Aktoriaus A.Paulavičiaus širdis sustojo lapkričio 23-iąją.
Rugpjūtį jam buvo atlikta širdies operacija. Jis nujautė, kad nepasveiks, nors Vilniaus universiteto Santaros klinikose gydėsi keturis mėnesius.
Kai spalio 27-ąją aktorių ligoninėje aplankė jo žmona dailininkė Irena Paulavičienė (73 m.) ir gimtadienio proga atnešė rožių bei torto, jis prasitarė, kad nereikėjo sutikti daryti širdies operacijos.
Tą dieną jam sukako 77-eri.
Moteris ramino sutuoktinį, kad išsikapstys – juk ne tokių sunkumų yra patyręs. Bet gydydamasis vienvietėje palatoje aktorius jautėsi vienišas.
Kairė kūno pusė buvo nusilpusi dėl prieš septynerius metus patirto insulto. Jei į dešinės rankos veną būdavo lašinami vaistai, negalėdavo atsiliepti telefonu, nes jis slysdavo iš nusilpusios kairės rankos.
Paralyžius buvo rimta priežastis, kodėl kalbinamas rašyti knygą apie savo mokytoją režisierių Juozą Miltinį (1907–1994) A.Paulavičius vis atsisakydavo. Tačiau daug kam aktorius atrodė kaip vaikščiojanti enciklopedija.
Ne vieną vaidmenį kartu sukūrusi aktorė ir režisierė Asta Preidytė pasakojo, kad po Algirdo mirties kiekvienas jį pažinojęs žmogus jaučiasi netekęs ir dalies savo gyvenimo.
„Tai buvo pasiutusiai gražus žmogus, profesionalus, vienintelis ir nepakartojamas.
Tokio kito aktoriaus kaip Algis aš nepažįstu. Jis turėjo milžiniškos energijos, galėjo šlifuoti kiekvieną frazę, nes buvo smulkmeniškai tikslus“, – pasakojo A.Preidytė.
Jaunesnės kartos aktoriams A.Paulavičius kėlė pagarbą. Bet kolegos nevadino jo vardu, o kreipdavosi: Paula.
Jei kildavo koks nors kūrybinis ginčas, Algio nuomonė būdavo svariausia.
Po premjerų, kai teatre vykdavo aptarimas ir pasisėdėjimas, Algis būdavo kompanijos siela. Aktorė A.Preidytė prisimena, kad Algis mėgo ne šiaip puotauti, jis mėgo būti su žmonėmis, jo sąmojai buvo nemirtingi, jis įpindavo tai, ką žinojo ir buvo patyręs, jo anekdotai nebuvo turgaus juokeliai, o tai, kas nepakartojama.
„Mes, moterys, būdavome apdovanojamos tokiais Algio komplimentais, kad antrą kartą gali tik susapnuoti.
Pavydėkite, kad buvo toks žmogus šalia mūsų, nes tai – retenybė“, – prisiminė A.Preidytė.
Ne vieną dešimtmetį A.Paulavičių pažinojusį aktorių Albiną Kėlerį žavėjo tai, kad savo amatą išmanė iki smulkmenų. Kai kuriems režisieriams A.Paulavičius nebuvo parankus, nes daug gilinosi į vaidmenį, nebuvo paviršutiniškas.
Sukaupęs namuose didelę biblioteką A.Paulavičius puikiai išmanė literatūrą, domėjosi daile, muzika, buvo smalsus ir troško žinių.
Dar viena savybė traukė kolegas – gebėjimas nesivelti į teatro intrigas, apkalbas ir užkulisines intrigas.
Artistas scenoje ir gyvenime
Savo vertę aktorius A.Paulavičius puikiai jautė – daug metų jis buvo scenos žvaigždė ne tik dėl prigimtinio grožio, atletiško kūno sudėjimo, bet ir dėl dvasinio taurumo.
