Vargonininkas iš „Lietuvos“ ansamblio
„Kaip gera buvo dūšioj, kai į kaimą grįžau! Kas gi tėviškėj blogai jausis? Kai bėgau iš kaimo, buvau jaunas, matymas kitoks. Paskui akys atsivėrė“, – sako Ramongaliuose, Biržų rajone, gyvenantis 39 metų muzikos pedagogas Petras Matulis.
Dabar jis dirba Vabalninko kultūros namų meno vadovu, veiklos turi iki kaklo: vadovauja folkloro ansambliui, kapelai, bažnyčios chorui, laisvalaikiu važinėja į Biržus, kur dainuoja chore „Viktorija“ ir dar dirba vargonininku.
Vietiniai primena, kad jų vargonininkas ne bet kas, o buvęs dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ choristas.
Vis dar repetuoja – koronos neboja
„Gyvenimas nestoja, vis dar repetuojam, kol kas mūsų koncertai neatšaukti“, – apie darbą epidemijos metu sako meno vadovas.
Abiejuose jo vadovaujamuose kolektyvuose – folkloro ansamblyje „Saulala“ ir kapeloje „Kapelytė“ groja ir dainuoja vyresnio amžiaus žmonės, jiems labiausiai reikia saugotis, bet niekas situacijos nedramatizuoja, tiesiog laikosi saugaus bendravimo taisyklių.
Tiesa, visi pastarieji pasirodymai vyko atvirame ore: vabalninkiečiai dainavo sūrio šventėje Bernatoniuose, Baltų vienybės dienų renginyje Kupiškyje ir čia pat, skverelyje, atidengiant paminklą iš šio krašto kilusiam legendiniam dainininkui ir muzikinių laidų vedėjui Jonui Girijotui.
Pajuto, kaip malonu pjauti žolę
Su P.Matuliu kalbame apie tai, koks jausmas po netrumpų klajonių po didmiesčius ir užsienius priimti sprendimą grįžti ten, ko kadaise purteisi.
„Kai iš namų išvažiavau, buvau 15-os metų, norėjosi kuo toliau mauti nuo ūkio darbų. Netrumpas laikas turėjo praeiti, kad miestų atsikąsčiau ir pasiilgčiau ką palikęs. Kad galėčiau pasakyti: „Ach, koks malonumas pačiam pjauti kiemo žolę“, – sako jis.
Pirmoji stotelė buvo Panevėžys, čia įstojo į konservatoriją, baigė chorvedybą, toliau – sostinė, Pedagoginiame universitete įgijo muzikos mokytojo specialybę.
Minčių grįžti į provinciją kratėsi, tad tapo etatiniu „Lietuvos“ ansamblio choristu.
Vištas teko kabinti gyvas
„Paskui klostėsi kaip daugumai tautiečių: panorau užsidirbti, su emigrantų banga išlėkiau į Angliją“, – pasakoja jis.
Nebuvo taip, kad nertų į nežinią, Vakariniame Jorkšyre netoli Lidso miesto esančiame Bradforde buvo įsikūrę draugai. Jie pirmai pradžiai atvykėlį priglaudė, padėjo darbus susirasti.
Angliškais masteliais Bredfordas pusiau kaimas, jame tik apie 300 tūkstančių gyventojų, atvykėliui jis didmiestis.
„Pradėjau kaip statistinis lietuvis emigrantas – nuo vištų fabriko“, – atvirauja jis.
Paprastai juodžiausius darbus fabrikuose dirbantys tautiečiai nuo pažįstamų tai slepia, kuria istorijas apie prestižiškesnį duonos pelnymosi būdą. P.Matulis tos patirties iš savo gyvenimo nebraukia.
„Atlygis buvo geras, bet darbas tikrai sunkus“, – sako vyras.
Naujoką pastatė prie pirminės grandies: teko iš narvų gaudyti vištas, surišti joms kojas ir žemyn galvom gyvas kabinti ant kablių. Taip kabančios jos konvejeriu važiavo link skerdyklos.
Porą valandų padirbus prie vienos operacijos, siunčia prie kitos. Paskerdus vištas joms nukerta kojas ir skerdiena žnegteli ant konvejerio, jas reikia pakelti ir vėl kabinti ant kablių.
