Aktoriaus A.Paulavičiaus širdis sustojo lapkričio 23-iąją.
Rugpjūtį jam buvo atlikta širdies operacija. Jis nujautė, kad nepasveiks, nors Vilniaus universiteto Santaros klinikose gydėsi keturis mėnesius.
Kai spalio 27-ąją aktorių ligoninėje aplankė jo žmona dailininkė Irena Paulavičienė (73 m.) ir gimtadienio proga atnešė rožių bei torto, jis prasitarė, kad nereikėjo sutikti daryti širdies operacijos.
Tą dieną jam sukako 77-eri.
Moteris ramino sutuoktinį, kad išsikapstys – juk ne tokių sunkumų yra patyręs. Bet gydydamasis vienvietėje palatoje aktorius jautėsi vienišas.
Kairė kūno pusė buvo nusilpusi dėl prieš septynerius metus patirto insulto. Jei į dešinės rankos veną būdavo lašinami vaistai, negalėdavo atsiliepti telefonu, nes jis slysdavo iš nusilpusios kairės rankos.
Paralyžius buvo rimta priežastis, kodėl kalbinamas rašyti knygą apie savo mokytoją režisierių Juozą Miltinį (1907–1994) A.Paulavičius vis atsisakydavo. Tačiau daug kam aktorius atrodė kaip vaikščiojanti enciklopedija.
Ne vieną vaidmenį kartu sukūrusi aktorė ir režisierė Asta Preidytė pasakojo, kad po Algirdo mirties kiekvienas jį pažinojęs žmogus jaučiasi netekęs ir dalies savo gyvenimo.
„Tai buvo pasiutusiai gražus žmogus, profesionalus, vienintelis ir nepakartojamas.
Tokio kito aktoriaus kaip Algis aš nepažįstu. Jis turėjo milžiniškos energijos, galėjo šlifuoti kiekvieną frazę, nes buvo smulkmeniškai tikslus“, – pasakojo A.Preidytė.
Jaunesnės kartos aktoriams A.Paulavičius kėlė pagarbą. Bet kolegos nevadino jo vardu, o kreipdavosi: Paula.
Jei kildavo koks nors kūrybinis ginčas, Algio nuomonė būdavo svariausia.
Po premjerų, kai teatre vykdavo aptarimas ir pasisėdėjimas, Algis būdavo kompanijos siela. Aktorė A.Preidytė prisimena, kad Algis mėgo ne šiaip puotauti, jis mėgo būti su žmonėmis, jo sąmojai buvo nemirtingi, jis įpindavo tai, ką žinojo ir buvo patyręs, jo anekdotai nebuvo turgaus juokeliai, o tai, kas nepakartojama.
„Mes, moterys, būdavome apdovanojamos tokiais Algio komplimentais, kad antrą kartą gali tik susapnuoti.
Pavydėkite, kad buvo toks žmogus šalia mūsų, nes tai – retenybė“, – prisiminė A.Preidytė.
Ne vieną dešimtmetį A.Paulavičių pažinojusį aktorių Albiną Kėlerį žavėjo tai, kad savo amatą išmanė iki smulkmenų. Kai kuriems režisieriams A.Paulavičius nebuvo parankus, nes daug gilinosi į vaidmenį, nebuvo paviršutiniškas.
Sukaupęs namuose didelę biblioteką A.Paulavičius puikiai išmanė literatūrą, domėjosi daile, muzika, buvo smalsus ir troško žinių.
Dar viena savybė traukė kolegas – gebėjimas nesivelti į teatro intrigas, apkalbas ir užkulisines intrigas.
Artistas scenoje ir gyvenime
Savo vertę aktorius A.Paulavičius puikiai jautė – daug metų jis buvo scenos žvaigždė ne tik dėl prigimtinio grožio, atletiško kūno sudėjimo, bet ir dėl dvasinio taurumo.
1984-aisiais atėjęs į J.Miltinio dramos teatrą aktorius Vytautas Kupšys, nors buvo gerokai jaunesnis, pateko į tą pačią grimerinę, kuri buvo skirta ir A.Paulavičiui.
„Turėjau malonę iš teatro valdžios, kad mane, tokį piemenį, apgyvendino grimo kambaryje su tokiais meistrais kaip A.Paulavičius, Aurimas Babkauskas, aktoriaus Broniaus Babkausko sūnus, Romualdas Urvinis. Mes su A.Kėleriu buvome jauniausi“, – pasakojo V.Kupšys.