1984-aisiais atėjęs į J.Miltinio dramos teatrą aktorius Vytautas Kupšys, nors buvo gerokai jaunesnis, pateko į tą pačią grimerinę, kuri buvo skirta ir A.Paulavičiui.
„Turėjau malonę iš teatro valdžios, kad mane, tokį piemenį, apgyvendino grimo kambaryje su tokiais meistrais kaip A.Paulavičius, Aurimas Babkauskas, aktoriaus Broniaus Babkausko sūnus, Romualdas Urvinis. Mes su A.Kėleriu buvome jauniausi“, – pasakojo V.Kupšys.
Jam nesunkiai pavyko pritapti, nes anksčiau Panevėžio teatre dirbo trylika metų vyresnis Vytauto brolis Edvardas Kupšys. Jis iš teatro pasitraukė 1979-aisiais, o dabar yra Jakutsko dramos teatro aktorius – ten, kur lietuvius trėmė, jis dabar vaidina.
V.Kupšys ruošdamasis spektakliui nedrebindavo kinkų, nes jo brolis buvo geras A.Paulavičiaus draugas.
„Algis buvo artistas – tiek scenoje, tiek gyvenime, o tai retas atvejis. Kito tokio pavyzdžio Lietuvoje nėra“, – tikino V.Kupšys.
Kartais būdavo ir taip, kad A.Paulavičius kam nors įkyrėdavo su savo istorijomis. Bet atmintį jis turėjo išskirtinę.
Būdavo, važiuoja A.Paulavičius autobusu į Vilnių, kur turėdavo prasidėti panevėžiečių gastrolės, ir bakstelėjęs į langą rodo į kokį daugiabutį, tada visiems pasakoja, kad 1978-aisiais su aktoriumi Vytautu Tomkumi kažką ten darė antrą Velykų dieną.
Niekas nežinojo, kaip jis nepavargdavo tiek daug pasakodamas, jo galvoje tilpo begalė istorijų.
A.Paulavičius traukė žmones kaip medus bites, neturėjo pavydo, mokėjo džiaugtis gyvenimu, nors buvo karštakošis, užsidegdavo kaip degtukas.
V.Kupšio nuomone, jei kas nors galėjo nemėgti A.Paulavičiaus, tai tik dėl jo plepumo, bet nebuvo nė vieno, kuris nuo jo būtų nusigręžęs dėl kokio nors įžeidimo, nes jis puikiai jautė ribas.
Neseniai mirusio aktoriaus gyvenime buvo daug lemtingų sutapimų.
1943 metais Vilniuje, Algirdo gatvėje, gimęs aktorius gavo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo vardą, nes jo tėvas domėjosi istorija. Kiti du jo broliai taip pat buvo pavadinti kunigaikščių – Kęstučio ir Vytauto – vardais.
Algirdo vaikystė prabėgo Kėdainiuose, mat karo metu močiutė jį ant prekinio traukinio stogo atgabeno į Kėdainius, kur būsimas aktorius ir gavęs dokumentus.
Jaunystėje jis domėjosi sportu, tad dažniau lankydavosi Kaune. Bet kartą Kauno geležinkelio stotyje sutikęs savo vaikystės draugę aktorę Gražiną Urbonavičiūtę jis atvyko laikyti egzaminų į Juozo Miltinio studiją.
Pirmą kartą atvykęs į Panevėžį 1965 metais aktorius pasiliko šiame mieste visam gyvenimui.
Režisieriaus J.Miltinio nuotrauką jis buvo matęs „Pergalės“ žurnale. Jam nepatiko, nes pasirodė nemalonus tipas, su kuriuo nenorėtų turėti nieko bendra.
Televizijos laidoje „Panevėžiečiai“ A.Paulavičius yra pasakojęs, kad jaunystėje nesvajojo tapti aktoriumi.
Atvykęs į Panevėžį jis nežinojo, kur įsikūręs teatras. Per egzaminus buvo drovus, nes nežinojo, kaip rodyti etiudą.