Prie intensyvaus fizinio darbo dar prisidėjo ir varginantis triukšmas: myriop siunčiamų gyvių garsai, įrenginių gausmas.
Ėmė trūkti kultūrinės veiklos
Vištų fabrike vabalninkietis plušo neilgai, tik kol gavo geresnį darbą.
Lietuvis įsitaisė restorane pagalbiniu virtuvės darbininku: atnešk, paduok, indus suplauk ir visa kita. Vienu metu jis dirbo ir padavėju.
„Nesistengiau karjeros daryti, juk neketinau Anglijoje likti ilgam, nemačiau ten perspektyvų, atvažiavau tik užsidirbti“, – aiškina, kodėl nebandė tvirčiau įsitaisyti aptarnavimo sferoje.
Planavo svetur užtrukti tik vienus metus, bet baigėsi ir antri metai, o bilietų namo nepirko.
Ėmė ryškėti gyvenimo užsienyje privalumai: atlygis gerokai didesnis nei gimtinėje, buitis bei gyvenimo sąlygos geresnės, su ilgesniu pinigu įgyji ir daugiau laisvės pakeliauti, pamatyti.
Vyras nuomojosi kambarį viename iš sublokuotų angliškų triaukščių, bendra virtuve naudojosi su kitais lietuviais. Jis aplankė Londoną, nukeliavo iki pajūrio, atrakcionų miestelio.
Antraisiais metais skausmingai ėmė trūkti kultūrinės veiklos, profesionalus muzikas nerado, kur įsilieti. Kartu gyvenusiems tautiečiams jokia kultūrinė veikla nerūpėjo, o prisišlieti prie vietinių kolektyvų nebuvę galimybių, anglai svetimiems nei svetingi, nei draugiški.
Gyventi ritmu darbas–namai darėsi sunkiai ištveriama.
Labiausiai pasiilgo muzikos
„Tėtis pradėjo mane kviestis grįžti namo. Jam jau ėjo 84 metai, mama buvo mirusi, vienam ūkininkauti buvę per sunku, o nei brolis, nei dvi seserys prie žemės grįžti neketino, visi turėjo savo namus miestuose, tik aš, jaunylis, dar nebuvau niekur prisirišęs“, – kalba vyras.
Iš karto neapsisprendė. Kad ryžtųsi palikti Angliją, prireikė kelių mėnesių apmąstymų.
„Nė akimirkos nesigailėjau, kad grįžau į kaimą“, – tikina jis.
Tik atsidūręs tėvų namuose suprato, kaip labai tuos ilgus metus trūko erdvės, savo kiemo. Ir mėgstamos muzikinės veiklos. Polinkis jai iš mamos giminės, pati buvo puiki dainininkė, o senelis grojo įvairiais klavišiniais.
„Iš karto griebiausi visko, nulėkiau į Kupiškio kultūros namų chorą, pas Ramongalių saviveiklininkus, dar ėmiau giedoti ir Vabalninko bažnyčioje“, – norėjo atsigriebti už Anglijoje praleistą laiką be dainavimo ir muzikavimo.
Tiesa, gerą pusmetį darbo pagal muziko specialybę negavo, tad ūkininkavo, o kai atsirado meno vadovo vieta, su gyvuliais ir javų pasėliais reikalus baigė.
Jei ant blogos papulsi – mažiau teks
„Turiu viską, ko žmogui reikia: mėgstamą darbą, namus, širdžiai mielą aplinką, tik štai tebesu viengungis, dar neradau antros puselės“, – linksmai pasakoja, kad dar vienas dalykas gyvenime nesureguliuotas.
Ir ne dėl to, kad mažame miestelyje tekamo amžiaus merginų nebūtų, o kad nesutiko sau skirtosios, prie kurios širdis lipte priliptų.
Sako, anksčiau atrodę per anksti žmonos žvalgytis, o dabar pasidarė išrankesnis, žiūri giliau, ne tik į merginų išorę.
Garbaus amžiaus kaimynė jį taip guodžia: „Ilgai ieškojęs jei gerą rasi – užteks, jei ant blogos papulsi – mažiau teks.“
Vyras pasidejuoja, kad Vabalninke į meno kolektyvus prisivilioti jaunimą beviltiška – jauniems nei groti, nei dainuoti nerūpi, jų laisvalaikį atima internetas.