Jam nesunkiai pavyko pritapti, nes anksčiau Panevėžio teatre dirbo trylika metų vyresnis Vytauto brolis Edvardas Kupšys. Jis iš teatro pasitraukė 1979-aisiais, o dabar yra Jakutsko dramos teatro aktorius – ten, kur lietuvius trėmė, jis dabar vaidina.
V.Kupšys ruošdamasis spektakliui nedrebindavo kinkų, nes jo brolis buvo geras A.Paulavičiaus draugas.
„Algis buvo artistas – tiek scenoje, tiek gyvenime, o tai retas atvejis. Kito tokio pavyzdžio Lietuvoje nėra“, – tikino V.Kupšys.
Kartais būdavo ir taip, kad A.Paulavičius kam nors įkyrėdavo su savo istorijomis. Bet atmintį jis turėjo išskirtinę.
Būdavo, važiuoja A.Paulavičius autobusu į Vilnių, kur turėdavo prasidėti panevėžiečių gastrolės, ir bakstelėjęs į langą rodo į kokį daugiabutį, tada visiems pasakoja, kad 1978-aisiais su aktoriumi Vytautu Tomkumi kažką ten darė antrą Velykų dieną.
Niekas nežinojo, kaip jis nepavargdavo tiek daug pasakodamas, jo galvoje tilpo begalė istorijų.
A.Paulavičius traukė žmones kaip medus bites, neturėjo pavydo, mokėjo džiaugtis gyvenimu, nors buvo karštakošis, užsidegdavo kaip degtukas.
V.Kupšio nuomone, jei kas nors galėjo nemėgti A.Paulavičiaus, tai tik dėl jo plepumo, bet nebuvo nė vieno, kuris nuo jo būtų nusigręžęs dėl kokio nors įžeidimo, nes jis puikiai jautė ribas.
Neseniai mirusio aktoriaus gyvenime buvo daug lemtingų sutapimų.
1943 metais Vilniuje, Algirdo gatvėje, gimęs aktorius gavo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo vardą, nes jo tėvas domėjosi istorija. Kiti du jo broliai taip pat buvo pavadinti kunigaikščių – Kęstučio ir Vytauto – vardais.
Algirdo vaikystė prabėgo Kėdainiuose, mat karo metu močiutė jį ant prekinio traukinio stogo atgabeno į Kėdainius, kur būsimas aktorius ir gavęs dokumentus.
Jaunystėje jis domėjosi sportu, tad dažniau lankydavosi Kaune. Bet kartą Kauno geležinkelio stotyje sutikęs savo vaikystės draugę aktorę Gražiną Urbonavičiūtę jis atvyko laikyti egzaminų į Juozo Miltinio studiją.
Pirmą kartą atvykęs į Panevėžį 1965 metais aktorius pasiliko šiame mieste visam gyvenimui.
Režisieriaus J.Miltinio nuotrauką jis buvo matęs „Pergalės“ žurnale. Jam nepatiko, nes pasirodė nemalonus tipas, su kuriuo nenorėtų turėti nieko bendra.
Televizijos laidoje „Panevėžiečiai“ A.Paulavičius yra pasakojęs, kad jaunystėje nesvajojo tapti aktoriumi.
Atvykęs į Panevėžį jis nežinojo, kur įsikūręs teatras. Per egzaminus buvo drovus, nes nežinojo, kaip rodyti etiudą.
Pasirinko sceną, susijusią su sportu, ir vaidindamas taip krito, kad komisijos narys aktorius Vaclovas Blėdis pakilo nuo kėdės ir pripuolė prie gulinčio Algirdo.
Tas jam pasakė, kad dar nebaigė savo etiudo, todėl nesiruošia keltis. J.Miltinis prapliupo juoktis, kad kėdainiškis sugebėjo apgauti net V.Blėdį, todėl priėmė į savo studiją.
Studijos vyko intensyviai, paskaitos prasidėdavo nuo 9 valandos ir tęsdavosi iki vakaro, o tada reikėdavo stebėti įvairių spektaklių repeticijas.
Tuo metu J.Miltinio teatras jau garsėjo savo premjeromis. Švenčiant šio teatro 25-metį, kai J.Miltinis su kai kuriais aktoriais gavo apdovanojimus, buvo surengtas banketas.
Viena teatro kritikė, atvykusi iš Maskvos, rašė, kad Panevėžys yra mažas miestas, kurio centre plaukioja antys, bet teatras yra pasaulinio lygio.
Straipsnis pasirodė laikraštyje „Pravda“ – nuo tada prasidėjo nauja J.Miltinio teatro era, nes žiūrovai atvykdavo net iš Maskvos, tuomečio Leningrado, net iš Novosibirsko ir kitų tolimų Rusijos kampelių.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