Pasirinko sceną, susijusią su sportu, ir vaidindamas taip krito, kad komisijos narys aktorius Vaclovas Blėdis pakilo nuo kėdės ir pripuolė prie gulinčio Algirdo.
Tas jam pasakė, kad dar nebaigė savo etiudo, todėl nesiruošia keltis. J.Miltinis prapliupo juoktis, kad kėdainiškis sugebėjo apgauti net V.Blėdį, todėl priėmė į savo studiją.
Studijos vyko intensyviai, paskaitos prasidėdavo nuo 9 valandos ir tęsdavosi iki vakaro, o tada reikėdavo stebėti įvairių spektaklių repeticijas.
Tuo metu J.Miltinio teatras jau garsėjo savo premjeromis. Švenčiant šio teatro 25-metį, kai J.Miltinis su kai kuriais aktoriais gavo apdovanojimus, buvo surengtas banketas.
Viena teatro kritikė, atvykusi iš Maskvos, rašė, kad Panevėžys yra mažas miestas, kurio centre plaukioja antys, bet teatras yra pasaulinio lygio.
Straipsnis pasirodė laikraštyje „Pravda“ – nuo tada prasidėjo nauja J.Miltinio teatro era, nes žiūrovai atvykdavo net iš Maskvos, tuomečio Leningrado, net iš Novosibirsko ir kitų tolimų Rusijos kampelių.
Uždirbdavo 59 rublius
Kai J.Miltinio teatre dirbantys aktoriai pradėjo filmuotis, jie greitai išgarsėjo tuometėje Sovietų Sąjungoje, bet režisierius nemėgo, kad jo aktoriai filmuotųsi. Kino meno jis nelabai vertino, sakydavo: „Teatras duoda, o kinas pasiima.“
J.Miltiniui labai patiko A.Paulavičius, nes buvo darbštus, tvirtas vyras, be to, atitiko režisieriaus puoselėjamą aktorius, kaip akrobato ir filosofo, idealą.
Daug kas baigė garsią studiją, bet netapo aktoriais, nes J.Miltinis galėjo išvyti iš teatro vien dėl to, kad be jo žinios kas nors susituokė.
Savo antrąją pusę bet kuriam aktoriui reikėdavo atvesti pas režisierių J.Miltinį, po pokalbio jis pasakydavo, ar leidžia tuoktis. Kas neklausydavo, būdavo išvaromas iš teatro.
A.Paulavičius yra pasakojęs, kad su savo išrinktąja aktore Danute Vidugiryte (1943–2004) taip pat turėjo gauti leidimą tuoktis.
Vyras tokį leidimą gavo tik iš trečio karto. Bet buvo ir kitų priežasčių. Pirmąkart susituokti nepavyko, nes Algirdas buvo registruotas Kėdainiuose, o dirbo Panevėžyje, teatro direktoriui net teko sumokėti baudą, kad dirba neprisiregistravęs žmogus.
Antrą kartą susituokti sukliudė teatro gastrolės, kai A.Paulavičius buvo išsiųstas vaidinti į vieną miestą, o jo išrinktoji – į kitą, nors Kėdainiuose jaunikio tėvai jau buvo suruošę balių.
Kai kariaudami su J.Miltiniu jauni aktoriai nepasidavė, galiausiai jis nusileido sakydamas: „Abu esate gabūs, gerai dirbate, galite tuoktis, bet su sąlyga – atvešite man geriausio konjako, kuris stovės ant vestuvių stalo, ir šakočio viršūnę.“
Panevėžys augo plečiantis pramonei, o J.Miltinis turėjo ambicingą tikslą – kelti teatro žiūrovų lygį. Tai buvo labiau darbininkų miestas, bet ilgainiui teatras pasidarė itin populiarus, panevėžiečiai netgi parašė skundą, kad per ekskursijų biurą yra išperkami visi bilietai į spektaklius, todėl jie negali patekti.
Buvo nutarta, kad ketvirtadieniais bus rodomi spektakliai panevėžiečiams, o penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – visiems kitiems.
