis, jog keliai į Lotynų Ameriką mane atvedė per meilę, bet vos tik atvykusi čia gyventi supratau, kad tai – Dievo planas, mano lemtis bent jau šiame gyvenimo etape.
Gyvenimas skirtingose šalyse manęs niekada nebaugino: iki atvykstant į Buenos Aires teko gyventi Škotijoje, Anglijoje, Airijoje bei Vokietijoje. Bet turiu pripažinti, jog vykdama gyventi į Argentiną jaučiau lengvą nerimą, spėliojau, ar pirmieji mėnesiai bus kiek sunkesni dėl galimo prisitaikymo.
Mano nuostabai, Buenos Airėse nuo pirmos dienos jaučiausi kaip namie. Buenos Airės vadinamos Paryžiumi po palmėmis, šis miestas turi begalę europietiškų atspalvių tiek architektūroje, tiek vietos kultūroje.
– Kaip susitiko jūsų keliai su sutuoktiniu Ignacio?
– Su Ignacio susipažinome Škotijoje, Sent Andruso mieste esančiame Šv.Andriejaus universitete, likus pusmečiui iki bakalauro studijų pabaigos.
Jis – pusiau vokietis, pusiau argentinietis, nors augo Vokietijoje, netoli Liuksemburgo ir Prancūzijos sienos. Iš pradžių iš tiesų jį daugiau laikiau argentiniečiu gal dėl to, kad visuomet universiteto bibliotekoje gerdavo matę – tradicinę arbatą iš Argentinos, o gal dėl to, kad jis man nepriminė nė vieno iš mano vokiečių draugų.
Tik atvykusi gyventi į Argentiną ir pamačiusi Ignacio vietos kontekste supratau, jog jis labiau europietiškas tiek dėl aukšto ūgio, tiek dėl charakterio.
Ignacio darbas susijęs su užsienio politika, bet jis – tikras melonamas. Viena, ką teko greitai išmokti tapus vokiečių-argentiniečių šeimos dalimi, – tai vokiečių ir ispanų kalbas. Kadangi dabar kalbu keturiomis kalbomis, jau mąstau apie penktą. (Šypsosi.)
– Kas jus sieja su Argentina – muzika, gyvenimo kelio paieškos ar kas nors kita?
– Nors čia gyvenu tik pusantrų metų, Argentina jau išsikovojo išskirtinę vietą mano širdyje.
Nepaisant vidaus politikos bei ekonomikos problemų tai – romantikų, optimistų, kovotojų šalis. Beje, vos mėnesį prieš atsikraustant į Argentiną sužinojau, jog mano prosenelis gimęs Buenos Airėse! Nuo šios žinios negalėjau atsigauti kelias dienas. Gal visai ir nenuostabu, kad atvykusi jaučiausi kaip namie.
Muzikinė karjera Argentinoje prasidėjo vos įsikūrus – bilietai į pirmąjį mano koncertą buvo išparduoti, iškart buvau pakviesta koncertuoti į kelis festivalius. Argentiniečiams mano pilietybė – egzotika, o muzikinis stilius – naujas oro gūsis vietos roko arba indimuzikos stilių gausoje. Todėl mane kaipmat pastebėjo ir argentinietiška žiniasklaida.
– Augote muzikalioje šeimoje: tėvas – saksofonininkas, brolis Dominykas – trimitininkas, mama – muzikos pedagogė. Ar šeimos genai nulėmė dainavimą? Kaip apibūdintumėte savo kuriamos ir atliekamos muzikos stilių?
– Negalėčiau teigti, kad vokalą pasirinkau, – tai atėjo natūraliai, arba gal dainavimas visuomet mane lydėjo greta. Mama man pasakojo, jog niūniuodavau melodijas dar prieš pradėdama kalbėti, bet, kaip ir dera visiems muzikantams, vaikystėje mokiausi groti instrumentu, mano atveju – fortepijonu.
Jei manęs kas klausia, kokia mano profesija, atsakau, jog esu muzikantė, o tiksliau, kompozitorė, ir, beje, vokalistė.
– Ką reiškia Marijos Claros slapyvardis?
– Marija Clara – tai mano du vardai, vienas – krikšto, kitas – sutvirtinimo vardas.
Užsienyje negalėčiau būti Vyšniauskaitė – per daug sudėtinga ši pavardė užsieniečiams, tad scenos slapyvardį ir pasirinkau sutrumpintą.
– Turite kokių nors muzikinių projektų su savo šeima?
– Turėjome planų 2020-ųjų vasarai, bet dėl karantino Argentinoje man nepavyko grįžti į Lietuvą.
Tikiuosi, jog ateinančiais metais „Vyšnių trio“ grįš į sceną!
– Ar tėvai neišgyveno dėl to, kad baigusi mokyklą išvykote studijuoti į užsienį, o dabar įsikūrėte netgi nebe Europoje, o dar toliau nuo namų? Gal jie tikėjosi, kad baigusi studijas grįšite į gimtinę?
– Tėvai yra minėję, jog nenoromis apsiprato su ta mintimi, kad tikriausiai daugelį metų praleisiu gyvendama užsienyje.
Antra vertus, turiu planų netolimoje ateityje grįžti į Europą, o iš bet kurios Europos šalies į Lietuvą – vos kelių valandų skrydis. Tikrai labai pasiilgau Lietuvos.
– Kaip dažnai bendraujate su artimaisiais?
– Viena, ko mane išmokė Argentina, – tai ryšio su šeima. Manau, kad dar niekada taip nesiilgėjau šeimos ir Lietuvos, kaip ilgiuosi šiais metais.