Dėl tokio nežmoniško krūvio būdavo dienų, kai A.Paulavičiui norėdavosi eiti laukais ir neatsigręžti.
„Repeticijos, nuolatinis tekstų mokymasis, sunkūs sapnai – viskas kaupiasi, negali atsipalaiduoti, visą laiką lydi įtampa, o kitą dieną vėl viskas kartojasi“, – yra kalbėjęs aktorius.
J.Miltinio mokykla nebuvo lengva, režisierius pats sakydavo, kad tai – Michailo Frunzės, Sovietų Sąjungos karo vado, garsėjusio reiklumu ir griežtumu, mokykla. Režisierius galėjo bet kurią dieną atleisti sakydamas: „Važiuok pas mamą valgyti lašinių.“
Iš pradžių A.Paulavičius dubliuodavo Donatą Banionį, kai jis išvykdavo filmuotis, o vėliau kartu repetuodavo. Spektaklyje „Mirties šokis“ A.Paulavičius suvaidino net daugiau kartų nei D.Banionis.
Bet aktorių atlyginimai tuo metu buvo maži. Pirmoji alga, kurią A.Paulavičius gavo, siekė vos 30 rublių.
Tai buvo tik pusė etato, vėliau atlyginimas didėjo, į rankas jis gaudavo 59 rublius.
Teatre ir pokštaudavo
Sukūrę šeimą A.Paulavičius ir D.Vidugirytė ilgą laiką nuomojosi kambarį, o kooperatinį butą įsigijo tik 1979 metais. Teatro profsąjunga neįtraukdavo A.Paulavičiaus į eilę valdiškam butui gauti, nes jo žmonos tėvai turėjo Panevėžyje namą. Jame buvo registruotas ir Algis.
Nors jaunystėje A.Paulavičius daug vargo, tai nepaveikė jo linksmo būdo. Jis yra iškrėtęs pokštų ir savo mokytojui J.Miltiniui, pavyzdžiui, kartą išgėrė režisieriui dovanotą vyną.
Gandas apie tokią dovaną su laipsniais pasklido, kai režisieriui per gimtadienį buvo įteikti du buteliai „Cinzano“.
Kažkas paraginęs A.Paulavičių atnešti vyno iš režisieriaus kabineto, kur ant palangės stovi du buteliai vyno, tačiau vietoj žodžio „atnešk“, pasakė „išgerk“.
Aktorius taip ir padarė. Apie tai sužinojęs J.Miltinis širdo, žadėjo tokį mulkį išmesti iš teatro. Po šio konflikto A.Paulavičius savaitę nesirodė teatre, nes bijojo režisieriaus keršto.
„Iš tikrųjų labiau bijojau, kad nepadarysiu to, ko J.Miltinis prašė, o ne jo kaip žmogaus“, – yra prisipažinęs aktorius.
Jis žinojo ne vieną J.Miltinio silpnybę, netgi mokėjo imituoti režisieriaus šuns Arielio lojimą. Kai vykdavo repeticijos, režisierius pasiimdavo savo keturkojį į teatrą. O kai už durų imdavo „loti“ aktorius A.Paulavičius, režisierius susigraudindavo, kad nerimsta jo augintinis ir prašosi į lauką, todėl repeticija vykdavo trumpiau.
Spektaklis „Mirties šokis“ ilgą laiką buvo brangiausias A.Paulavičiaus širdžiai. O didžiausias turtas, kurį sukaupė per savo gyvenimą, – sutikti žmonės.
Sutikti jam teko daug talentingų asmenybių – rašytojų, režisierių, aktorių, kompozitorių, dailininkų.
Aktorius mėgo teatrališkumą ir gyvenime, pavyzdžiui, kai teatre buvo švenčiamas jo šešiasdešimtmetis, jis atsiklaupė prieš žiūrovus sakydamas, kad scenos grindys jam yra šventos.
Sulaukęs brandaus amžiaus jis svarstė, kad kai ką vaidintų kitaip, nes išgyveno ne vieną infarktą, insultą, patyrė didelę meilę, neištikimybę, skyrybas.
„Daug metų atidaviau teatrui, verkiau ir džiaugiausi, buvo laimėjimų, buvo ir nesėkmių, tebejaučiu žiūrovų meilę, man ne tas pat, kas bus su J.Miltinio dramos teatru Panevėžyje. Man norisi, kad jis klestėtų“, – yra sakęs aktorius A.Paulavičius.
Mėgęs žvejoti vyras tikino, kad didžiausia žuvis jo gyvenime buvo antroji žmona dailininkė, studijos „Spalvos ir žmogus“ įkūrėja I.Milaševičiūtė-Paulavičienė. Ji kelis kartus jam padėjo išsikapstyti iš ligos patalo.
Laukė sugrįžtančio iš ligoninės
Kai šiemet gegužę aktorių ištiko dar vienas infarktas, moteris nesutriko. Nekreipdama dėmesio į sutuoktinio nenorą vykti į ligoninę ji iškvietė greitosios pagalbos medikus. Dėl išsivysčiusio dusulio aktorius buvo įsigijęs deguonies terapijos aparatą.
Rugpjūčio 4-ąją aktorius pagaliau buvo išoperuotas, o po keturių mėnesių, praleistų Santaros klinikose, sustojo jo širdis.
Tai buvo didelis smūgis aktoriaus žmonai. Laukdama, kada vyras sugrįš iš ligoninės į namus, I.Paulavičienė suremontavo jo kambarį, net pakeitė langus, kad būtų daugiau šviesos.
„Bet mano svajonės sudužo, nes parsivežiau tik vyro pelenus“, – sielvartavo panevėžietė.
Iki paskutinės akimirkos ji nebuvo praradusi vilties, kad vyras pasveiks.
Ji žino, jog sutuoktinis labai norėjo grįžti namo, nors jautė, kad jo gyvenimas eina į pabaigą.
„Negalėjau susitaikyti su tokia mintimi, nes man buvo labai skaudu. Bet Algirdas man buvo pasakęs, kad po mirties norėtų būti kremuojamas.
Taip ir padarėme, jo urna dabar stovi kambaryje, kur jo knygos, pypkės.
Jis dar turi grįžti į J.Miltinio teatro sceną, kurioje vaidindamas paleido penkiasdešimt metų“, – įsitikinusi našlė.
Moteris neapsisprendė, kada vyks vyro laidotuvės, ji laukia, kad pasibaigtų karantinas. Lietuvos vaidybinio meno istorijoje gilų pėdsaką palikęs A.Paulavičius amžino poilsio bus išlydėtas iš J.Miltinio dramos teatro.
Aktorius ir dailininkė oficialiai susituokė prieš 25 metus, nors kartu praleido daugiau laiko.
Kai dailininkė susipažino su aktoriumi, jis buvo išsiskyręs.
A.Paulavičius ją užkalbino, kai teatre buvo rengiama paroda. Tuo metu dailininkė buvo užlipusi ant kopėčių ir kabino paveikslus. Eidamas pro šalį vyras lyg tarp kitko paklausė, ar nebijo nukristi.
Teatre mėgstanti lankytis dailininkė atpažino garsų aktorių, bet tuo metu į gražius vyrus stengėsi nežiūrėti rimtai. Bet ilgainiui aktorius užkariavo jos širdį.
Kartu palaidojo pirmąją žmoną
Iš pirmos santuokos aktorius turėjo dukterį Martą ir sūnų Roką. Kai pirmoji Algio žmona aktorė D.Vidugirytė susirgo tiesiosios žarnos vėžiu, antroji žmona Irena ją slaugė, nes aktoriaus vaikai dar buvo per jauni, kad galėtų pasirūpinti savo motina.
Tuo metu sūnus Rokas jau gyveno užsienyje, o duktė Marta buvo pradėjusi studijuoti Vilniaus universitete.