Su šeima Lietuvoje susiskambiname priklausomai nuo mūsų darbotvarkės – kartais bendraujame kas antrą dieną, kartais kas antrą savaitę.
– Ko ilgitės labiausiai?
– Pasiilgau šiltų vakarinių vasaros pasivaikščiojimų Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, koncertų su tėčiu ir broliu bei šeimos. Ir dar juodos duonos. (Juokiasi.)
– Ar muzikinė kūryba, dainavimas – svarbiausias kelias, kuriuo eisite per gyvenimą? Gal turite ir pomėgių?
– Jei nebūčiau muzikantė, stočiau į kulinarijos mokyklą ir būčiau virtuvės vadovė.
Turiu svajonę vieną dieną atidaryti šeimos restoranėlį, tik dar nežinau, kuriame pasaulio krašte. (Šypsosi.)
– Kaip švęsite Kalėdas – ar puošite eglutę, gaminsite kokius nors patiekalus?
– Šiais metais pirmą kartą gyvenime švęsiu Kalėdas ne Lietuvoje, o užsienyje, tiksliau, Argentinoje.
Man Kalėdos siejasi su šalčiu, žvakių šviesa, sniegu, ramia malda, kol už lango siaučia pūga.
Šiais metais mano Kalėdos atrodys kiek kitaip: 40 laipsnių karštis, baseinas, šalti gėrimai, vaisių salotos ir kalėdinėmis dekoracijomis papuoštos palmės!
Gal dar dėl to šiais metais norėjau išleisti kalėdinį singlą. Tai, beje, mano pirma daina, įrašyta lietuvių kalba!
Šiuo singlu norėjau įamžinti nuo vaikystės pažįstamą melodiją, kuri alsuoja žiemos ir Kalėdų paslaptimi.
Muzikė mokslus krimto užsienyje
Vilniuje Marija Vyšniauskaitė mokėsi Šiuolaikinės mokyklos centre. Jau būdama keturiolikos metų ji žinojo, kad nori studijuoti Didžiojoje Britanijoje.
Baigusi mokyklą Marija įstojo į vienus metus trukusį parengiamąjį muzikinio teatro kursą karališkojoje Škotijos konservatorijoje Glazge, bet greitai suprato, jog muzikinis kelias vis dėlto yra susijęs su solistės karjera, o kalbant apie muzikinį stilių – su džiazu, soulu ir popmuzika.
„Prieš atsiduodama muzikiniam pašaukimui leidau sau pabūti moksliuke – tokia visuomet buvau mokykloje – ir įstojau studijuoti anglų literatūros į Šv.Andriejaus universitetą – seniausią Škotijos universitetą, kuriame karališkosios šeimos princas Williamas susipažino su Kate Middleton“, – pasakojo lietuvė.
Magistrantūros studijas Marija pasirinko Lidso konservatorijoje Anglijoje, nors buvo pagavusi akademinės karjeros azartą ir jau ruošėsi stoti į Kembridžo universitetą. „Bet prigimtis – Vyšniauskų muzikinis kraujas – viską pasuko tinkama linkme. Konservatorijoje man specialybę dėstė žymus muzikos prodiuseris Domas Morley, laimėjęs „Grammy“ apdovanojimą už prodiuserio ir garso režisieriaus darbą Amy Winehouse albume „Back to Black“, – pasakojo Marija, su albumu „Deep Dive“ iškilusi naujosios naujojo soulo atlikėjų kartos gretose.
Tėvas su sūnumi susikalba ir be žodžių
P.Vyšniauskas su savo sūnumi trimitininku Dominyku (39 m.) mėgsta „pasikalbėti“ repetuodami ir grodami scenoje. Garsiam tėvui jo sūnus per muziką atsiskleidžia kaip nuoširdus ir dėmesingas atlikėjas.
Saksofono legenda neslėpė, kad ir kasdienybėje juodu darniai sutaria. Nors tėvui ir sūnui nesvarbūs buities rūpesčiai, susitikę mėgsta kalbėtis apie maistą. Juk vyrams svarbu skaniai pavalgyti.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, saksofono virtuozas P.Vyšniauskas scenoje nenustoja stebinti muzikinėmis staigmenomis, o jo nuopelnai įvertinti daugybe apdovanojimų.
Muziko sūnus D.Vyšniauskas taip pat nemažai koncertuoja, vyksta į gastroles ir veržiasi iš garsaus tėvo šešėlio. Tėvui ir sūnui netgi nėra ankšta vienoje scenoje – jie kartais groja drauge.
Kaip grodami tėvas ir sūnus pasikalba, P.Vyšniauskas vaizdingai papasakojo: „Pokalbis muzikoje turi išskirtinę reikšmę. Tai – duetai, kuriuos mes ypač mėgstame. Kas tai yra? Tai panašu į pokalbį susitikus ar atsidūrus bet kurioje situacijoje, vietoje ar erdvėje. Juk kalbėtis pučiamaisiais instrumentais scenoje nėra taip paprasta – reikia didžiulio pasirengimo, plataus muzikinio žodyno, patirties, susiklausymo ir dar daug dalykų, kurie ir veda tą pokalbį į tam tikrą kokybę.“
Sūnus juokais užsiminė, kad muzikos pasaulyje nesijaučia tėvo šešėlyje, nes turi savąjį. „O jei labai karšta pasidaro, taip, kad kepina viršugalvį, geriau į kokią bažnyčią užeinu ar po medžiu prisiglaudžiu. Ir šiaip šešėlis juk nuo apšvietimo priklauso. Iš kurios pusės pašviesi, ten ir atsiras“, – tai, kad augo žinomo muziko šeimoje, labai nesureikšmino D.Vyšniauskas.