D.Vidugirytė neturėjo daugiau artimųjų. Kai ji buvo operuojama tuometiniame Vilniaus onkologijos institute, ją dažnai lankydavo buvęs sutuoktinis su antrąja žmona Irena.
Kai vėliau aktorė gydėsi Panevėžio ligoninėje, nebuvo palikta likimo valiai – prie jos naktimis budėdavo Irena.
Dailininkei daug kas priekaištavo dėl tokio elgesio, ji net darbe buvo iškviesta „ant kilimėlio“ pasiaiškinti, kodėl globoja savo vyro pirmąją žmoną.
Bet Irena gerai sutarė su D.Vidugiryte, nes nebuvo jos skyrybų priežastimi.
Kai Algirdas išsiskyrė, Irena dar studijavo Vilniaus dailės akademijoje.
Pirmoji aktoriaus žmona pasitikėjo Irena. Ji dažnai skambindavo telefonu pasitarti. Netgi tada, kai D.Vidugirytė keitė keturių kambarių butą ir susirado mažesnį, ji kreipėsi patarimo į I.Paulavičienę, ar verta jį pirkti.
„Galbūt aš esu praktiškesnė, todėl man nebuvo sunku tai padaryti. Man netgi pavyko susiderėti dėl mažesnės kainos“, – prisiminė I.Paulavičienė.
Prieš D.Vidugirytei persikraustant į šį butą dailininkė su savo vyru padėjo surasti meistrus, kurie atliko remontą. Tuo metu buvusi pirmoji Algio žmona jau sunkiai sirgo.
D.Vidugirytė mirė 2004 metais būdama 61-erių. Jos laidotuves taip pat organizavo buvęs sutuoktinis su antrąja žmona.
„Aktorė D.Vidugirytė buvo mano mylimo vyro vaikų motina, kaip aš galėjau jai nepadėti?“ – svarstė I.Paulavičienė.
Su aktoriumi dailininkę siejo ypatingas dvasinis ryšys.
Nors kartais tekdavo aukotis dėl mylimo vyro, I.Paulavičienė niekada nesigailėjo, kad jai pačiai liko vis mažiau laiko tapyti ar lieti akvareles. Jai buvo svarbu, kad mylimam vyrui nieko netrūktų.
Sukūrė daug vaidmenų kine ir teatre
Kino ir teatro aktoriaus A.Paulavičiaus kūryboje – daugiau nei 80 vaidmenų. Net 30 jų sukurta kine, kiti – teatro scenoje.
Įsimintiniausias personažas – Edgaras A.Strindbergo dramoje „Mirties šokis“. Spektaklis sulaukė milžiniško pasisekimo, buvo nufilmuotas ir rodytas per televiziją.
A.Paulavičius sukūrė puikius vaidmenis: Figaro P.de Beaumarchais „Sevilijos kirpėjuje“, Juozapą II P.Shafferio „Amadėjuje“, Aleksejų Turbiną M.Bulgakovo „Turbinų dienose“, Veršininą A.Čechovo „Trijose seseryse“, Kreontą Sofoklio „Edipe karaliuje“ ir kitus.
2011 metais D.Tamulevičiūtės profesionaliųjų teatrų festivalyje A.Paulavičius nominuotas geriausiu personažo be žodžių atlikėju.
A.Paulavičius vaidino filmuose: „Žaizdos žemės mūsų“, „Turtuolis, vargšas...“, „Svetimos aistros“, „Skrydis per Atlantą“, „Savaitgalis pragare“, „Šešiolikmečiai“, „Mirtis užkulisiuose“, „Pilotas“, „Tadas Blinda“, kituose.
Nors dėl pašlijusios sveikatos A.Paulavičius prieš 7 metus atsisakė sceninės veiklos, vis dar sulaukdavo pasiūlymų filmuotis.
Visame pasaulyje populiarioje švedų režisieriaus Felixo Herngreno komedijoje „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“, A.Paulavičius vaidino Josifą Staliną.
